Santykiai su darbdaviais PDF Spausdinti El. paštas
Pamokslai - Pastoriai
Pirmadienis, 31 Sausis 2011 14:09
Mes gyvename tokiu laiku, kada dauguma žmonių yra nepatenkinti, kada artėja ekonominiai sunkumai. Noriu jus padrąsinti saugoti savo širdį. Patarlių 4,23: „Saugok su visu stropumu savo širdį, nes iš jos teka gyvenimo versmė“.

Tai mums šiandien yra labai svarbu. Žmonės nepatenkinti valdžia, jie pyksta, bet būkime sąžiningi – tai, kas vyksta mūsų gyvenime ir pasaulyje, neatsiranda iš nieko.

Šiandien kalbėsiu apie tai, kaip yra svarbu turėti gerus santykius su savo darbdaviu. Pirmoje eilėje svarbu tuos gerus santykius turėti savo širdyje. Pastaruosius dvejus trejus metus žmonės stengėsi kuo daugiau naudos išpešti iš savo darbdavių. Šiandien daug firmų bankrutuoja ne todėl, kad darbininkai buvo nesąžiningi. Jie gaudavo per didelius atlyginimus.

Šiandien daugiau kalbėsiu apie praktinius dalykus mūsų asmeniniame gyvenime. Labai svarbu mums būti sąžiningais. Svarbu atsikratyti iš šalies grūdamų minčių: „Dirbk bet kaip. Išnaudok savo darbdavį. Gyvenk taip, kaip tu nori.“

Mes, kaip tikintieji, turime savęs paklausti: „Kas mums yra svarbu?“

1 Timotiejui 6,1-5: „Vergai, esantys po jungu, telaiko savo šeimininkus vertais visokeriopos pagarbos, kad nebūtų piktžodžiaujama Dievo vardui ir mokymui. O tie, kurie turi tikinčius šeimininkus, tegul jų neniekina, kadangi jie yra broliai; geriau tegul jiems dar uoliau tarnauja, nes, gaunantys naudą, yra tikintys ir mylimi. Taip mokyk ir taip ragink! Jei kas nors moko kitaip ir nesutinka su sveikais mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus žodžiais bei dievotumo mokymu, tas yra išdidus, nieko neišmano, serga nuo ginčų ir nuo svaidymosi žodžiais, iš kurių atsiranda pavydas, nesutarimas, piktžodžiavimas, blogi įtarinėjimai ir kivirčai tarp sugedusio proto žmonių, praradusių tiesos nuovoką ir manančių, jog dievotumas esąs pasipelnymas. Šalinkis tokių.“

Pastaraisiais metais tikintieji mąstė taip: „Jei esu tikintis, tai viskas mano gyvenime turi būti tik gerai.“ Taip nėra. Mūsų visuomenė vis blogėja. Šiandien negalima pasitikėti žmogaus žodžiu. Net to žodžiu, kuris sakosi esąs tikintis. Kodėl? 5 eil. duotas atsakymas: „Kai kurie mano, kad dievotumas esąs pasipelnymas“. Turime savęs paklausti: kas esame mes? Kas yra vergas? Kas yra šeimininkas? Mes neturime tokios santvarkos, kad būtų vergai ir šeimininkai. Mes gyvename kur norime, dirbame kur norime, po darbo darome ką norime. Darbo laiku mes esame priklausomi nuo darbdavio. Kas šiandien yra šeimininkas? Tas, kuris nurodinėja, kaip ir ką turėtume dirbti.

Mums sunku įsivaizduoti anuometinę santvarką. Šeimininkas ne tik duodavo vergui darbo, bet ir maitino jį, davė jam būstą, davė rūbų, davė šeimą. Jis nebuvo toks laisvas, kokie esame mes, bet, pasakius sąžiningai, beveik niekas nepasikeitė. Gal tik pasikeitė kai kurios aplinkybės. Klausimas toks: „Kaip mes žiūrime į savo darbdavį? Į tą savo šeimininką?“

Kai mes ateiname šiandieną į darbą, nematome pačio šeimininko, kuriam priklauso įstaiga. Dažnai tam nematomam savininkui atsiranda neapykanta, nes įsivaizduojama, kad jis vienas viską sprendžia. Yra ir kitų žmonių, kurie taip pat priima sprendimus. Svarbiausias dalykas užrašytas 1 eilutėje: „Telaiko savo šeimininkus vertus visokeriopos pagarbos.“ Štai ko iš mūsų reikalauja Dievas. Pagarba iš nieko neatsiranda. Mes arba siekiame gerbti tą žmogų, arba siekiame maištauti. Žmonės dabar neberodo elementarios pagarbos.

Ką reiškia gerbti darbdavį? Neniekinti savo darbdavio. Šiandien sunku nuo to susilaikyti. Pensininkai nepatenkinti valdžia. Dirbantieji taip pat ja nepatenkinti. Mes, net to nejausdami, lyg ir prisijungiame prie tos nepatenkintųjų jūros. Mes toliau nešame tą negerumą. Mąstome, kad mūsų darbdaviai yra neteisingi, kad mus išnaudoja. Ar mes visada teisingai žvelgiame į savo darbdavius? Ar mes jų neniekiname? Ar neapkalbame jų? Ar visada jiems paklūstame? Ar vertiname juos?

Darbdavys nebūna tobulas, nes jis yra tik žmogus, bet Romiečiams 13,1: „Kiekviena siela tebūna klusni aukštesnėms valdžioms, nes nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo. Esančios valdžios yra Dievo nustatytos.“

Jeigu Dievas davė valdžią tam žmogui, nors ir laikinai, kol dirbame, būti jūsų šeimininku, tai turime jį gerbti. Toks turėtų būti mūsų tikslas. Šiandien apie žmones, kurie nori įtikti savo darbdaviui, sakoma: „Tu esi pataikūnas.“ Ateis sunkus laikas, kai darbdaviai ims piktnaudžiauti savo užimama padėtimi, bet net ir tuomet Raštas ragina mus juos gerbti.

Todėl turime savęs paklausti: „Kas yra mūsų širdyje? Ar pyktis? Ar neapykanta? Ar to asmens nuvertinimas?“

1 Timotiejui 6,2 kalba apie tikinčiuosius darbdavius. Kartais pasamdyti tikintieji galvoja: „Jis yra brolis Kristuje. Jeigu ir blogai padarysime, tai jis mums atleis. Darykime bet kaip.“ 2 eil. yra paraginimas mums. Jeigu mus kas nors samdo, tai neturėtume apie darbą mąstyti taip, kaip mąstėme būdami neįtikėję: „Svarbu, kad dabar turiu darbą, o kas bus vėliau – nesvarbu.“ Aš kartą esu girdėjęs vieno tikinčiojo verslininko, kuris rėmėsi šia Rašto vieta, labai teisingus žodžius: „Man labai sunku susirasti dorus ir teisingus krikščionis, kurie pas mane dirbtų. Kai aš jiems pasakau, kad esu krikščionis, jie galvoja, kad galiu leisti dirbti kada jie nori, kaip jie nori. Jie visi galvoja, kad man pinigai byra iš dangaus“.

2 eil. sakoma, kad šis šeimininkas yra ypatingas, nes jis yra mūsų brolis ar sesuo Kristuje. Kai ateiname dirbti pas tikinčius darbdavius, turime suprasti, kad jie yra ypatingi.

Krikščionybė yra išsigimusi. Yra du kraštutinumai: arba garbinamas skurdas, arba niekinamas tas, kuris yra turtingas. Bet Rašte aiškiai pasakyta: „Neniekink to, kuris yra už tave turtingesnis ir kuris tave samdo.“

2 eil. pabaigoje skaitome įsakymą: „Taip mokyk ir taip ragink!“ Čia nėra prašymas, bet reikalavimas, kad mes neniekintume darbdavių, kad sąžiningai atliktume savo darbą. Kodėl? Kad nebūtų piktžodžiaujama Dievo vardui.

Pamenu atsitikimą, kai girtas vienos šalies diplomatas padarė avariją ir pabėgo iš įvykio vietos. Jis buvo neblaivus. Ką žmonės kalbėjo apie tą šalį? Kad visi tos šalies gyventojai yra girtuokliai, vengiantys atsakomybės. Ir apie mus, kaip apie krikščionis, kalbės blogai, jei mes bet kaip dirbsime. Tai bus blogas liudijimas apie mūsų dangiškąjį Tėvą.

Ar prisimenate Juozapą, kuris uoliai dirbo Patifaro namuose? Jis pagal egiptiečių supratimą, buvo iš pačio žemiausio gyventojų sluoksnio, nes tėvai buvo gyvulių augintojai. Egiptiečiai tokių žmonių nemėgo. Juozapui viskas sekėsi, nes jis sąžiningai viską darė. Paprastai žmogui neduoda didesnės atsakomybės, nei jis yra vertas. Atėjo tokia diena, kai Juozapas pasidarė Patifaro namų valdytoju. Kodėl? Nes jis gerbė savo šeimininką ir labai sąžiningai dirbo jam patikėtą darbą.

Šiandien žmonės daug kalba: „Darbdaviai mus menkina, niekina“. Bet pasižiūrėkime, kaip mes atliekame pavestą darbą? Ar mes padarome viską, kad nežlugtų firma, kad nežlugtų mūsų darbdavys? Juk blogai dirbdami, mes pjauname šaką, ant kurios patys sėdime. Kas atsitinka, kai įmonė dirba blogai? Ar pirma direktorių atleidžia? Ar pirma darbininką atleidžia? Darbininką.

Nesitikėkite, kad tik pradėjus dirbti, jums darbdavys mokės didelį atlyginimą. Juk jūs turite pelnyti jo pasitikėjimą ir pagarbą. Galiu pasidalinti patyrimu iš savo gyvenimo. Nuėjau dirbti į vieną įstaigą. Papasakojau, kad esu tikintis, pasidalinau Evangelijos žinia. Gaudavau kas mėnesį atlyginimą, kuris vis mažėjo ir mažėjo. Kiti darbuotojai man sakė: „Mesk šį darbą. Tau labai mažai moka.“ Aš sakiau: „Darbdavys teisus. Gal man reikia laiko išmokti gerai dirbti.“ Po metų man padidino atlyginimą. Nuo tos dienos gaudavau atlyginimą, kuris pagal dydį toje įstaigoje buvo trečias. Daugiau už mane gaudavo du meistrai.

Mes šiandien mėgstame kalbėti, kad mums mažai moka, bet nekalbame apie tai, kaip mes dirbame. Mes turime išmokti daug dirbti, kad ir už mažą atlyginimą. Ateina laikas, kai mums mokės mažiau nei esame verti, bet turime išmokti dirbti sąžiningai. Dievo Žodis mums sako, kada sutariame atlikti kokį nors darbą, tai turime gerbti savo šeimininką, dorai dirbti.

Ne visada mums pavyksta dorai ir teisingai atlikti darbą. Turime tai pripažinti. Jeigu mūsų šeimininkas nėra patenkintas atliktu darbu, tai mums nederėtų kaltę suversti kitiems.

3 eil. kalbama apie paklusnumą aukščiausiam šeimininkui. Čia kalbama apie maištą prieš Dievą.

Dievas aiškiai sako, kad nėra lygybės tarp žmonių. Taip pat nėra vienodo atlygio už darbą. Mums nedera pavydėti, jei Dievas davė žmogui sugebėjimų įgyti turtus, įgyti valdžią. Žinome, kad vieni tai padaro sąžiningai, o kiti nesąžiningai. Tai yra atskiras klausimas. Raštas kreipia dėmesį į žmogaus vidų. Jei tu maištauji prieš savo darbdavį, tai tu maištauji prieš Dievą. Mums keista tai girdėti. Šiandien mes galime pakeisti šeimininką. Niekas to nedraudžia. Dirbame vienoje vietoje, o galime išeiti kitur.

Ir danguje nebus lygybės. Jeigu jūs galvojate, kad taip bus, tai apsirinkate. Kiekvienas gaus tai, ko jis yra vertas. Kalbu apie padėtį amžinybėje, kurią kiekvienas turėsime.

Ką praeitame amžiuje pakeitė revoliucijos? Nieko. Nebeliko vienų ponų, bet atėjo kiti ponai. Vieni ponai buvo matomi viešai, o kiti buvo slapti ponai. Raštas sako, kad neturime mokyti, kad šeimininkas yra blogai.

Kas yra dievotumas? Kaip jis matuojamas? Paprastai kalbant, tai reiškia pasidavimas Dievui. Tai yra pats svarbiausias dalykas, kurio turime išmokti ir suprasti. Dievotumas nepriklauso nuo to, kiek mes meldžiamės, kiek skaitome Raštą.

4 eil. išvardintos svarbiausios priežastys, dėl ko kyla maištas. Tai yra išdidumas. Išdidumas yra savęs aukštinimas. Jis neleidžia mums suprasti, kad ne mes esame padėties šeimininkai, bet – kiti. Kai kurie ir šiandien dėl savo išdidumo sako: „Man niekas nesvarbu. Aš nueisiu pas kitą darbdavį.“ Bet tas laikas jau baigėsi. Dabar ir darbdaviai stengiasi išsilaikyti.

4 eil. dar sakoma: „Niekas neišmano“. Kai darbininkai nesupranta, neišmano, tuomet jie linkę maištauti prieš darbdavį. 4 eil. toliau sako: „mėgstantys ginčytis“. Tai taip pat yra viena iš maištavimo formų. Dar sakoma: „svaidymasis žodžiais“. Kai mes supykstame, pradedame savęs nebekontroliuoti, Kodėl taip būna? Mes nesugebame savęs kontroliuoti ir pripažinti, jog neteisingai pasielgėme. Iš svaidymosi žodžiais atsiranda pavydas, nesutarimas, piktžodžiavimas, blogi įtarinėjimai. Kas yra pavydas? Noras būti panašiais į kitus arba noras turėti tai, ką turi kiti. Dabar nuolat reklamuojami brangūs automobiliai, kad žmogus yra nevykėlis, jeigu neįsigyja tokio automobilio. Nesutarimai susiję su tuo, kad mes vienas su kitu kariaujame. Kartais, jei mūsų nuomonės nepaisoma, piktai kalbame su kitais žmonėmis. Dažnai įtarinėjame kitus. Tai ypač pastebima politikų tarpe.

5 eil. kalbama apie kivirčus. Tai labai panašu į ginčus. Žmonės yra sugedusio proto, praradę tiesos nuovoką. Noriu jus padrąsinti, Nebūkite tokie. Gerbkite savo darbdavį. Jeigu jūs sutikote dirbti už tokį atlyginimą, už kokį dirbate, tai dabar nepriekaištaukite savo darbdaviui, kad jis mažai jums moka. Nerodykite savo nepasitenkinimo. Tai yra skaudus dalykas, nes žmonės nori vis daugiau ir daugiau. Dabar bus vis mažiau ir mažiau.

Turime dirbti gerai ir sąžiningai už suderėtą algą. Darbdaviai jus įvertins. Tada jums nebus gėda kalbėti apie Dievą. Jie patys jūsų klaus: „Kodėl jūs esate kitokie? Kodėl jūsų vertybės kitokios?“ Tada jums seksis dalintis Evangelijos žinia.

Pranas Bielevičius, Marijampolės baptistų bažnyčios pastorius

 2009-02-01, Marijampolė

 
Marijampolės baptistų bažnyčia, Powered by Joomla! Theme made by SiteGround web hosting