Ar prisimenate atvejį, kai Jėzus pasiliko Jeruzalėje, o motina ir Juozapas Jo ieškojo tarp giminių ir pažįstamų. Po to jie sugrįžo į Jeruzalę.

Luko 2,49: „Jis atsakė: „Kam gi manęs ieškojote? Argi nežinote, kad man reikia būti savo Tėvo reikaluose?“

Marijampolės baptistų bažnyčios pastorius Pranas Bielevičius: Dažnai galvojame, kad Dievas yra griežtas ir teisingas. Tai tiesa, bet Jis visada laukia žmonių, kurie ateitų pas Jį su atgaila. Kas yra atgaila? Tai nėra tiesiog gailėjimasis. Atgaila – kai žmogus prisiima visą atsakomybę už tai, ką jis yra padaręs, neatsižvelgiant į jokias aplinkybes.

Mums, kaip tikintiesiems, svarbu suvokti, kad Dievas nori atskleisti, koks Jis yra geras ir maloningas. Bet tai galime patirti tik tuomet, jei be jokių išlygų prisipažįstame Jam esą kalti.

Audrius Biekša: Ar gerai matote, kai žiūrite į tolį? Kai kam jau reikia akinių. Šiandien aš kalbėsiu ne apie fizinį regėjimą, bet apie dvasinį. Ar turite dvasinę regą? Kam ji mums duota? Ar vaikštome tikėjimu?

Apaštalas Paulius sako, kad mes vaikštome tikėjimu, o ne regėjimu. Ar taip yra mūsų gyvenime? Mūsų, kaip tikinčiųjų, akcentas turi koncentruotis į dvasinius dalykus. Kaip mes žiūrime į krikščionybę? Pasakai: „Tu esi Dievo vaikas“, o tau atsako: „Na ir kas“. Tai rodo, kad mes kartais nesuprantame dvasinių dalykų. Nuodėmės dažnai mus supa. Sakome: „Na ir kas.“ Nematome kokios jos bjaurios Dievo akyse. Mes nebėgame nuo jų, mylime nuodėmes.

Marijampolės baptistų bažnyčios pastorius Irmantas Beržinis: Dažnokai mes elgiamės teisingai, darome gerus darbus, išmintingai kitiems patariame. Atrodytų, ko gi daugiau reikia? Bet Dievas žvelgia ir į mūsų poelgius, ir į jų motyvus. Jis nori pakeisti mūsų charakterį, nori mus subrandinti. Kai žmogus patiki Jėzumi Kristumi kaip savo Gelbėtoju, pasikviečia Jį į savo gyvenimą, jis jau nebesielgia taip, kaip elgėsi prieš tai. Kas vogdavo, tas jau nebevagia. Kas yra geriau? Ne tik nebevogti, bet dirbti ir užsidirbti lėšų. O kas dar geriau? Kai žmogus ne tik sau užsidirba, bet dar ir kitam padeda. Gerai. O kas dar geriau?

Flatwods baptistų bažnyčios pastorius Joe Morell:

Mato 15,21-28.  Čia aprašytas įvykis yra šiek tiek kitoks, nei kiti. Norėčiau šį skyrių pavadinti štai kaip: „Gyva viltis nusivylusiai motinai.“

Mato 12, 21-23: „Iš ten išėjęs, Jėzus pasitraukė į Tyro ir Sidono sritį.  Ir štai iš ano krašto atėjo moteris kanaanietė ir šaukė Jam: „Pasigailėk manęs, Viešpatie, Dovydo Sūnau! Mano dukterį baisiai kankina demonas!“ Bet Jėzus neatsakė nė žodžio. Tada priėjo mokiniai ir ėmė Jį maldauti: „Paleisk ją, nes ji šaukia mums iš paskos!“

Yra vienas principas, kurį reikėtų prisiminti – nėra jokios vilties be Jėzaus Kristaus.

Marijampolės baptistų bažnyčios pastorius Irmantas Beržinis: Krikščionio gyvenimas nėra vienodas, bent jau neturėtų toks būti. Ar tavo gyvenimą galima palyginti su leidimusi nuo kalno ar su įkalne? Turėtų būti kopimas aukštyn ir vėl aukštyn. Kiekvienas progresas reikalauja tam tikrų pastangų. Kiekvienam tikinčiajam Dievas turi tikslą. Jeigu žmogus yra pasiruošęs siekti Dievo tikslų, jam reikia žinių. Jam padės tai, jeigu tikslo sieks su komanda, o ne vienas.

Šiandien noriu palyginti krikščionišką gyvenimą su kopimu į kalną. Aš manau, kad krikščionio gyvenimas yra nuolatinis kopimas į dvasinį kalną. Tai galima pavadinti dvasine branda.