Būti Dievo priimtu ir būti Dievui priimtinu Spausdinti
Pamokslai - Pastoriai
Pirmadienis, 22 Balandis 2013 08:22

Marijampolės baptistų bažnyčios  pastorius Irmantas Beržinis:

Iš Rašto žinome, kad yra Dievo kūriniai ir yra Dievo vaikai. Turėtume žinoti, koks tarp jų skirtumas. Ne visi žmonės, kurie gyvena žemėje, yra Dievo vaikai. Mums tai nėra naujiena, bet daugelis žmonių galvoja, kad visi yra Dievo vaikai. Raštas išskiria, kad kiekvienas žmogus yra Dievo kūrinys, bet ne kiekvienas yra Dievo vaikas.

Dar vienas pavyzdys: kiekvienas, kuris pasitikėjo Kristumi kaip Gelbėtoju, yra šventasis. Tai yra pozicinis šventumas. Rašte randame ir asmeninį šventumą. Ir šiuos abu dalykus reikia taip pat išskirti. Mes tai žinome ir mums nėra naujiena. Žinome, kad yra įstatymas ir malonė. Šiuos dalykus taip pat turime teisingai suprasti - tada ir Raštą suprasime, ir nepasiklysime, nes gyvename taip, kokios mūsų mintys, koks požiūris.

Šiandien kalbėsiu apie tai, kuo skiriasi būti Dievo priimtu ir priimtinuDievui.

Pavyzdys: Aš galiu, esančius lauke įleisti arba neįleisti pro duris. Galiu priimti arba nepriimti. Jei atidarau duris,  jis įeina į kambarį. Tai reiškia, kad jis yra priimtas.

Jeigu žiūrėsime dvasine perspektyva, tai kada žmogus pasitiki Kristumi kaip savo Gelbėtoju,  yra priimamas į Dievo šeimą. Jis jau yra viduje.

O ką reiškia būti priimtinu?

Galiu būti priimtas, bet mano gyvenimas, mano veikla gali būti nepriimtini. Ne viskas, ką mes darome, Dievui yra priimtina, nors patys jau esame priimti.

1 Korintiečiams 9,25-27: „Kiekvienas varžybų dalyvis nuo visko susilaiko; jie taip daro, norėdami gauti vystantį vainiką, o mes – nevystantį. Todėl aš bėgu nedvejodamas ir grumiuosi ne kaip į orą smūgiuodamas, bet tramdau savo kūną ir darau jį klusnų, kad, kitiems skelbdamas, pats netapčiau atmestinas.“

Apaštalas Paulius buvo šventas - tai pozicinis šventumas ir asmeninis šventumas. Jis paskyrė save Dievui ir Dievas per jį veikė. Skaitydami 27 eilutę galime mąstyti: „Aš galiu būti atmestinas. Buvau priimtas į Dievo šeimą ir vėliau galiu būti išmestas į pražūtį.“ Jeigu taip suvoksime, tai bus klaida. Jono 6,37: „Visi, kuriuos man duoda Tėvas, ateis pas mane, ir ateinančio pas mane Aš neišvarysiu lauk.“ Jėzus išsaugo tuos, kurie pas Jį ateina. Jis tuščiai žodžiais nesišvaisto. 27 eil. kalbama ne apie išmetimą į pražūtį, bet kalba apie tai, kad, nors Paulius yra priimtas į Dievo šeimą, gali būti nenaudojamas.

Mes giedame: „Siųsk mane, siųsk mane!“ Dievas gali sakyti: „Gerai, kad tu nori, bet Aš negaliu tavęs imti. Teisingai darai, kad prašai, bet Aš tavęs nenaudosiu.“ Galite kiek tik norite giedoti: „Siųsk mane, siųsk mane!“, bet gali būti priežastys, dėl kurių Dievas jūsų nenaudos, nes esate Jam atmestinas ir kažkurioje gyvenimo srityje yra negerų dalykų.

Apaštalas Paulius tai suprato, todėl ir rašo, kad tramdo savo kūną, kad jis netrukdytų dirbti Dievo darbus. Jei apaštalas būtų buvęs atmestinas, tai Dievas per jį nebūtų tiek daug padaręs. Mes galime būti išgelbėti, bet Dievo nenaudojami. Reikia save nuolat stebėti, kad netaptume atmestini.

Romiečiams 14,18: „Kas taip Kristui tarnauja, tas priimtinas Dievui ir vertas žmonių pritarimo.“ Kas slepiasi už žodelio „taip“, paaiškinta Romiečiams 14,17: „Dievo karalystė nėra valgymas ir gėrimas, bet teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje.“ Ne bet kaip Kristui tarnauja, o taip, kad būtum Kristui priimtinas. 17 eil. kalbama apie teisumą, ramybę ir džiaugsmą Šventojoje Dvasioje. O apie ką kalbama visame 14 skyriuje? Neniekinkite kitų. Apyskaitą Dievui duosi už save, o ne už kitą. Liaukis teisti. Nesuteik galimybės broliui pasipiktinti.

Šiame skyriuje kalbama apie valgymą, bet problema gali būti ir kita. Pavyzdžiui ginčas  dėl sienų dažų spalvos. Išvada yra 17 eilutėje. Dievo karalystė nėra geltonos ar mėlynos kambario sienos. Ne šie dalykai yra svarbūs, o teisumas, ramybė ir džiaugsmas Šventojoje Dvasioje.

Mano tarnavimas Dievui gali būti atmestinas arba priimtinas. Pavyzdžiui, vaikas  kambaryje pakabins termometrą prie radiatoriaus savo aukštyje. Juk kitiems šeimos nariams tai bus nepriimtina, nors vaikas ir stengėsi.

Todėl reikia stebėti ir asmeninį, ir mūsų, kaip bažnyčios, darbą. Ar jis visada priimtinas Dievui? Ar mūsų veiklos teisingi motyvai, ar daroma nešališkai, sąžiningai, su ramybe ir džiaugsmu Šventojoje Dvasioje?

Filipiečiams 3,2: „Saugokitės šunų, saugokitės piktų darbininkų, saugokitės apsipjaustėlių!“ Kodėl jų reikia saugotis? Jei žmogus yra teisume, ramybėje ir džiaugsme, tai ir aplinkinius, svečius kokiame renginyje jis sutiks su meile. Piktas darbininkas gali užgesinti kitų džiaugsmą ir  dar išvesti iš pusiausvyros.

Klauskime savęs: Ar mano asmeninis tarnavimas ir darbas bus priimtini Dievui? Gal Dievas atsakys: „Palauk, nes yra žmonių, kuriuos išsirinkau šiam darbui atlikti“.

Romiečiams 14,19: „Tad siekime to, kas atneša ramybę ir pasitarnauja tarpusavio ugdymui.“ Jei esame priimti, siekime, kad ir mūsų gyvenimas būtų Dievui priimtinas. Siekime, kad mūsų tarnavimas Kristuje būtų priimtinas Dievui, ir vertas žmonių pritarimo, nes  už  ištikimybę laukia didelis atlygis.

Esu girdėjęs paliudijimą, kad, apsilankius bažnyčioje vieną kartą, vėl norisi čia sugrįžti. Žmogus negali paaiškinti, kodėl taip vyksta, bet kažkas jį traukia ateiti vėl ir vėl. Būtų šaunu, kad tai tęstųsi. Nepraraskime vilties tarnauti taip, kaip Dievui yra priimtina. Tuomet Dievas naudos ir kaip asmenį, ir kaip bažnyčią.

2013-01-06, Marijampolė