Morkaus 16,14-16: „Pagaliau Jėzus pasirodė visiems vienuolikai, kai jie sėdėjo už stalo. Jis barė juos už jų netikėjimą ir širdies kietumą, kad netikėjo tais, kurie buvo matę Jį prisikėlusį. Jis tarė jiems: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai. Kas įtikės ir krikštysis, bus išgelbėtas, o kas netikės, bus pasmerktas.“ Tai yra Viešpaties įsakymas mums visiems. Dažnai manoma, kad tai pastorių, misionierių darbas. Bet čia neįvardinti būtent jie. Šiose eilutėse kalbama, kad mes visi esame įpareigoti tai daryti.

Šiandien kalbėsiu apie krikšto reikšmę ir apie Viešpaties atminimo vakarienę. Krikštą dažnai supainioja su išganymu. Atkreipkite dėmesį į 16 eilutės antrą dalį: „O kas netikės, bus pasmerktas“. Krikštas tėra to, kas įvyko mūsų širdyje, viešas parodymas. Raskite nors vieną žmogų, kuris išplėštų savo širdį ir viešai parodytų, kas joje yra. Nerasite tokio žmogaus. Į širdį negali pažvelgti. Jei širdyje yra meilė, tai ją galime pamatyti iš žmogaus poelgių. Visi tikintieji neša Evangelijos žinią kitiems žmonėms. Krikštas yra susijęs su tuo žmogumi, kuris priėmė Evangelijos žinią. Visiems labai svarbu suprasti, kad krikštas nėra kokia nors linksma apeiga. Tai yra rimtas apsisprendimas, kai asmuo viešai parodo, kas įvyko jo širdyje.

Mes gyvename visuomenėje, kurioje krikštas nesusilaukia pasekmių. Pirmojo, antrojo, trečiojo amžiaus tikintieji krikštu save pasmerkdavo pavojams.

1 Petro 3,17-22: „Geriau, jei tokia būtų Dievo valia, kentėti už gerus darbus negu už piktus. Ir Kristus vieną kartą kentėjo už nuodėmes, teisusis už neteisiuosius, kad mus nuvestų pas Dievą, beje, kūnu numarintas, bet atgaivintas Dvasia. Ja Jis nužengė žemyn ir skelbė kalėjime esančioms dvasioms, kurios kadaise buvo neklusnios, kai Nojaus dienomis Dievo kantrybė laukė, bestatant arką, kuria nedaugelis, tai yra aštuonios sielos, buvo išgelbėtos vandeniu. Ir mus dabar gelbsti tų įvykių vaizdinys – krikštas. Jis nėra kūno nešvaros nuplovimas, bet grynos sąžinės atsakas Dievui per prisikėlimą Jėzaus Kristaus, kuris, įžengęs į dangų, yra Dievo dešinėje; Jam yra pavaldūs angelai, valdžios ir jėgos.“

Šiose eilutėse skaitome apie teisingą krikšto motyvaciją. Krikštas yra tarp to žmogaus ir Dievo. Žmogus gali suvaidinti, bet aš ne veltui pradėjau nuo Morkaus 16,16. Ten aiškiai pasakyta: „Kas įtikės ir krikštysis, bus išgelbėtas.“ Ten neparašyta: „Kas pasikrikštys, bus išgelbėtas.“ Tai yra mūsų tyros sąžinės reikalas.

Kai mes norime atsakyti į Dievo meilę, tuomet darome tai, ko Dievas iš mūsų tikisi. Jei mes patikime Evangelijos žinia, Dievas nori, kad tai išpažintume viešai. Pasakytume: „Taip. Aš tikiu.“ Krikštas turi dar ir gilesnę prasmę. Asmuo nori prisidėti prie bažnyčios, kartu su kitais tikinčiaisiais tarnauti Dievui, kartu garbinti Viešpatį, bendrauti tarpusavyje.

Apaštalų darbų 2,38-41: „Petras jiems tarė: „Atgailaukite, ir kiekvienas tepasikrikštija Jėzaus Kristaus vardu, kad būtų atleistos jūsų nuodėmės, ir jūs gausite Šventosios Dvasios dovaną.“ „Kurie mielai priėmė jo žodį, buvo pakrikštyti, ir tą dieną prisidėjo prie jų apie tris tūkstančius sielų.“

Originalo kalba 38 eilutė skamba kiek kitaip: „Atgailaukite ir krikštykitės dėl tos atgailos, kad būtų atleistos jūsų nuodėmės.“

41 eilutė originalo kalba sako: „Krikštu jie prisidėjo prie tikinčiųjų bendruomenės“. Rašte Dievas sako, kad labai svarbu – tinkamas kandidatas.

Mes negalime žmogui sakyti: „Norime tau gero. Gali būti mūsų bendruomenės narys.“ Šiandieną visuomenėje yra įvairių grupių, klubų, organizacijų. Masonai turi savas apeigas, automobilių mėgėjai turi savas apeigas. Žmonės įsivaizduoja, kad krikštas yra tradicinė apeiga, kurią reikia atlikti, kad taptum tikinčiųjų bendruomenės nariu.

Krikštas yra labai svarbus. Jei žmogus sakosi esąs tikintis, tai dar nieko nereiškia. Krikštas nesuteikia išganymo. Jis yra tik atspindys to, kas įvyko mūsų širdyje. Todėl labai svarbu, kad asmuo, kuris nusprendė krikštydintis, neskubėtų, gerai viską apgalvotų. Tai yra sutartis tarp to žmogaus ir Dievo. Krikštu, pasinėrimu į vandenį, aš viešai pavaizduoju tai, ką Kristus dėl manęs yra padaręs: gyvenęs, numiręs ir prisikėlęs. Tai yra Evangelijos esmė ir prasmė. Mes neturėtume žmogui sakyti: „Tau būtinai reikia krikštytis.“ Tai yra jo asmeninis apsisprendimas. Kokia nauda žmogui, jei jis pasikrikštys, o po kurio laiko sakys: „Aš to nenorėjau.“

Ir mūsų bažnyčioje buvo tokių atvejų, kai neišsiaiškinome žmogaus tikslų ir norų. Natūralu, jei žmogus įtikėjęs į Jėzų Kristų, tai pamažu Dievas jį veda prie viešo išpažinimo.

Ne visi yra vieši tikintieji, ne visi yra vieši mokiniai. Prisiminkime, kas pasiėmė Jėzaus kūną? Juozapas iš Arimatėjos miesto. Jis nebuvo viešai parodęs savo tikėjimo, bet buvo tikintysis. Biblijoje nėra jokio smerkimo tiems, kurie viešai neišpažįsta tikėjimo, bet Dievas nori, kad įtikėjęs žmogus sektų krikštu Viešpatį.

Vieni žmonės labai greitai suvokia krikšto prasmę ir apsisprendžia prisidėti prie bendruomenės. Kitiems reikia daugiau laiko. Mums nereikia kitų spausti ir sakyti: „Mūsų mažai. Jei pasikrikštysi, prisidėsi prie bendruomenės“. Beskubindami pridarome daug žalos. Biblijoje neradau tokios vietos, kur asmuo būtų pasikrikštijęs ir nesuvoktų, ką jis daro, kad būtų tai padaręs užplūdus emocijoms. Kada mes kalbame apie krikštą, labai svarbūs keturi dalykai:

1. Tinkamas kandidatas.

Tai yra tas žmogus, kuris asmeniškai per tikėjimą yra susitaikęs su Jėzumi kaip savo Viešpačiu ir Gelbėtoju.

2. Tinkamas autoritetas.

Tai yra bendruomenė, tie, kurie išpažįsta Jėzų Kristų savo Viešpačiu ir Gelbėtoju. Tie, kurie skelbia Evangeliją, o ne kažkokį kitą išganymo kelią.

3. Tinkamas būdas. Būdas yra svarbus dalykas, nes jis atspindi tai, kas įvyko ant kryžiaus: Kristaus mirtį ir prisikėlimą.

4. Tinkama motyvacija.

Žmogus gali galvoti: „Visi taip daro“. Mūsų vaikai dažnai klausia: „Kodėl mes nekrikštyti? Kodėl neturime krikšto tėvų? Jiems reikia aiškinti. Suaugę beveik visi esame pakrikštyti. Niekas mūsų neklausė. Ir būdas buvo netinkamas ir motyvacija netinkama. Krikštijo, kad būtų atleista mūsų įgimtoji nuodėmė. Raštas to nemoko. Tai yra tik tradicijos.

Krikštas yra didi šventė, kada žmogus, nebijodamas pripažįsta: „Aš iki savo mirties pasižadu Viešpačiui rinktis tiktai Jėzaus auką. Aš atmetu bet kokias religijas, kurios moko, kad amžinąjį gyvenimą reikia užsidirbti. Aš pasirenku Kristaus kryžių, nes Jis sumokėjo už mano nuodėmes ir mano nusikaltimus.“

Žmogus turi sąmoningai apsispręsti. Krikštas nėra žaidimas.

Mums visiems tai yra džiugi diena, nes mūsų gretos pagausėja, bet tai nėra svarbiausia. Svarbiausia, kad tarp to žmogaus ir Dievo būtų atkurti asmeniniai tarpusavio santykiai. Ir mes patys prisiminkime, kai kas nors krikštijasi, ką mes darėme. Mes išpažinome, kad Kristus yra mano Viešpats ir Gelbėtojas. Tai mane įpareigoja siekti būti panašiu į Jėzų Kristų.

Šiandien mes turėsime Viešpaties atminimo vakarienę. Šiandien mums yra didelė privilegija stebėti, kaip krikštysis sesuo Dana. Po to ji pirmą kartą dalyvaus Viešpaties atminimo vakarienėje. Kartu su mumis galės prisiminti, ką Viešpats Jėzus Kristus yra dėl mūsų padaręs.

Noriu paraginti jus, kai sutinkate ką tik įtikėjusį žmogų, turėkite įžvalgą, nespauskite jo dėl krikšto. Aš nė vieno niekada nespaudžiau. Prisiminkime, kiek daug žmonių Lietuvoje per paskutinius penkiolika metų buvo pakrikštyta. Daugumos nemačiau bažnyčioje bent dešimt metų. Kai susitinki juos gatvėje, jie sako : „O kam to reikėjo?“ Jie nesuprato, ką darė.

Krikštas susijęs su mūsų sąžine, o tai žinome mes ir Dievas.

Pranas Bielevičius

 2009-07-05, Marijampolė