Gintaras Jakubsevičius: Aš dėkoju Dievui už tai, kad Jis paliko savo Žodį, kad mes Dievą galime garbinti ne tik dvasia, ne tik savo kūnu, bet ir protu. Galime kiekvieną kartą čia susirinkti ir mokytis, studijuoti Dievo žodį. Kada mes skaitome Raštą, tai turime visas savo mintis, savo dėmesį sutelkti į jį, kad skaitymas nebūtų betikslis. Ir Zarasų bažnyčioje skaitomas Dievo žodis. Raginu tikinčiuosius nagrinėti jį, gilintis į jį, mokyti iš jo ir pritaikyti savo gyvenime. Tai yra labai geras dalykas. Apaštalas Paulius ragino Timotiejų, kol jis atvyks, skaityti ir nagrinėti Raštą. Jis nėra knyga, kurią padedame į lentyną ir galime ja džiaugtis. Bibliją galime skaityti, cituoti, mintyse apmąstyti, nes tai yra, kaip Pakartoto Įstatymo knygoje Mozė pasakė izraelitams, "mūsų gyvenimas".

Kristui labai svarbus šis darbas. Jis visą savo gyvenimą nuo mažų dienų paskyrė šiam darbui. Luko 2, 41-52: „Jo tėvai kasmet eidavo į Jeruzalę švęsti Paschos. Kai Jėzui sukako dvylika metų, šventės papročiu jie nuvyko į Jeruzalę. Pasibaigus šventės dienoms ir jiems grįžtant atgal, vaikas Jėzus pasiliko Jeruzalėje, bet Juozapas ir Jo motina to nepastebėjo. Manydami Jį esant keleivių būryje, jie, nuėję dienos kelią, pradėjo ieškoti Jo tarp giminių ir pažįstamų. Nesuradę grįžo Jo beieškodami į Jeruzalę. Pagaliau po trijų dienų rado Jį šventykloje, sėdintį tarp mokytojų, besiklausantį jų ir juos beklausinėjantį. Visi, kurie Jį girdėjo, stebėjosi Jo išmanymu ir atsakymais. Pamatę Jį, jie labai nustebo, ir Jo motina Jam tarė: „Vaikeli, kodėl mums taip padarei? Štai Tavo tėvas ir aš sielvartaudami ieškojome Tavęs“. Jis atsakė: „Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“ Bet jie nesuprato Jo pasakytų žodžių. Jis iškeliavo su jais ir grįžo į Nazaretą; ir buvo jiems klusnus. Jo motina laikė visus tuos žodžius savo širdyje. O Jėzus augo išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse.“

Galime galvoti, Kad Jėzus buvo nepaklusnus vaikas. Dvylikos metų berniukas klausia savo tėvų: „O kodėl manęs ieškote?“ Jei jūsų vaikai tai pasakytų, tai parodytumėte jo vietą. Bet čia Jėzus pasakė labai gilią tiesą: „Man reikia būti savo Tėvo reikaluose.“ Marija ir Juozapas žinojo, kad tas vaikelis gimė stebuklo dėka. Bet jie buvo Jo žemiški tėvai ir rūpinosi savo vaiku. Jėzus klausė tėvų: „Kam gi manęs ieškojote?“ Ir mes savęs to klausiame. Gal jūs neklausiate: „Kodėl einu į bažnyčią?“ Jūs ateinate ir norite būti čia, nes Dievui tai patinka. Ar paklausiate savęs: „Kokiu tikslu?“ Mes randame savyje atsakymą, kuris parodo tikrąjį tikslą, tikrąjį motyvą.

Marija Jėzaus atsakymą įsidėjo į širdį, bet 50 eilutėje skaitome, kad jie nesuprato Jo pasakytų žodžių.

Lietuvoje gyvena tikintys žmonės. Jie žino, kas yra Dievas, žino, kas yra Jėzus. Jiems ir pasakoti nereikia. Tai žino ir dori, ir nedori žmonės. Kai kurie noriai ieško Dievo. Jie eina į bažnyčias, aukoja aukas, meldžiasi, daro darbus. Ką tik dėl Dievo žmonės nepadaro, bet dažnai vis dėlto jie nesupranta, dėl ko atėjo Jėzus. Teko girdėti sakant: „Kokie žydai nedori. Jie nukryžiavo Jėzų. Jie padarė baisų dalyką.“ Jėzus mokė, kad Jis atėjo mirti už žmonių nuodėmes ir kaltes. Tokia buvo Jo misija, o žmonės dažnai galvoja: „Kodėl tokį gerą žmogų pasmerkė mirti? Kodėl Jį nukryžiavo?“

Kodėl žmonės ieško Dievo? Luko 19,10: „Juk Žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę“. Jėzus atėjo ieškoti ir gelbėti pražuvusių žmonių. Išsigelbėjimas galimas tik per Jo mirtį ir prisikėlimą. Tas, kuris tiki, kad Jėzus mirė už mūsų nuodėmes, kuris priima Jo auką, tampa išgelbėtu. Jėzus atėjo į šią žemę mirti už nusidėjėlius. Šiais laikais yra tas pats, kaip buvo ir Jo laikais. Žmonės nesupranta Kristaus tikslo, kam Jis atėjo į šią žemę. Bet ačiū Dievui, kad mes turime Raštą, kuris ir parodo, koks Jo tikslas.

Aš šiandieną norėčiau pažvelgti ne į atliktą Jėzaus darbą, bet į žmones, kurie Jo ieško.

1. Žmonės, kurie sekė Jėzų, nes Jis fiziškai juos aprūpino. Jono 6,24-26: „Pamatę, kad čia nėra nei Jėzaus, nei Jo mokinių, žmonės lipo į valtis ir plaukė į Kafarnaumą, ieškodami Jėzaus. Suradę Jį kitoje ežero pusėje, jie klausinėjo: „Rabi, kada čia atvykai?” Jėzus, atsakydamas jiems, tarė: “Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs ieškote manęs ne todėl, kad matėte ženklų, bet kad prisivalgėte duonos lig soties.“

Žmonės ieškojo Jėzaus. Jis matė žmonių širdis, jų nusistatymą ir suprato, kad ieško Jo, nes neseniai prisivalgė duonos. Jėzus padarė stebuklą ir pamaitino daug žmonių.

Materialinis aprūpinimas yra geras dalykas. Prašykime, kad Dievas mus aprūpintų, bet tai nėra svarbiausias dalykas. Žmonės, kurie sekė paskui Jėzų dėl to, kad prisivalgė duonos, nesuprato gilesnės prasmės. Jėzus save vadino Gyvąja duona iš dangaus.

Jono 6,66: „Nuo to laiko daug Jo mokinių pasitraukė ir daugiau su Juo nebevaikščiojo.“ Jėzus jų neišvarė, bet atskleidė žmonių mintis. Aš matau tokį patį vaizdą ir šiais laikais, kai žmonės ateina į bažnyčią: jie rodo užsidegimą, jie metus džiaugiasi, o vėliau jie dingsta. Galvoji: „Kas su jais atsitiko? Jie buvo pilni entuziazmo, noro mokytis, studijuoti Raštą, lankytis bažnyčioje.“ Vienas kitas prasitarė: „Pradžioje jiems buvo labai įdomu ir gera. Šiltas tarpusavio bendravimas, gražios giesmės.“ Ačiū Dievui, kad žmogus atėjo dėl šilto bendravimo, bet tai nėra pagrindinis dalykas, dėl ko reikia ateiti į bažnyčią. Mes tų žmonių neišvarome. Jie išeina patys, nes nežiūri giliau. Prisimenate Jėzaus palyginimą apie sėjėją. Jis pasėjo sėklas. Vienos sėklos nukrito ant uolėtos dirvos, prigijo, bet negalėjo augalai išleisti šaknų.

2. Žmonės sekė Jėzų, nes jie pagijo. Luko 17,11-18: „Keliaujant į Jeruzalę, teko Jėzui eiti tarp Samarijos ir Galilėjos. Jam įeinant į vieną kaimą, Jį pasitiko dešimt raupsuotų vyrų. Jie sustojo atstu ir garsiai šaukė: „Jėzau, Mokytojau, pasigailėk mūsų!“ Pamatęs juos, Jis tarė: „Eikite, pasirodykite kunigams!“ Ir beeidami jie pasveiko. Vienas iš jų, patyręs, kad išgijo, sugrįžo atgal, garsiai garbindamas Dievą. Jis dėkodamas parpuolė Jėzui po kojų. Tai buvo samarietis. Jėzus paklausė: „Argi ne dešimt pasveiko? Kur dar devyni? Ar neatsirado nė vieno, kuris grįžtų atiduoti Dievui garbę, išskyrus šitą svetimtautį?“

Kada žmonėms būna sunku, jie klaupiasi ant kelių ir sako: „Dieve, padėk! Man skauda. Man sunku. Aš kenčiu. Tik Tu gali padėti.“ Kada pagyja, sako: „Ačiū, Dieve. Dabar galėsiu pats gyventi.“ Pažvelkime į savo širdis, kaip mes elgiamės tuomet, kai yra gerai? Dažnai tuomet Dievo nereikia. Padėkoti Jėzui už užgydymą grįžo tik vienas. Devyni pasirinko nesugrįžti. Toks buvo jų pasirinkimas.

3. Žmonės sekė Jėzų, nes ieškojo tiesos. Tai buvo Rašto žinovai, fariziejai. Kai kurie tikėjo, kad Jis yra Dievo siųstas. Vienas iš jų buvo Nikodemas, žydų sinagogos vyresnysis, bet jis buvo slaptas Jėzaus mokinys. Jis atėjo naktį pas Jėzų, kad jo niekas nematytų. Jono 12,42-43: „Vis dėlto daugelis įtikėjo Jėzų net iš vyresnybės, tačiau dėl fariziejų Jo neišpažino, kad nebūtų pašalinti iš sinagogos, nes žmonių šlovę jie brangino labiau už Dievo šlovę.“ Pats Raštas atskleidžia, kodėl šie žmonės Jėzaus viešai neišpažino. Kodėl Dievas negalėjo galingai jų naudoti? Nes jie vertino savo užimamą padėtį labiau negu Dievo valią. Jie nepasiliko su Jėzumi. Vienas jaunas turtuolis sekė paskui Jėzų, bet pasitraukė.

Šiandien žmonės kalba panašiai, kaip Jėzui kalbėjo tas jaunas turtuolis: „Kaip tu drįsti sakyti, kad aš esu nusidėjėlis. Paklausk mano kaimyno. Jis pasakys, kad esu geras.“ Ką Jėzus atsakė turtuoliui? „Parduok viską ką turi.“ Turtuolis mylėjo savo turtus labiau negu Dievą. O ką sako pirmas Dievo įsakymas? „Mylėk Dievą visa savo širdimi, visu savo protu, visomis savo jėgomis.“Mūsų dienomis žmonės save teisina: „Aš dariau gera. Tam padėjau, anam padėjau. Aš myliu Dievą.“ Žmogus pats pasirenka gyventi dėl savęs. Ir turtuolio Jėzus nevarė, bet jaunuolis pats pasirinko ir pasitraukė. Jėzus jį mylėjo. Pasakė jaunuoliui, ką reikia padaryti, kad tarnautum Dievui ir patirtum džiaugsmą. Jis norėjo surasti tiesą. Jis galvojo, kad nebe daug ko trūksta: jaunuolis buvo doras, garbingas, turtingas. Jam dar trūko amžinojo gyvenimo. Labai gaila, kai žmonės būtent taip mąsto. Bet Dievas trokšta ne mūsų darbų, bet mūsų širdies. Šiandien Zarasuose ir kitur sutinku daug žmonių, kurie labiau brangina santykius su kitais, nei artybę su Dievu.

4. Jėzų sekė žmonės, nes nematė kito tikslo. Jie neturėjo kur eiti.

Luko 5,27-28: „Po to išėjęs Jis pastebėjo muitininką, vardu Levį, sėdintį muitinėje, ir jam tarė: „Sek paskui mane!“ Tas atsikėlė ir, viską palikęs, nusekė paskui Jį.“

Muitininkas buvo žmonių nekenčiamas. Atrodo lengva. Muitininkas skaičiavo pinigus, priėjo Jėzus, pažvelgė į jį ir pasakė: „Sek paskui mane.“ Tas viską paliko ir nusekė paskui Jėzų. Jis pasirinko, ir tikiu, kad jis nesigailėjo. Trejus metus vaikščiojo paskui Jėzų. Jis užrašė vieną Evangeliją. Vėliau toliau tarnavo. Rašte parašyta, kad su dangaus karalyste yra kaip su perlu. Žmogus surado tą perlą. Jis parduoda viską, ką turi ir įsigyja tą perlą. Toks žmogus ieško Dievo tiesos, seka Kristų ne todėl, kad blogai jaučiasi, ne todėl, jog prisivalgė duonos, bet kad gyvenime nebeturi vilties.

Kitas pavyzdys yra apie Zachiejų, muitininkų viršininką, kuris buvo žemo ūgio. Jis girdėjo, kad Jėzus daro stebuklus, skelbia Dievo žodį. Jis suprato, kad pats nėra tobulas. Labai norėjo Jėzų nors pamatyti. Įlipo į medį. Jis nesitikėjo, kad Jėzus jį pažins. Jėzus pažvelgė į Zachiejų ir pasakė, kad ateis pas jį vakarieniauti. Zachiejus labai apsidžiaugė. Pažadėjo pusę savo turtų vargšams išdalinti ir atsilyginti, ką nuskriaudęs.

Luko 19,1-10: „Atvykęs Jėzus ėjo per Jerichą. Ir štai žmogus, vardu Zachiejus, muitininkų viršininkas ir turtuolis, troško pamatyti Jėzų, kas Jis esąs, bet negalėjo per minią, nes buvo žemo ūgio. Zachiejus užbėgo priekin ir įlipo į šilkmedį, kad galėtų Jį pamatyti, nes Jis turėjo ten praeiti. Kai Jėzus atėjo į tą vietą, pažvelgė aukštyn ir, pamatęs jį, tarė: „Zachiejau, greit lipk žemyn, nes šiandien turiu apsistoti tavo namuose“. Šis skubiai nulipo ir su džiaugsmu priėmė Jį. Tai matydami, visi murmėjo: „Pas nusidėjėlį užėjo į svečius!“ O Zachiejus atsistojęs prabilo į Viešpatį: „Štai, Viešpatie, pusę savo turto atiduodu vargšams ir, jei ką nors nuskriaudžiau, grąžinsiu keturgubai“. Jėzus tarė: „Šiandien į šiuos namus atėjo išgelbėjimas, nes ir jis yra Abraomo sūnus. Juk Žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę“.

Dar paskaitykime apie moterį, kuri buvo sugauta paleistuvaujant. Tai buvo labai sunki nuodėmė. Už ją reikėjo užmėtyti akmenimis. Luko 7,37-48: „Ir štai moteris, kuri buvo žinoma mieste nusidėjėlė, sužinojusi, kad Jis fariziejaus namuose, atsinešė alebastrinį indą kvapaus tepalo ir, verkdama priėjusi iš užpakalio prie Jo kojų, ėmė laistyti jas ašaromis, šluostyti savo galvos plaukais, bučiavo Jo kojas ir tepė jas tepalu. Tai matydamas, fariziejus, kuris Jėzų pasikvietė, samprotavo: „Jeigu šitas būtų pranašas, Jis žinotų, kas tokia ši moteris, kuri Jį liečia, nes ji - nusidėjėlė!“ O Jėzus tarė: „Simonai, turiu tau ką pasakyti“. Tas atsiliepė: „Sakyk, Mokytojau!“ „Skolintojas turėjo du skolininkus. Vienas buvo skolingas penkis šimtus denarų, o kitas – penkiasdešimt. Jiems neturint iš ko atiduoti, jis dovanojo abiem. Kuris labiau jį mylės?“ Simonas atsakė: „Manau, jog tas, kuriam daugiau dovanota“. Jėzus tarė: „Teisingai nusprendei“. Ir, atsisukęs į moterį, Jis tarė Simonui: „Matai šitą moterį? Aš atėjau į tavo namus, tu nedavei man vandens kojoms nusimazgoti, o ji laistė jas ašaromis ir šluostė savo plaukais. Tu manęs nepabučiavai, o ji, vos man atėjus, nesiliauja bučiavusi mano kojų. Tu aliejumi man galvos nepatepei, o ji tepalu patepė man kojas. Todėl sakau tau: jos gausios nuodėmės jai atleidžiamos, nes ji labai pamilo. Kam mažai atleista, tas menkai myli“. Jis tarė jai: „Tavo nuodėmės atleistos“.

Pabandykime įsivaizduoti šią istoriją. Visi mieste pažinojo šią moterį, kad ji yra nusidėjėlė. Ir kur ji eina? Ateina į fariziejaus namus. Fariziejai buvo tie, kurie labiausiai tokius žmones smerkdavo ir nuteisdavo juos mirtimi. Jie laikė save teisiais. Ta moteris ieškojo Dievo pagalbos išgyti nuo baisių nuodėmių. Ji nesigėdijo ateiti į fariziejaus namus. Kaip ji galėjo pakliūti į tuos namus? Juk tikriausiai prie durų stovėjo daugiau žmonių. Kaip ji praėjo pro apsaugą? Ar šiandien jūs laisvai patektumėte pas Lietuvos prezidentę? Nuvažiuojate į Vilnių, nueinate į Prezidentūrą ir sakote: „Laba diena, štai ir aš!“ Ne taip lengva prieiti prie Prezidentės. Moteris galėjo palaukti, kol Jėzus eis pro kokį nors kaimą ir ten susitikti. Galėjo į medį užlipti ir pasižiūrėti į Jėzų, kaip padarė Zachiejus.

Ar teko būti tokioje situacijoje, kai jaučiate kitų žmonių neigiamą nusistatymą, nejaukią aplinką? Man yra tekę. Buvo nejauku. Nužemina tave, šnibždasi už nugaros. Bet toji moteris nepaisė nieko. Ji siekė tiesos. Ji ir atėjo ten, kur žinojo rasianti tiesą. Žmogus, kuris ieško tiesos, nesidrovės ir ateis. Jam niekas nesukliudys. Moteris iš Jėzaus gavo nuodėmių atleidimą.

Zarasuose, kur aš tarnauju, tikintiesiems nuolat tenka išgirsti iš draugų tokius žodžius: „Tu esi išdavikas. Išdavei senus papročius. Išdavei tikėjimą. Tau Dievas neatleis.“ Ateina pas mane ir verkia, sako: „Nuolat girdžiu tokias patyčias. Man labai sunku.“ Bet Biblija moko, kad dėl Jėzaus Kristaus vardo mes būsime nemėgiami.

Dar vienas pavyzdys apie tuos žmones, kurie sekė Jėzų. Jono 6,67-69: „Tada Jėzus paklausė dvylika: „Gal ir jūs norite pasitraukti?“ Simonas Petras atsakė: „Viešpatie, pas ką mes eisime?! Tu turi amžinojo gyvenimo žodžius. Mes įtikėjome ir pažinome, kad Tu esi Kristus, gyvojo Dievo Sūnus.“ Petro atsakymas yra nuostabus. Pamąstykime, ar galima atrasti kitą dievą, geresnį negu šis Dievas? Ar gyvenime galime atrasti labiau džiuginančių dalykų nei tuos, kuriuos duoda Dievas? Dievas yra vienas. Aš Jam visa širdimi ir atiduosiu.

Dievas, kuris buvo atėjęs gelbėti, kas pražuvę, bet daug žmonių to nesuprato. Nesupratimą esu patyręs ir aš. Kai įtikėjau, kada pradėjau pamokslauti ir važinėti į Zarasus, mano broliai sakė: „Kokiom nesąmonėm tu čia užsiimi? Dirbk normalų darbą, kaupk pinigus.“ Apie tai daugiausia ir kalba žmonės. Aš tarnauju dėl to, kad man tai yra geriausias dalykas. Jėzus ieško tarnautojų, kurie priimtų Dievo tiesą. Mato 11,28-30: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, ir Aš jus atgaivinsiu. Imkite ant savęs mano jungą ir mokykitės iš manęs, nes Aš romus ir nuolankios širdies, ir jūs rasite savo sieloms atgaivą. Nes mano jungas švelnus ir mano našta lengva“.

Misionierius iš Zarasų Gintaras Jakubsevičius

2011-10-02, Marijampolė