Mano tikėjimo kelias prasidėjo daugiau nei prieš dešimtmetį, sulaukus keturiasdešimties. Nors visą gyvenimą buvau uoli katalikė, tačiau bažnyčioje labai dažnai jaučiau dvasinį dusulį. Dabar jau nebesigilinu, kas, kaip ir kodėl. Dabar jau nebijau, kad neatlikusi vienokių ar kitokių apeigų, būsiu Dievo nubausta. Kai nebeliko tos apeigų prievolės – atėjo ramybė ir taika. Ne tik į mano širdį, bet ir į santykius su artimaisiais, ypač vaikais.

Kai paaugau pastebėjau, kad mano tėvų mamos, mano močiutės, vakarais meldžiasi. Ko niekada nemačiau savo tėvuose. Tuomet ėmiau domėtis Dievu. Iš vienos močiutės sužinojau Nojaus ir žuvies, prarijusios žmogų, istorijų nuotrupas. Sužinojau, kad yra Šventasis Raštas, bet kas jį turi, aš taip ir nesužinojau. Sužinojau, kad man reikia priimti pirmą Komuniją. Tada, dar būdamas paauglys, niekieno neraginamas susiradau močiutę, kuri ruošia vaikus šiai apeigai. Buvo tarybinis laikmetis, tad ši, man pirma rimta religinė sąmoninga apeiga, buvo įvykdyta ne Kaune, o Raudondvaryje.

Kelias namo

Nuo pat mažų dienų širdyje ir mintyse kirbėjo nepaaiškinamas noras kuo daugiau sužinoti, patirti, išgyventi. Tai žmogiška. Bet už visų žinių, patyrimų ir išgyvenimų (tarsi už užsklandos) kažkas slėpėsi daugiau. Kartais apimdavo tokia nostalgija, kad pravirkdavau, pati nesuvokdama – kodėl ir dėl ko. Ilgesys nepaaiškinamo kažko draskė krūtinę. Galvoje šmėžavo vizija, kad gyvenimo kreivė iki 30 metų kyla aukštyn, o po to leidžiasi žemyn. Nors amžiams laikas neapibrėžtas, tačiau mano vizijoje tos „kelionės“ pabaiga skendėjo tamsoje. Ir ji mane baugino. Visada maniau – tikėjau, kad negaliu nei aš, nei žmonija egzistuoti be Kūrėjo! Darvino evoliucijos teorija man buvo nepriimtina nuo pat vaikystės ir aš ja netikėjau.