Mato 14,13-14: „Tai išgirdęs, Jėzus valtimi nuplaukė į dykvietę, į vienumą. Minios sužinojo ir iš miestų pėsčiomis nusekė paskui. Išlipęs Jėzus pamatė daugybę žmonių. Jėzui pagailo jų, ir Jis išgydė jų ligonius.“

     Ką Jėzus Kristus ką tik girdėjo? Kas prieš tai buvo? Buvo nužudytas Jonas Krikštytojas. Jėzus matė daugybę žmonių. Šiandien su broliu Viljamu, vykdami pas jus, matėme Marijampolės naują stadioną. Visi miesto gyventojai ten netilptų. Tilptų penki tūkstančiai žmonių. Tai irgi daugybę žmonių. Ir mes kasdien matome daugybę žmonių, nes einame į parduotuves, vaikštome gatvėmis, einame į mokyklą, bet ar mes matome taip, kaip matė Jėzus? Mes matome žmogų, kuris trukdo važiuoti. Matome žmogų, kuris parduotuvėje prie kasos labai lėtai moka už prekes. Matome darbe kolegą, kuris iki galo neatlieka savo darbo. Tą darbą tenka padaryti mums. Matome viršininką, kuris moka mums per mažą atlyginimą. Matome mokytoją, kuris užduoda labai daug namų darbų. Matome savo šeimos narius, kurie apsunkina mums gyvenimą.

     Jėzus ne tik matė daug žmonių, bet ir suprato, kad jiems reikia Jo pagalbos. Jis pagailėjo jų ir gydė ligonius.

     Ar mes matome daug žmonių, kuriems reikia Dievo pagalbos?

     Mūsų protas sako: „Taip“, bet ar iš tikrųjų mes tai matome? Ar matote, kad jūsų viršininkui reikia Dievo pagalbos? Ar matote, kad jūsų kaimynei reikia Dievo pagalbos? Ar matote, kad parduotuvės kasininkei reikia Jo pagalbos? Ar jūs matėte, kad policininkui, kuris vakar jus sustabdė, reikia Dievo pagalbos? Mes matome daugybę žmonių, bet dažniausiai nematome taip, kaip matė Jėzus Kristus. Mes klausiame: „Kodėl nepasiekiame tokių rezultatų, kokius turėjo Jėzus?“ Mes mąstome: „Bet juk tai pats Jėzus Kristus. Jis turėjo daug jėgų. Jis darė stebuklus.“ Aš jūsų galiu paklausti: Ar neatsimenate, ką pats Jėzus pasakė?“ Tas, kuris ateis po manęs, darys darbus, kokius aš dariau, ir dar didesnius.“

     Šiandien mes gyvename daug metų po Kristaus, mūsų tarnavimas, jeigu norite, galite sakyti rezultatai, turėtų būti dar geresni nei buvo Jėzaus Kristaus, nes mes turime visą Bibliją, turime istoriją, turime mūsų pačių liudijimus.

     Mato 14,15: „Atėjus vakarui, priėjo mokiniai ir tarė: „Čia dykvietė, ir jau vėlus metas. Paleisk žmones, kad, nuėję į kaimus, nusipirktų maisto“.“

     Mokiniai taip pat matė daug žmonių. Jeigu jūs sėsite į mano automobilį ir mes nuvažiuosime į Vilnių, į krepšinio varžybas, kur žais Kauno „Žalgiris“ prieš „Lietuvos rytą“, tai ten bus labai daug žiūrovų. Ten bus didelis triukšmas, karšta nuo žmonių kūnų. Bus sunku nepastebėti, kad salėje sėdi daug žmonių. Jėzus matė daugybę žmonių ir Jam buvo jų gaila. Mokiniai matė daugybę žmonių, kaip apsunkinimą sau. Jie turėjo mažai maisto. Mokiniai neieškojo galimybės tarnaut tiems žmonėms, bet ieškojo kompromiso, kad žmonės patys pasiieškotų sau maisto.

     Mes esame išgelbėti, kad tarnautume Viešpačiui. Viešpats nori tarnauti žmonėms.

     Žodis „diakonas“ reiškia „tarnas“. Mes visi esame pašaukti tarnauti kitiems.

     Mokiniai tą dieną matė daugybę pavargusių, alkanų žmonių. Ne tik mokiniai buvo alkani, bet ir visi ten susirinkę žmonės.

     Mes kasdien matome daugybę žmonių, matome, kad jie turi problemų, bet dažnai nepadedame. Visi turi daug problemų: vienas turi sveikatos problemų, kitas – konfliktuoja su savo vaikais. Net jei žmogus serga vėžiu, o jūs dėl jo melsitės visą naktį, pagrindinė problema liks, jei jis nebus išgelbėtas. Mes dažniausiai matome išorinius dalykus. Kai vyras ir žmona bus išgelbėti, tuomet išsispręs ir problemos. Mes turime suprasti, kad pagrindinė žmonių problema – visiems reikia Jėzaus Kristaus.

     Galime mąstyti: „Aš tarnausiu Dievui kiekvieną sekmadienį dvi valandas, maldvakario metu dvi valandas, gal važiuosiu į giesmių šventę, gal, kai ateis Kalėdos, pakviesiu kaimyną ateiti į pamaldas. Ir mano darbo laikas bus baigtas, o kitas laikas – mano.“

     Dažniausiai taip ir gyvename. Lūpomis to nepasakome, bet mūsų elgesys išduoda mintis. Dėl to mes nematome daugybės žmonių. Mes tampame akli. Mes nebematome žmonių kaip sielų, o matome juos kaip kūnus. Mums reikia galvoti apie žmonių sielas.

     Mokiniai norėjo, kad visi žmonės eitų į kaimą alkani fiziškai ir dvasiškai. Jie norėjo, kad Jėzaus darbo diena būtų baigta. Jie norėjo atsipalaiduoti. Kai prasidėjo mūsų dvasinis gyvenimas ir atidavėme savo širdis Dievui, sakėme: „Dieve, naudok mane kaip tinkamą įrankį savo rankose“.

     Jis ir naudojo. Mes pavargstame. Juk neprašome: „Dieve, sustok.“ Kartais, pačiu tinkamiausiu laiku, kai Jėzus nori mus naudoti, mes norime sustoti. Dažniausiai norime, kad Dievas mus naudotų valandą šiandien, dešimt minučių rytoj, pusvalandį kitą dieną. O kad Dievas mus naudotų kasdien, visą gyvenimą, to mums per daug, to mes nenorime.

     Turiu žinią jums – jūs Jam tarnausite per visą amžinybę. Gera praktika – pradėti dabar. Mes esame įrankiai Dievo rankose.

     Plaktukas negali pasakyti statybininkui: „Daugiau nebekalk. Aš pavargau. Man skauda galvą.“ Įrankis paklūsta statybininko valiai ir jo rankai. Meistras žino, ką jis daro, o plaktukas to nemato ir nežino. Dievas puikiai mus naudoja, bet, kai mes negalvojame apie save kaip apie dvasiškai stiprius, kai silpnas mūsų tikėjimas, tai Dievas nebegali mūsų naudoti. Mums reikia ne kompromisų ieškoti, bet ieškoti galimybės tarnauti. „Laiške Efeziečiams“ apaštalas Paulius sakė, kad jis yra Evangelijos tarnas. Jis tarnavo žmonėms, kad jie išgirstų Gerąją Naujieną apie Kristų. Jėzus niekada neieškojo kompromisų, nes Jis visada iš anksto turi planą. Mums sunku suvokti, kad Dievas viską žino, bet tikrai taip yra. Per regėjimą to matyti neįmanoma. Per tikėjimą tą suvokti šiek tiek lengviau.

      Aš nežinau, kas įvyks rytoj jūsų gyvenime, bet Dievas tai žino. Jam nebus siurprizų. Jis nepatirs šoko.

      Mato 14,16: „Bet Jėzus jiems atsakė: „Nėra reikalo jiems iš čia eiti. Jūs duokite jiems valgyti“.

      Jėzus iš anksto turėjo planą dėl žmonių fizinių poreikių. Jis neklausė: „Ar turite maisto?“ Jis jau žinojo, kas buvo jų gyvenime. Viskas, ką mes turime: namas, rūbai, batai, Biblija, maistas, ateina iš Dievo. Dievas žino, ką mes turime ir ko neturime.

      Tą dieną, kai mokiniai ieškojo kompromisų, Jėzus jau žinojo, kad žmonėms nėra jokio reikalo eiti į kaimą ieškoti maisto.

      Mato 14,17-19: „Jie atsiliepė: „Mes čia turime tik penkis kepalus duonos ir dvi žuvis“. Jis tarė: „Atneškite juos man“. Ir, liepęs miniai susėsti ant žolės, Jis paėmė penkis duonos kepalus ir dvi žuvis, pažvelgė į dangų, palaimino, laužė ir davė kepalus mokiniams, o tie dalijo žmonėms.“

     Jeigu turėtume penkis kepalus duonos ir tris žuvis, o mūsų būtų penki vyrai ir trys paaugliai, ar visiems alkaniems tiek maisto užtektų? Aš daug valgau. Ir dar reikėtų pasidalinti su kitais.

     19 eil. skaitome, kad Jėzus liepė visiems tvarkingai susėsti ant žolės.

     Mes dažniausiai žiūrime į tai, ką turime čia, žemėje, o reikėtų žiūrėti į dangų, prisiminti iš kur tai atėjo, prašyti Dievo palaiminimo. Dievas vienaip ar kitaip naudoja visus savo vaikus. Ir mes tarnaujame.

     Mato 14,20: „Visi valgė ir pasisotino. Ir surinko dvylika pilnų pintinių likusių trupinių.“

     Dievas padarė stebuklą. Vieną kartą buvau šventėje Rumšiškėse ir valgiau duoną iš labai didelio kepalo. Labai skani duona. Ar jums teko ragauti? Ten nebuvo penkių tūkstančių žmonių, kurie būtų valgę ir jiems būtų užtekę. Rumšiškėse nebuvo ir tūkstančio valgytojų. Paragauti gal ir galima, bet pavalgyti tikrai ne. Kai Dievas padaugino, tai pasisotino penki tūkstančiai vyrų, moterys ir vaikai. Tą dieną visi buvo sotūs. Stebuklas buvo ir tai, kad pavalgius liko dvylika pilnų pintinių trupinių.

     Dievas iš anksto turėjo planą. Mums nereikia naujų planų dėl tarnavimo Tauragėje, Utenoje, Šiauliuose, Marijampolėje, Kaišiadoryse. Planas jau yra. Dievas išgelbėjo tave ir mane. Jis iš anksto turėjo planą, kad mes dirbsime Jo darbus. Problema yra ta, kad mes ieškome kompromisų, o turėtume tarnauti.

     Prisiminkite, kad nuo pat pasaulio pradžios buvo planas, kad ateis Jėzus Kristus.

     Laikas grįžti prie tarnavimo kitiems, jau gana teigti: „Mano atlyginimas, mūsų bendruomenė, mano baldai, mano automobilis, mano šeima.“ Tiek Lietuvoje, tiek ir visame pasaulyje žmonės tapo materialistais. Mes norime turėti daug daugiau daiktų, o ne tarnauti žmonėms. Dalinkis su kitais ir Dievas tau grąžins dar geresnį daiktą.

     Mums reikia mąstyti apie tarnavimą kitiems, mums reikia nustoti ieškoti kompromisų.

     Dievas turi planą jūsų gyvenimui. Jis nori naudoti jus šiandien, ryt, o ne po metų.

Misionierius Natanas Leutholdas

2009-08-02, Marijampolė