Pakeisti gyvenimai -
Bažnyčios žmonės
|
Išgirdau apie Jėzų ir kviečiau Jį ateiti į mano širdį labai anksti. Mano sesės ir brolis išgirdome Evangeliją mamos dėka, nes ji nuo mažumės vesdavosi mus į bažnyčią. Visi pradėjome lankyti sekmadieninę vaikų mokyklėlę, kur mokytoja pamokė apie Jėzų ir Jo išgelbėjimą. Kviečiau Jėzų ir, pamenu, tuo metu turėjau didelį troškimą klausytis Biblijos istorijų, giedoti vaikiškas giesmeles. Vėliau važinėjome į krikščioniškas vaikų stovyklas, girdėjau daug Dievo žodžio ir vienoje stovykloje pirmą kart išgirdau apie krikštą. Po šios stovyklos pasikrikštijau. Pamenu, kad labai džiaugiausi tuo, bet pasikrikštijus nežinojau, o kas toliau? Neturėjau dvasinių šaknų. Kaip dabar suprantu, tuomet dar nežinojau labai daug svarbių tiesų apie Viešpatį, nesupratau tikrosios krikšto prasmės ir kartu tenkančios jo atsakomybės. Po to labai greitai atkritau. Pradėjau rūkyti, maištauti prieš tėvus. Tapau labai piktas žmogus, ypač šeimoje.
|
Skaityti daugiau...
|
Pakeisti gyvenimai -
Bažnyčios žmonės
|
Gimiau ir užaugau Kaune, paprastų darbininkų šeimoje. Mano tėvai nebuvo labai religingi, kaip ir daugelis to meto žmonių. Kai dar buvome maži vaikai į bažnyčią eidavome tik per didžiąsias religines šventes. Žinoma, ten apsilankydavome laidotuvių ir vestuvių metu. Tai ir visa mano religinė vaikystės patirtis.
Kai paaugau pastebėjau, kad mano tėvų mamos, mano močiutės, vakarais meldžiasi. Ko niekada nemačiau savo tėvuose. Tuomet ėmiau domėtis Dievu. Iš vienos močiutės sužinojau Nojaus ir žuvies, prarijusios žmogų, istorijų nuotrupas. Sužinojau, kad yra Šventasis Raštas, bet kas jį turi, aš taip ir nesužinojau. Sužinojau, kad man reikia priimti pirmą Komuniją. Tada, dar būdamas paauglys, niekieno neraginamas susiradau močiutę, kuri ruošia vaikus šiai apeigai. Buvo tarybinis laikmetis, tad ši, man pirma rimta religinė sąmoninga apeiga, buvo įvykdyta ne Kaune, o Raudondvaryje.
|
Skaityti daugiau...
|
Pakeisti gyvenimai -
Bažnyčios žmonės
|
Nuo mažens buvau tyli, bet slaptai prisidirbdavau visokių nesąmonių. Tikriausiai iš senelės girdėjau, kad Dievas mane nubaus, todėl vieną kartą, kai mama mane vedė į darželį, jos paklausiau: „Ar yra Dievas?“ Buvo ateizmo laikai, todėl mama atsakė: „O ar tu Dievą matai?“ Jo aš negalėjau matyti, todėl susidariau nuomonę, kad Dievo nėra ir elgiausi, kaip man buvo patogiau. Dažnai neklausydavau tėvų, prisimeluodavau, apsivogdavau. Kai ką nors blogo padarydavau, jausdavausi nesmagiai, grauždavo sąžinė. Karts nuo karto prisimindavau, kaip aš pasielgiau negerai ir pergyvendavau. Bet vis tiek po kurio laiko pasielgdavau netinkamai. Apie Dievą pradėjau galvoti tik būdama vyresnėse mokyklos klasėse. Išmokau maldą „Tėve mūsų“, ją kartodavau, po kurio laiko stengiausi suprasti, ką aš sakau. Vėliau į mano rankas pateko katekizmas, bet jo visai netraukė skaityti, tik perskaičiau skyrelį „10 Dievo įsakymų“ ir supratau baisią žinią: „Aš esu nusidėjusi ir man reikia Dievo atleidimo“. Norėjau nueiti į bažnyčią, bet neišdrįsau.
|
Skaityti daugiau...
|
Pakeisti gyvenimai -
Bažnyčios žmonės
|
Kelias namo
Nuo pat mažų dienų širdyje ir mintyse kirbėjo nepaaiškinamas noras kuo daugiau sužinoti, patirti, išgyventi. Tai žmogiška. Bet už visų žinių, patyrimų ir išgyvenimų (tarsi už užsklandos) kažkas slėpėsi daugiau. Kartais apimdavo tokia nostalgija, kad pravirkdavau, pati nesuvokdama – kodėl ir dėl ko. Ilgesys nepaaiškinamo kažko draskė krūtinę. Galvoje šmėžavo vizija, kad gyvenimo kreivė iki 30 metų kyla aukštyn, o po to leidžiasi žemyn. Nors amžiams laikas neapibrėžtas, tačiau mano vizijoje tos „kelionės“ pabaiga skendėjo tamsoje. Ir ji mane baugino. Visada maniau – tikėjau, kad negaliu nei aš, nei žmonija egzistuoti be Kūrėjo! Darvino evoliucijos teorija man buvo nepriimtina nuo pat vaikystės ir aš ja netikėjau.
|
Skaityti daugiau...
|
|
|