Aš gimiau daugiavaikėj šeimoj. Būdavo tokių dienų, kai mes neturėdavom nieko valgyti. Mano tėvas tris kartus sėdėjo kalėjime, iki penkiolikos metų aš jį mažai mačiau. Mums sunkiai sekėsi, nes mama mus augino viena. Kai tėvas grįžo, pradėjau jo nekęsti. Aš jam sakiau: „Ką tu čia veiki? Išeik iš mūsų namų. Tu mūsų neauginai, sėdėjai kalėjime, tai grįžk ten atgal.“ Bet broliai pasakė: „Norim, kad tėvas liktų.“ Jie tikėjo, kad tėvas gali pasikeisti. Dėl to aš visiškai išėjau iš namų. Mamai pasakiau: „Arba aš - arba jis.“ Mama sakė, kad bus taip, kaip pasisakys dauguma šeimos narių. Jie pasirinko jį. Aš dar labiau pradėjau nekęsti: „Mano mama nusisuko, broliai. Ir tai dėl kažkokio alkoholiko, kurio mes beveik nepažįstam.“ Mano neapykanta buvo tokia, kad net kartais aš jį norėjau užmušti.

Ačiū Dievui, kad čia dabar nėra vaikų ir jie negirdi liudijimo apie mano blogą elgesį. Sunku prisipažinti, koks tu buvai ir kaip Dievas pakeitė tavo charakterį. Puiki savijauta, kai gali pasigirti Dievo darbais savo gyvenime, bet sunku nusižeminti ir pasakoti apie tai, koks tu buvai. Norisi nudelbti akis ir, atrodo, galėtum į žemę prasmegti.

Žiūrėkite video YouTube>> Visą laiką gyvenau be Dievo. Mano tėvai buvo ateistai. Žodis „Dievas“ mūsų namuose neskambėjo. Jis man buvo toks tolimas, kad negalėjau net įsivaizduoti, kad kada nors aš Juo patikėsiu. Buvau tarybinis vaikas: darželis, mokykla, spaliukai, pionieriai, komjaunuoliai. Po aštuonių klasių įstojau į Marijampolės pedagoginę mokyklą, toli nuo savo namų. Prasidėjo naujas gyvenimas.

Atsimenu tokį įvykį: buvo Kūčios. Mes namuose tokių švenčių nešventėme, o mano draugės iš grupės buvo iš aplinkinių kaimų. Jų šeimose buvo gilios tradicijos ir visos šventė. Viena iš grupės buvo iš Gargždų. Tikriausia ir jos šeimoje ši šventė nesureikšminta. Jai tolimas kelias iki namų, tai ji pasiliko. Mes kartu nuėjome į restoraną ir nesupratome, kodėl čia taip tuščia.

Gimiau Baltarusijoje, Minsko srityje. Ką galiu pasakyti apie savo kelią Dievo link. Šiandieną dalinami lankstinukai apie keturis dvasinius dėsnius, dalinamos „Evangelijos pagal Joną“, įvairūs kiti traktatai. Aš pats pažintį su Biblija pradėjau nuo paskutinės knygos – „Apreiškimas Jonui“. Žinojau, kas bus ir kodėl taip bus. Žinojau apie sunkumus, kurie bus, apie teismą, kuris aprašytas 20 skyriuje. Žinojau, kad bus nauja žemė ir naujas dangus. To neneigiau. Ateistu nebuvau. Tikėjau, kad taip ateityje ir bus. Tai buvo vaikystėje. Šią Biblijos knygą mano jaunesnis brolis perrašė savo ranka. Ten buvo ir komentarai. Jis perrašė „Apreiškimą Jonui“. O aš tik skaičiau, bet jis daug vėliau atėjo prie Dievo nei aš.

Mano senelė buvo tikinti. Ji buvo baptistė. Aš jos nežinojau. Aš įtikėjau prieš tarnybą Armijoje. Mano mama tuo metu ieškojo Dievo. Aš lankiau bažnyčias Breste, Peterburge, Archangelske, kai ten gyvenau. Ko man trūko? Šiandien to trūksta tikinčių tėvų vaikams. Jie pastoviai girdi kalbant apie Dievą. Labai sunku nustatyti, kada jie atgailavo, kada atgimė, o kada ne. Aš taip pat blogai tai supratau. Kai skaičiau eilutę, kur Jėzus sako: „Aš atėjau šaukti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių atgailai“, tai galvojau, kad šie žodžiai ne man skirti.

Gimiau ir užaugau netikinčių žmonių šeimoje. Apie Dievą nieko negirdėjau, nieko nežinojau. Kai mokiausi mokykloje, nuolat girdėdavau sakant, kad Dievo nėra, žmonės atsirado iš beždžionės. Aš tuo tikėjau. Gyvenau taip, kaip man atrodė geriausia.
Aš dėkingas Dievui, kad Jis mane nuo gimimo globojo, nors to nežinojau ir net nepastebėjau.
Atėjo laikas, kai griuvo Sovietų Sąjunga ir atsirado galimybė laisvai skelbti Dievo žodį. Širdyje pajutau labai didelį troškimą įsigyti Bibliją. Tuo metu Bibliją gauti buvo labai sunku. Vieną dieną su žmona ėjome pas gimines ir pamačiau žmogų, kuris rankose laikė knygą. Priėjęs pamačiau, kad jis pardavinėja Biblijas. Paklausiau, kiek kainuoja. Kainavo labai brangiai, bet aš net ilgiau negalvodamas, sumokėjau tą kainą. Tai buvo visi pinigai, kuriuos turėjau su savimi pasiėmęs. Įsigijęs Bibliją, pradėjau nuo pradžios ją skaityti.

Kai buvau mažas berniukas, aš nelankiau jokios bažnyčios. Tai gana keista, nes aš augau katalikiškoje šalyje. Paprastai katalikiškos šalies šeimos savo vaikus vedasi į katalikų bažnyčią.  Nors mano tėvai it tikėjo Dievu, tačiau nelankė jokios bažnyčios. Jie buvo nusivylę katalikų bažnyčia, kažkas jiems nutiko, kai dar buvo nevedę. Kai man buvo trylika metų supratau, kad noriu pažinti Dievą. Man tapo aišku, kad turiu eiti į bažnyčią – katalikų. Meksikoje kiekviename regione yra daug katalikų bažnyčių. Kai aš buvau vaikas, 95 procentai meksikiečių buvo katalikais, todėl pradėjau lankyti katalikų bažnyčios pamaldas. Mano tėvai tam nesudarė jokių problemų. Jie man leido ten lankytis. Tuo pačiu metu aš pradėjau rinkti religinę literatūrą, įvairius bukletus. Po to aš pradėjau lankyti vidurinės mokyklos aukštesnes klases. Du baptistų misionieriai atvyko į tą vietovę, kur aš gyvenau,

Aš įtikėjau brandaus amžiaus. Man buvo penkiasdešimt penkeri metai. Labai gaila, kad taip vėlai įtikėjau. Jei tai būtų įvykę anksčiau, tai daugelį dalykų savo gyvenime būčiau dariusi kitaip. Aš, kaip ir visi, iki 1991 metų buvau katalikė. Šventojo Rašto neturėjome. Mes gyvenome pagal tai, kaip mus auklėjo tėvai, kokią sąžinę jie turėjo ir perdavė mums. Religiniame gyvenime man visada buvo daug neaiškumų, buvau nusiteikusi skeptiškai. Išpažintis man visada buvo nesuprantamas dalykas. Kaip žmogus gali atleisti nuodėmes? Kalbėjau poterius, bet nesupratau žodžių. Ateidavau į katedrą ir vis ieškojau, kur Dievas. Altorių daug, statulų daug. Nesupratau, kuri iš jų svarbesnė.