Irmantas Beržinis: Daug žmonių netiki piktojo egzistavimu. Pirmiausia turime patikėti, kad piktasis tikrai veikia ir dabar. Jo veikimo metodai įvairūs – jis gali būti žiaurus, nepastebimas, juokingas.

Kas būtų, jeigu aš sėdėčiau namuose ir pas mane ateitų velnias. Jis sakytų: „Supyk! Vok! Daryk nuodėmę!“ Aš sakyčiau: „Ne. Jokiu būdu. Aš Dievui tarnauju. Noriu eiti Dievo keliu, o ne tavo.“ Tuomet žmonės mąstys: „Jei yra taip veikiantis šėtonas, tai yra ir Dievas.“ Žinome, kad kai kurie žmonės abejoja Dievo egzistavimu. O šėtono taktika gali būti tokia: nori būti nepastebėtas, išjuokiamas. Jis gali imituoti Dievą ir Jo darbus. Piktasis sukuria mokymus, panašius į Šventąjį Raštą, norėdamas pakenkti, kad žmonės nepažintų tiesos, bet pažintų melą. Kad jie tikėtų tuo melu. Taip piktasis nuveda žmogų ten, kur nuvesti ir nori - į pražūtį. Kartais, kaip pasakyta Rašte, jis persirengia šviesos angelu. Jis nori pasirodyti geru.

Pirmaisiais amžiais piktasis veikė atvirai. Tikintieji buvo persekiojami, kankinami. Amfiteatrų arenose krikščionys buvo pjudomi žvėrimis, deginami inkvizicijų laužuose. Tomis dienomis imperatorių reikėjo garbinti taip, lyg jis būtų Dievas. Tikintieji šiam įsakymui nepakluso. Jie tikėjo gyvuoju Dievu. Jie prarasdavo gyvybę, bet piktasis neatėmė iš jų ryšio du Dievu. Dievas per tikinčiuosius padarė daug darbų. Evangelijos žinia plito. Niekas negalėjo jos užgniaužti. Rašte sakoma: „Tas, kuris yra jumyse, yra didesnis už tą, kuris yra pasaulyje.“

Tada piktasis pakeitė savo veikimo taktiką. Jis apsivilko krikščioniško elgesio rūbu. Kada apsimetė krikščionimis, kada nevykdė Kristaus nurodymo nešti Evangeliją su meile, o paėmė į rankas kalaviją, padarė žmonėms didelę žalą.

Kaip jūs galite kalbėti apie mylintį Dievą, kai ateinate žudyti mano tautą? Aš nenoriu to. Todėl ir vadino: krikščionybė per prievartą. Jeigu nori likti gyvas, privalėjai tapti krikščioniu. Dievas visada suteikia laisvą valią rinktis. Piktojo braižas kitoks. Savo darbus jis nori priskirti Dievui. Pavyzdys: prie nušautų tėvų klykia vaikas. Tai yra baisu. Kokios dažniausiai kyla mintys tų žmonių, kurie abejoja ar netiki Dievu? Kur Dievas yra? Jeigu Dievas būtų, tai Jis neleistų tokių dalykų. Kas yra žudikas? Ar Dievas liepė žudyti? Ne. Net dėl tikėjimo dalykų Kristus neleido žudyti.

Kas nori eiti į karą? Aš nenoriu. Ir žmonos nenori, kad jų vyrai eitų į karą. Bet, kai ateina laikas, vyrai palieka šeimas, tėvus ir išeina kariauti, ir žudo. Tai yra ne Dievo darbas, bet piktojo.

Jeigu mes esame pažinę Kristų, ar tai reiškia, kad su piktuoju neturėsime problemų? Galime turėti problemų. Ypač daug jų gali atsirasti tuomet, kai pasirinksime gyventi pusiau krikščionišką gyvenimą. Ateis laikas, kai nebegalėsime atskirti, kurie geri dalykai, o kurie yra blogi dalykai.

Šiandien norėčiau nuosekliau pasižiūrėti „Evangelijos pagal Matą“ 4 skyrių. 3 skyriuje parašyta, kad Jėzus pasikrikštijo.

Mato 4,1: „Tuomet Jėzus buvo Dvasios nuvestas į dykumą, kad būtų velnio gundomas.“

Dvasia nuvedė į dykumą ir leido velniui gundyti. Rašte yra tokia tiesa: „Dievas negali būti gundomas.“ O mes tikime, kad Jėzus buvo Dievas kūne. Jis buvo save apribojęs. Padėjęs tai, kas yra dieviška ir tapęs žmogumi.

Mato 4,2: „Išpasnikavęs keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, Jis buvo alkanas.“ Alkis yra didelis fizinis poreikis. Mato 4,3-4: „Prie Jo prisiartino gundytojas ir tarė: „Jei Tu Dievo Sūnus, liepk, kad šie akmenys pavirstų duona“. Bet Jėzus atsakė: „Parašyta: „Žmogus gyvens ne viena duona, bet kiekvienu žodžiu, išeinančiu iš Dievo lūpų“.

Čia sakoma: „Patenkink savo materialiuosius poreikius. Aš pasakysiu, o tu manęs klausyk.“ Padaryk iš akmenų duoną.“ Žinome, kad vėliau Jėzus stebuklingu būdu padaugino duoną ir žuvį. Gundytojas gundė. Ką Jėzus atsakė? Jis pasakė, kad Dievo Žodis yra svarbesnis nei materialūs poreikiai.

Iš tikrųjų atgaivą mes patiriame tada, kai aktyviai skaitome Dievo žodį.

Jėzus gundymą atmetė Dievo žodžiu. Jis sakė: „Parašyta.“ Vėliau matome, kad velnias veikia gudresniais metodais. Mato 4,5-6: „Tada velnias paėmė Jį į šventąjį miestą, pastatė ant šventyklos šelmens ir tarė Jam: „Jei Tu Dievo Sūnus, pulk žemyn, nes parašyta: ‚Jis lieps savo angelas globoti Tave, ir jie nešios Tave ant rankų, kad neužsigautum kojos į akmenį‘ “.

Piktasis cituoja Raštą, bet prideda žodį: „Pulk.“ Ką Jėzus jam atsakė?

Mato 4,7: „Jėzus jam atsakė; ‚Taip pat parašyta: ‚Negundyk Viešpaties, savo Dievo‘ “. Čia parodoma Rašto vienybė. Raštas turi aiškinti Raštą. Eilutes išėmus iš konteksto, pridėjus kokį nors priedą, bus klaidingai suprantama. Galimas net mirties atvejis.

Tai yra labai aktualu tikintiesiems. Žmonės siekia Dievo, bet piktasis juos apgaudinėja.

Internete esu matęs vaizdą: minia žmonių, kurie prašo Dievo išgydymo. Žmonės stebuklingai pagyja. Visi susijaudinę. Net ošia ta didžiulė minia. Jie kalba „kalbomis“, nes galvoja, kad tai atitinka Rašto eilutes. Jie nesupranta ką kalba. Jie galvoja, kad šlovina Dievą. Rašte parašyta, kad apaštalai kalbėjo įvairiomis kalbomis ir žmonės juos suprato.

Apaštalų darbų 2,1-7: „Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai vieningai buvo vienoje vietoje. Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi pūstų smarkus vėjas. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo. Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti. Jeruzalėje gyveno žydų ir dievobaimingų žmonių iš visų tautų po dangumi. Kilus tam ūžesiui, subėgo daugybė žmonių. Jie buvo priblokšti, kiekvienas girdėdamas savo kalba juos kalbant. Lyg nesavi ir nustebę, jie vienas kitam kalbėjo: „Argi štai šitie kalbantys nėra galilėjiečiai?“

Tai buvo trumpą laiką. 1 Korintiečiams 14,27: „Jei kalba kas kalbomis, tekalba du, daugiausia trys, paeiliui, o vienas tegul aiškina.“ Dievas davė tvarką. Žmogus turi paaiškinti tai, ką jis kalba.

Tikinčiuosius piktasis gali apgauti Šventojo Rašto pagalba, jeigu mes nežinosime Rašto eilučių. Reikia būti atsargiems.

Mato 4,8-9: „Velnias vėl paėmė Jį į labai aukštą kalną ir, rodydamas viso pasaulio karalystes bei jų šlovę, tarė Jam: „Visa tai aš Tau atiduosiu, jei parpuolęs pagarbinsi mane“.

Piktasis Jėzui pasiūlė garbę, turtus, pripažinimą, valdžią.

Mato 4,10: „Tada Jėzus jam atsakė: „Eik šalin nuo manęs, šėtone! Nes parašyta: „Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir Jam vienam tetarnauk!“

Ką aš turiu daryti visą savo gyvenimą? Viešpatį, savo Dievą, garbinti ir Jam vienam tarnauti. Tokia yra kiekvieno krikščionio gyvenimo esmė, gyvenimo tikslas.

Piktasis pasiūlė alternatyvą: kad Jėzus jį pagarbintų. Gali mums siūlyti ir netiesiogiai: turtus, valdžią, įtaką, kad nuvestų nuo tikslo.

Jokūbo 4,6-7: „Bet Jis duoda dar didesnę malonę, ir todėl sako: „Dievas išdidiems priešinasi, o nuolankiesiems teikia malonę“. Todėl atsiduokite Dievui; priešinkitės velniui, ir jis bėgs nuo jūsų.“

Mes galime priešintis velniui. Jėzų piktasis gundė. Jis pasipriešino Raštu. Velnias pasitraukė. Mes negalime apsiginti su vėzdu ar kalaviju, bet – Dievo žodžiu. Galime jam priešintis artindamiesi prie Dievo. Turime budėti mintyse, bet taip pat mūsų apsisprendimai turi būti aiškūs.

Romiečiams 6,13: „Neduokite nuodėmei viešpatauti jūsų mirtingame kūne, kad nepasiduotumėte jo geiduliams.“

Nuspręskite, kam šiandieną priklausys mano kūnas, kam paklusite. Tai susiję su mūsų elgesiu kasdieniniame gyvenime. Pasirinkime taip, kaip pasirinko Jėzus. Pirmieji krikščionys savo atsidavimu Dievui buvo galingi ginklai Jo rankose. Jie buvo vienos minties, vieno nusistatymo, nors fiziškai buvo spaudžiami. Paveskime save Dievui.

1 Petro 5,7-10: „Meskite ant Jo savo rūpesčius, nes Jis jumis rūpinasi. Būkite blaivūs ir budrūs, nes jūsų priešas velnias slankioja aplinkui kaip riaumojantis liūtas, tykodamas kurį nors praryti. Pasipriešinkite jam tvirtu tikėjimu, žinodami, kad tokius pačius kentėjimus patiria jūs broliai pasaulyje. O visokeriopos malonės Dievas, pašaukęs mus į savo amžinąją šlovę Kristuje Jėzuje, pats jus, trumpai pakentėjusius, ištobulins, sutvirtins, sustiprins ir pastatys ant tvirto pagrindo.“ Jeigu jaučiame spaudimą, sunku melstis, silpsta tikėjimas, man pabodo, aš nenoriu, aš pavargau, aš paprastai pagyvensiu – reikia pasipriešinti tokioms mintims. Pvzyzdžiui: Dievas manimi rūpinasi, Dievas mano stiprybė ir panašiai.

Kuo piktasis daugiau puola, tuo glaudžiau susiburkime vienas šalia kito. Paskatinkime vienas kitą skaityti Raštą ir sutvirtinti tikėjimą. Neišsigąskime piktojo, nors jis yra labai galingas.

1 Jono 4,4: „Jūs esate iš Dievo, vaikeliai, ir nugalėjote juos, nes Tas, kuris jumyse, didesnis už tą, kuris pasaulyje.“

Tie, kurie išpažino savo nuodėmes, kreipėsi į Kristų pagalbos, yra Dievo vaikai.

Kas yra manyje? Buvo metas, kai aš gyvenau nuodėmiaudamas. Aš tai norėjau palikti, bet neturėjau jėgų tų nuodėmių atsisakyti. Buvo momentas, kai aš sakiau: „Dieve, kadangi esi gyvas, esi visur, ateik į mano širdį, į mano gyvenimą. Padaryk mane tokį, kokį Tu nori matyti.‘

Kai aš Jį pasikviečiau, Jis užėjo į mano širdį. Tai sunku paaiškinti, nes tai yra dvasiniai dalykai. Matome, kad Tas, kuris užėjo ir apsigyveno, yra didesnis už tą, kuris yra pasaulyje. Štai kodėl aš turiu galios pergalėti tai, kas yra aplinkui.

Kada būna sunku, kada noriu rinktis tai, ko Dievas neliepia daryti, kada mintys netinkamos, kada noriu pasielgti ne taip, kaip Dievui patinka, reikia sustoti. Gal aš žmogui noriu trenkti į veidą. Jei nekontroliuosi savo minčių, nors ir esame krikščionys, ateis diena, kai sumušime kitą žmogų. Nenorėčiau, kad taip gyvenime atsitiktų. Neapkęsti yra nuodėmė. Dievas sako: „Kas neapkenčia savo brolio, tas yra žmogžudys.“ Jūs būsite piktojo įrankis. Turėtumėte būti Dievo įrankis. Todėl mintis reikia iš anksto tikrinti. Jeigu aš taip noriu pasielgti, prašau Dievo: „Dieve, padėk man mylėti. Aš nesugebu mylėti. Dieve, man reikia Tavo pagalbos.“

Dievas jums padės. Taip nugalėsite piktąjį, kuris turi daug veikimo priemonių.

Gal žmogus blogai pasielgė, bet jis atsako už save, o aš turiu saugoti savo širdį.

Piktasis yra nugalėtas priešas. Kristus jį nugalėjo. Bet kol kas jam laikinai leista būti čia, žemėje.

Mes turime nepamiršti sergėti savo mintis, apsispręsti būti Dievo tarnu, o ne nuodėmės tarnu. Esate vergai to, kurio klausote: arba nuodėmės, arba teisumo.

Irmantas Beržinis

2010-08-08, Marijampolė