Albertas Latužis: Paskaitykime Romiečiams 1,18-23, 28-32 „Dievo rūstybė apsireiškia iš dangaus už visokią žmonių bedievystę ir neteisybę, kai teisybę jie užgniaužia neteisumu. Juk tai, kas gali būti žinoma apie Dievą, jiems aišku, nes Dievas jiems tai apreiškė. Jo neregimosios ypatybės – jo amžinoji galybė ir dievybė – nuo pat pasaulio sukūrimo aiškiai suvokiamos iš Jo kūrinių, todėl jie nepateisinami. Pažinę Dievą, jie negarbino Jo kaip Dievo ir Jam nedėkojo, bet tuščiai mąstydami paklydo, ir neišmani jų širdis aptemo. Vadindami save išmintingais, tapo kvaili.

Tarasas Sereda: Jono 11,1-8.16-45: „Buvo vienas ligonis ­ Lozorius iš Betanijos kaimo, kur gyveno Marija ir jos sesuo Morta. Marija buvo toji pati moteris, kuri patepė Viešpatį kvepalais ir nušluostė plaukais jo kojas. Jos brolis Lozorius dabar sirgo. Seserys nusiuntė žinią: „Viešpatie! Tas, kurį tu myli, serga!“ Tai išgirdęs, Jėzus tarė: „Šita liga ne mirčiai, bet Dievo garbei, ­ kad būtų pašlovintas Dievo Sūnus.“ Jėzus mylėjo Mortą, jos seserį ir Lozorių. Vis dėlto, išgirdęs, kad tasai serga, jis dar dvi dienas užtruko ten, kur viešėjo, ir tik tada pasakė mokiniams: „Eikime vėl į Judėją!“ Mokiniai jam atsakė: „Rabi, ką tik žydai kėsinosi užmušti tave akmenimis, o tu vėl ten eini?“ Tuomet Tomas, vadinamas Dvyniu, tarė kitiems mokiniams: „Eikime ir mes numirti su juo!“

Pranas Bielevičius: „Patarlių knyga“ yra labai praktinė knyga. Joje daug patarimų. Pakalbėkime apie atleidimą. Kai mes sakome, kad nebepykstame ant vieno ar kito žmogaus, bet širdyje slepiame nenorą jį matyti, tai reiškia, jog mes neatleidome. Mums reikalinga nuoširdi atgaila. Prašykime Dievo, kad Jis apvalytų mūsų širdį, padėtų pasikeisti.

Visi žinome, kad du kart du bus keturi, bet kai kalbama apie dvasines tiesas, tai dažnai neteisingai nusprendžiame. Dvasinės tiesos yra labai svarbios mūsų praktiniame gyvenime, nes jos atskleidžia mūsų širdį.

V. Kurjanovičius: Mes turime mėgstamas temas. Nepatinka, kai mus sujaudina, primena kaltes. Mums visiems patinka, kai kalbama apie meilę, bet negali apsieiti be kritikos, be kalčių priminimo. Jeigu mes nieko nepavogėme, tai nereaguosime, kai bus kalbama apie vagystes. Ko mums jaudintis? Jei nieko neužmušėme, tai ramiai klausome apie nusikaltusius. Juk sakoma: „Vagie, kepurė dega“. Mato 5,43-48: „Jūs girdėjote, jog buvo pasakyta: ‚Mylėk savo artimą‘ ir nekęsk savo priešo. O Aš jums sakau: mylėkite savo priešus, laiminkite jus keikiančius, darykite gera tiems, kurie nekenčia jūsų, ir melskitės už savo skriaudėjus ir persekiotojus, kad būtumėte vaikai savo Tėvo, kuris danguje; Jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų. Jei mylite tuos, kurie jus myli, kokį gi atlygį turite? Argi taip nesielgia ir muitininkai?

Pranas Bielevičius: Šiuo metu yra taip vadinamas Advento laikotarpis, kada žmonės laukia ramybės, džiaugsmo. Kai kuriems tas laikotarpis ir tik lieka laukimu, nes ramybė, džiaugsmas, kurį Viešpats nori duoti kiekvienam, į jų širdis taip ir neateina.

Šiandien noriu kalbėti apie džiaugsmą Viešpatyje. Mūsų gyvenime yra labai daug liūdnų dienų. Dažnai mes daug dėmesio skiriame aimanoms, bumbame vienas kitam, būname nepatenkinti. Panašiai elgiamės ir Dievo atžvilgiu, Jo veikimui mūsų gyvenime.

Evangelijos pagal Luką 1 skyrius dažnai skaitomas prisimenant Kristaus gimimo dieną. Jis jau seniai gimė. Mes tik prisimename šią svarbią dieną. Dievas įvykdė savo pažadą. Jeigu nebūtų šios dienos, tai nebūtų nieko, kas galėtų žmogų sutaikyti su Dievu, nes žmogus yra bejėgis pats susitaikyti su Dievu. Jam yra neįmanoma pačiam išspręsti nuodėmės problemą, tačiau Dievas per pranašus daug kartų žadėjęs apie ateinantį Mesiją, atsiuntė Gelbėtoją. Ne veltui Evangelijoje pagal Matą parašyta, kad Jis yra tas, kuris išvaduos savo tautą iš nuodėmių. Tai yra pats svarbiausias tikslas, dėl kurio į žemę atėjo Kristus.