Maksimas Jupits: Paskaitykime ilgą Rašto ištrauką: Luko 4,13-44. 5,1-11: „Visokius gundymus baigęs, velnias atsitraukė nuo jo iki laiko. Dvasios galybe Jėzus sugrįžo į Galilėją, ir visame krašte pasklido apie jį garsas. Jis pradėjo mokyti jų sinagogose, visų gerbiamas.Jėzus parėjo į Nazaretą, kur buvo užaugęs. Šabo dieną, kaip pratęs, nuėjo į sinagogą ir atsistojo skaityti. Jam padavė pranašo Izaijo knygą. Atvyniojęs ritinį, jis rado vietą, kur parašyta: Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems - regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti Viešpaties malonės metų.

Irmantas Beržinis: Dievas sukūrė žmogų, kuris turi kūną, sielą ir dvasią. Dievas davęs nuorodas, kaip turime prižiūrėti kūną, koks turėtų būti žmogaus dvasinis gyvenimas. Jam labai rūpi žmonių sielos. Dėl sielų išgelbėjimo, o ne dėl ženklų ar stebuklų, į šią žemę buvo atėjęs Kristus.

Ką pastebėjau ir savo gyvenime, ir kitų, kad iki išgelbėjimo supratimas apie Dievą buvo teorinis. Kada žmogus tampa išgelbėtu, Dievas jam pasidaro realus. Patiri didžiulį džiaugsmą, kai suvoki, kad Tas, kuris sutvėrė žvaigždynus, apie kurį kažką žinojau, tapo realus, kuriam gali pasakyti savo mintis, poreikius, gali su Juo bendrauti. Jis yra galingas. Jei Jis toks galingas, tai gal aš galiu ko nors prašyti? Dievas išpildo mano prašymą. Ką mes patiriame? Džiaugsmą.

Audrius Putvinskas: Mes ateiname sekmadienį, kad pagarbintume Dievą. Tai turėtų būti mūsų pagrindinis motyvas. Mes giedojome giesmes. Mes savo lūpomis ir širdimis garbiname Dievą.

Prisiminkime išminčius iš Mato 2 skyriaus. Jie atėjo pagarbinti kūdikėlio. Jie atėjo nusilenkti Karaliui. Kartais mes garbinimą suprantame taip, jog gieda ypatingomis dovanomis apdovanoti žmonės, kurie turi gražų balsą ir muzikinę klausą.

Tai yra garbinimo dalis. Aš nenoriu šį rytą kalbėti apie garbinimą siaura prasme. Aš noriu kalbėti platesne prasme. Žodis „garbinimas“ reiškia „vertas“. Ar Dievas yra vertas, kad mes Jam giedotume?

Kasdieną mes renkamės. Ką pasirinksime? Kokias vertybes? Ar tai, ką Dievas sako, ar tai, ką žmonės sako? Gyvenime matome, kaip pasaulis kasdien vis ritasi žemyn. Tai nevyksta staiga, bet palaipsniui. Šią savaitę Lietuvoje buvo priimti įstatymai, kurie bet kada gali atsigręžti prieš mus. Galime sulaukti dienos, kai mums sakys: „Nemokykite apie nuodėmes, nes tai prieštarauja Lietuvos pilietybės įstatymams.“

Yra daug tikinčiųjų, kurie galvoja, kad jų misija – pakeisti pasaulį, paruošti jį Kristaus atėjimui. Biblijoje tokio mokymo nerandame. Kai mes norėsime visus aprengti, pamaitinti, išauklėti dorais žmonėmis, susidursime su problemomis. Dievas nedavė mums tokio tikslo.

Viešpats Jėzus Kristus yra gyvas. Tai yra nuostabu. Beveik visi religijų įkūrėjai kažkada gyveno ir numirė. Ačiū Dievui, kad Viešpats Jėzus Kristus mirė ir trečią dieną prisikėlė, Jis beldžiasi į kiekvieno širdį.

Šiandien noriu kalbėti apie asmeninius mūsų santykius su Dievu kasdieniniame gyvenime. Mes daug ką galime žinoti iš Šventojo Rašto, bet labai svarbu tą žinojimą perkelti į asmeninį gyvenimą. Kai žvelgiame į žmonių nuodėmes, mes turime suvokti, kad Dievas nepašaukė teisti šio pasaulio. Dažnai tai pamirštame.

1Korintiečiams 5,12 a: „Kam man teisti svetimus?“

Albertas Latužis: Noriu jus pasveikinti. Žydams 1,1-2: „Daugel kartų ir įvairiais būdais praeityje Dievas yra kalbėjęs tėvams per pranašus, o šiomis paskutinėmis dienomis prakalbo mums per Sūnų, kurį paskyrė visa ko paveldėtoju ir per kurį sutvėrė pasaulius.“

Niekas negali pasakyti, kiek kartų Dievas kalbėjo mūsų protėviams. Mes tik galime atsiversti Bibliją ir rasime, kad vos ne kiekviename puslapyje Dievas kalba tautai, kurią išsirinko. Jis kalba ir išrinktiesiems žmonėms. Paskutinis žodis buvo tartas Kristuje Jėzuje. Jo auka vienintelė tokia, unikali ir nepakartojama.