Audrius Biekša: Ar gerai matote, kai žiūrite į tolį? Kai kam jau reikia akinių. Šiandien aš kalbėsiu ne apie fizinį regėjimą, bet apie dvasinį. Ar turite dvasinę regą? Kam ji mums duota? Ar vaikštome tikėjimu?

Apaštalas Paulius sako, kad mes vaikštome tikėjimu, o ne regėjimu. Ar taip yra mūsų gyvenime? Mūsų, kaip tikinčiųjų, akcentas turi koncentruotis į dvasinius dalykus. Kaip mes žiūrime į krikščionybę? Pasakai: „Tu esi Dievo vaikas“, o tau atsako: „Na ir kas“. Tai rodo, kad mes kartais nesuprantame dvasinių dalykų. Nuodėmės dažnai mus supa. Sakome: „Na ir kas.“ Nematome kokios jos bjaurios Dievo akyse. Mes nebėgame nuo jų, mylime nuodėmes.

Mieli krikščionys, jei šiame gyvenime kažko sieksite, bet tai neįvyks, - nieko tokio, nes amžinybėje laukia daug nuostabesni dalykai, laukia Dangus. Neverta sielotis, kad kažko neįsigijai, kad kažko neturi, kad kažkur nenuvykai.

Ar mes turime Jėzaus žvilgsnį? Mato 9,35-38: „Jėzus ėjo per visus miestus ir kaimus, mokydamas jų sinagogose, skelbdamas karalystės Evangeliją ir gydydamas visas žmonių ligas bei negalias. Matydamas minias, Jis gailėjosi žmonių, nes jie buvo suvargę ir išsklaidyti lyg avys be piemens. Tuomet Jis tarė savo mokiniams: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Todėl melskite pjūties Viešpatį, kad siųstų darbininkų į savo pjūtį“.

Jėzus matė suvargusius ir išsklaidytus žmones. Kaip mes žvelgiame į pražuvusius žmones. Aš žvelgiu į save ir pastebiu, kad nežiūriu į nusidėjėlius taip, kaip žvelgė Viešpats Jėzus Kristus. Aš dažnai nematau to, ką matė Jėzus.

Ką reiškia turėti Jėzaus žvilgsnį. Jis ėjo į didelius miestus, ėjo į mažus kaimelius. Jis nesakė: „Šis miestas labai didelis, šis kaimas mažas.“ Visi žmonės Jam buvo lygūs, visi Jam rūpėjo. Jėzų, kur Jis benueitų, supo minios. Jis skelbė sinagogose, kalbėjo laukuose. Žmonės sunešdavo prie Jo ligonių.

Aš gyvenu Vilniuje, jūs gyvenate Marijampolėje. Ten, kur aš gyvenu, labai daug žmonių. Mane supa žmonės. Kaip dažnai mes žvelgiame į aplinkinius? Papasakosiu jums, kaip žiūriu aš. Galvoju: „Šitas gražiai apsirengęs, tas moka suderinti rūbus, kito mobilus telefonas naujas, stilingas. Koks gražus žmogus, koks aukštas. Jis turi prabangų automobilį, didelį namą. Vienas moka gražiai kalbėti, o kitas kalba nesuprantamai, tai gal su juo nesikalbėti.“

Reikia suprasti, kad tai yra fiziniai dalykai. Koncentruokimės į dvasinius dalykus. Ar kada nors mes į žmones žiūrėjome kaip į suvargusius, kaip į avis be piemens? Žmonės yra pražuvę. Tai galima pamatyti dvasinėm akim, nes fizinėm to nesimato. Gatvėse matome daug gražių žmonių ir galvojame, kad jiems viskas yra gerai. Ar mąstome, kad čia visi esame laikinai, laukia amžinybė? Niekas jums nepapasakos, kad jiems sunku, kad gyvenimą valdo nuodėmė, žmonės ieško malonumų. Lietuvoj labai didelis skaičius savižudybių. Kodėl? Kažko trūksta. Žmonių nepatenkina geras darbas, turtai. Išlieka troškulys. Jie tikrai nelaimingi, bet moka slėpti. Ar mes tai pastebime? Ar matome jų dvasinę padėtį?

Izraelyje Rašto žinovai ir fariziejai turėjo papasakoti žmonėms apie Mesiją, apie tikrąjį Dievą, kas yra teisumas, kas yra nuodėmė, kaip Dievas žiūri į nuodėmę, kokia Dievo valia žmogaus gyvenime. Bet jie to nepasakojo. Štai kodėl žmonės buvo suvargę. Ir šiandieną, kaip ir tuomet, žmonėms reikia dvasinio peno, užtikrintumo. Niekas to nepatenkins. 36 eil. žodis „suvargę“ graikų kalba reiškia „prislėgti“, „išnaudoti“.

Ar žmonės, kurie yra šalia jūsų: kaimynai, bendradarbiai, dvasine prasme yra suvargę? Kas juos moko dvasinių tiesų? Pasaulis moko, kas yra gerai, o kas yra blogai. Ar bent kažkas papasakoja jiems tikrąją tiesą?

36 eil. rašoma: „Išsklaidyti lyg avys be piemens“. Avis be piemens yra pasmerkta mirti. Avis ne šuo ir ne katė. Ji niekada negrįš pas savo šeimininką, nes nežino kelio. Ji savimi nepasirūpins, nesusiras sau maisto. Avims reikalingas ganytojas. Kristus matė, kad daug žmonių dvasiškai yra pražuvę. Kristus jų gailėjo. Ar mums gaila žmonių, kurie gyvena be Kristaus? Kažkas yra pasakęs: „Tam, kuriam nerūpi kitų sielos, nerūpi jo paties siela.“ Jeigu man rūpi mano siela, tai aš rūpinsiuosi ir kitų sielomis. Jos bus man brangios. Kai matome žmones, skendinčius nuodėmėse, ar kokia nors emocija atsiranda mūsų širdyse? Ar lankėtės pas sunkiai sergantį žmogų? Kai kiti pasakoja, kad žmogus serga, bandai įsivaizduoti, kokia jo būklė. Kai apsilankai ligoninėje ir pamatai savo akimis, supranti, kad jam daug blogiau nei įsivaizdavai.

Aš mokiausi JAV koledže. Pas mus atvykdavo daug misionierių. Jie bandė uždegti jaunų žmonių širdis, kad šie vyktų į misijas. Jie pasakodavo, rodydavo skaidres, rodydavo filmukus. Mūsų buvo šeši šimtai. Ir kai kurie iš mūsų sakydavo: „Šią vasarą aš nuskrisiu pats.“ Misionieriai pasakodavo apie misijas Turkijoje, Lenkijoje, Kinijoje. Ir jie nuvykdavo ten, o po to grįždavo. Ir grįždavo labai pasikeitę.

Nehemijas verkė dėl žydų, kurie gyveno dideliame varge, Jeruzalės sienos buvo sugriautos. Jis paprašė karaliaus Artakserso, kad leistų vykti į Jeruzalę. Nehemijas ne tik liūdėjo, verkė, meldėsi, bet ir nusprendė veikti. Karalius jį išleido.

Nehemijo 2,11-12: „Atvykęs į Jeruzalę ir išbuvęs tris dienas, atsikėliau naktį, su manimi atsikėlė ir keli vyrai. Niekam nesakiau, ką Dievas buvo įdėjęs man į širdį daryti Jeruzalėje. Su savimi turėjau tik gyvulį, ant kurio jojau.“

Nehemijas norėjo ne tik išgirsti, bet ir pats pamatyti. Nehemijo 2,13-15.17: „Naktį aš išjojau pro Slėnio vartus priešais Slibino versmę ir jojau Šiukšlių vartų link, apžiūrėdamas Jeruzalės sugriautas sienas ir ugnies sunaikintus vartus. Prijojus prie Versmės vartų ir Karaliaus tvenkinio, nebuvo vietos, kur galėtų praeiti gyvulys, kuriuo jojau. Aš ėjau palei upelį, apžiūrėdamas sieną ir grįžau atgal pro Slėnio vartus. Tada jiems tariau: „Jūs matote, kokiame varge esame; Jeruzalė apleista ir jos vartai sudeginti. Atstatykime Jeruzalės sieną, kad nebūtų mums pažeminimo“.

Prisimenate Jėzaus draugą Lozorių, kuris susirgo ir mirė. Jėzus pravirko. Jėzus ėjo per visus miestus, per kaimus, mokė sinagogose, skelbė Evangeliją, gydė žmones. Jis ne tik gailėjo žmonių, bet ir veikė.

Ar mes ką nors darome, kai matome nusidėjėlius? Gal galvojate: „Aš ne Jėzus, aš negaliu jų pagydyti. Negaliu jų perkelti į Dievo karalystę“. Bet tu gali pasakoti apie Tą, kuris tai gali padaryti. Negaliu žmogaus išgelbėti, bet galiu papasakoti apie Gelbėtoją. Jėzus atidavė savo gyvybę.

Morkaus 6,31: „O Jis tarė jiems: „Eikite vieni į nuošalią vietą ir truputį pailsėkite“. Mat daugybė žmonių ateidavo ir išeidavo, ir jiems nebūdavo laiko nė pavalgyti.“ Ar buvo jūsų gyvenime momentų, kada buvote pavargę nuo žmonių? Norėjote pabūti vieni.

Morkaus 6,32-33: „Ir jie išplaukė valtimi į negyvenamą vietą. Bet žmonės pastebėjo juos išplaukiant, ir daugelis pažino Jį. Iš visų miestų subėgo ten pėsti, pralenkdami mokinius, ir susirinko pas Jį.“

Nereikėjo nė interneto. Žmonės perdavė vienas kitam žinią žodžiu. Žmonės aplink ežerą ėjo pėsti ir atėjo greičiau nei atplaukė valtis. Aš būčiau pasakęs: „Eikit šalin. Aš nuo jūsų pavargau. Leiskite pailsėti.“ O Jėzus štai ką darė: „Morkaus 6,34 „Išlipęs į krantą, Jėzus pamatė didžiulę minią, ir Jam pagailo žmonių, nes jie buvo tarsi avys be piemens; ir pradėjo juos mokyti daugelio dalykų.“

Jam pagailo žmonių. Jis mokė tuos žmones, gydė ligonius. Po kurio laiko jis pamaitino apie penkis tūkstančius vyrų. Jėzus meldėsi už žmones. Mato 9,37-38: „Tuomet Jis tarė savo mokiniams: „Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Todėl melskite pjūties Viešpatį, kad siųstų darbininkų į savo pjūtį“.

Ar jūs meldžiatės dėl pražuvusių žmonių? Aš tikiu, kad jūsų širdyse yra troškimas, kad giminės, kaimynai būtų išgelbėti, bet ar dėl to meldžiatės? Be maldos nieko nebus. Gal tikitės paveikti savo iškalba?

38 eil. žodis „melskite“ yra tas pats graikų kalba, kur Jokūbas kalba apie karštą teisiojo maldą, kuri yra paveiki.

Mūsų maldos dažnai būna šabloniškos, šaltos. Kodėl nėra ašarų? Kada paskutinį kartą žiūrėjau į pražuvusius ir dėl jų verkiau?

Jei neturėsime Jėzaus žvilgsnio, tai niekas ir nevyks. Niekada nekinta kai kurie dalykai. Visada bus neišgelbėtų žmonių. Mes žinome ateitį tų, kurie gyvena be Kristaus. Problema ne pjūtyje, ne įrankių stokoje, nes Dievas mums viską, ko reikia, davė. Problema ta, kad mes neiname ir žmonėms nepasakojame apie Kristų. Sakome: „Pasikeitė laikai.“

Prisiminkite Korinto miestą. Ten klestėjo nuodėmės Atvyko apaštalas Paulius ir visas miestas sujudo, prasidėjo dvasinis prabudimas. Viskas apsivertė.

Pagalvokite apie Senovės Romą. Ar Roma buvo šventesnis miestas nei šiandieną yra Lietuva? Ne. Atėjo Paulius, kiti krikščionys ir pasaulis apsivertė aukštyn kojom. Evangelija ir šiandien ta pati. Ji keičia žmonių širdis, žmonių gyvenimus. Ar mes meldžiamės už darbininkus, kurie tarnautų? Žvelgiu į Lietuvos bažnyčias ir matau, kad labai mažas procentas tų, kurie eitų tarnauti. Dievas kviečia. Mes sakome: „Mūsų bažnyčia labai maža, kas eis tarnauti.“ Ar mes meldžiamės, kad Dievas pakeltų tuos, kurie tarnautų, kad ir kokia maža bažnyčia bebūtų? Kas išmokys šiandieną lietuvius teisingai gyventi? Kas išmokys apie pragarą, apie dangų, jeigu nebus mokytojų? Jis pakels mokytojus, pakels tarnautojus.

Noriu palinkėti žvelgti į aplinkinius su meile, su ašarom, Jėzaus žvilgsniu.

Audrius Biekša iš Vilniaus "Gerojo Ganytojo" baptistų bažnyčios

 2013-08-11, Marijampolė