Jeremijo 16,19-21: „Viešpatie, Tu esi mano stiprybė ir mano pilis, mano priebėga nelaimės metu! Pas tave ateis tautos nuo žemės pakraščių ir sakys: „Mūsų tėvai paveldėjo tik apgaulę, tuštybę ir stabus, kurie jiems nieko nepadėjo“. Ar gali žmogus pasidaryti dievų? Juk jie ne dievai! „Aš leisiu jiems patirti savo galią ir jie žinos, kad mano vardas yra Viešpats“.

Ši Rašto vieta yra šaukimasis į Izraelio tautą. Čia sakoma, kas Jis yra ir kas gali būti kiekvienam asmeniškai. Sakoma, kad Dievas yra jų stiprybė. Vienoje Rašto vietoje sakoma: „Jaunuoliai bėga ir netenka stiprybės, bet tie, kurie pasitiki Viešpačiui, pakils tartum ant erelio sparnų. Dievas duos jiems naujų jėgų.“ Dievas mums duos jėgų tik tuomet, kai Juo pasitikėsime. Mūsų gyvenime yra daug akimirkų, kai mes nieko negalime pakeisti. Jeigu galėtume pakeisti, tai, ko gero, ir Dievo mums nereikėtų. Bet Dievas mums sudaro tokias situacijas, kad turėtume kitokį supratimą. Ar prisimenate Gedeoną, kuris su keliais šimtais karių su deglais, moliniais puodais ir su trimitais puolė priešus. Dievas davė jiems didelę pergalę. Tai buvo ne jų pergalė, bet Dievo.

Kada mes pasitikime Dievu, tada Jis leidžia pamatyti Jo galią.

2 Timotiejui 3,1-5: „Žinok, kad paskutinėmis dienomis užeis sunkūs laikai, nes žmonės bus savimylos, pinigų mylėtojai, pagyrūnai, išdidūs, piktžodžiautojai, neklusnūs tėvams, nedėkingi, nešventi, nemylintys, nesutaikomi, šmeižikai, nesusivaldantys, šiurkštūs, nekenčiantys to, kas gera, išdavikai, užsispyrę, pasipūtėliai, labiau mylintys malonumus negu Dievą, turintys dievotumo išvaizdą, bet atsižadėję jo jėgos. Šalinkis tokių žmonių!“

Atkreipkite dėmesį į žodžius: „atsižadėję Jo jėgos“. Kaip tikintysis gali atsižadėti Dievo jėgos? Pranašas Jeremijas sako: „Viešpatie, Tu esi mano stiprybė“. Kada mes savo planus statome aukščiau Dievo planų, kad problemas ir sunkumus sprendžiame savo jėgomis, tuomet galime atsižadėti Dievo jėgos. Tai reiškia, kad mes turime nieko nedaryti. Mes turime daryti, bet stengiamės viską sutvarkyti pagal savo išmonę ir supratimą.

Apaštalas Paulius rašo Timotiejui, kad paskutinėmis dienomis žmonės bus savimylos. Jie visą dėmesį sutelks į save. Jau girdėjome pamokslą apie narcicizmą, kai žmogus labiausiai myli save.

Apaštalas baigia sąrašą: „pasipūtėliai, labiau mylintys malonumus negu Dievą.“ Kada žmonės neieško Dievo savo gyvenime, pasitiki savimi, tada jiems nereikia Dievo stiprybės, nereikia Dievo veikimo, nes jie galvoja, kad patys viską gali įgyvendinti. Tada jiems ir Jeremijo žodžiai kitaip skamba: „Aš esu stiprybė“. Bet Jeremijas taip nekalba. Jis sako: „Viešpatie, Tu esi mano stiprybė.“

Kada mes pasirenkame Dievo kelią, suprantame, kad tai nėra lengva. Laikytis Jo kelio ir Jo valios nėra lengva. Mes turime savęs paklausti: „Kas man yra Dievas? Ar Jis padeda man įveikti sunkumus? Ar Jis duoda man patarimus, duoda įžvalgumo, kaip pasielgti, ką daryti? Kada pasitikėti Dievu, o kada reikia mums patiems atlikti namų darbus?“

Atsižadėti Dievo jėgos yra labai paprasta. Kada Dievas sako: „Daryk taip ir taip“, o mes atsakome: „Ne, Aš norėčiau padaryti kitaip. Man šitaip netinka“.

To turime nuolat mokytis, nes pasitikėti Dievo jėga nėra lengva. Kai mus kas nors įskaudina, lengviau atsakyti tuo pačiu, bet Dievas moko mylėti savo priešą. Jei tavo priešas alkanas – pamaitink jį. Jei jis nuogas – aprenk jį. Kaip mes elgiamės? Ar mes neišsižadame Dievo jėgos? Gal tik turime dievotumo pavidalą? Mes sakome: „Krikščionys taip elgiasi. Krikščionys daro tą ir tą“. Ar nesame tik tie, kurie vaidiname.

Žinoma, jei mes susitaikę su Dievu, tai tikrai esame krikščionys.

Kartais yra patogu būti krikščioniu. Kai kuriuose kraštuose dar ir dabar jie yra labai gerbiami. Būti netikinčiu yra nepadoru. Kai nepažįstamas žmogus prisistato, kad yra krikščionis, kaip ir jie, jis nuoširdžiai priimamas, apkabinamas, pakviečiamas į namus.

Ir į mūsų bažnyčią kartais ateina tokie asmenys. Mes norime jį apkabinti, pasikviesti į svečius, bet apaštalas Paulius ragina neskubėti, kad per kurį tai laiką išaiškėtų tikrieji jo motyvai.

Žmonės, kurie dirba su kaliniais, pastebi tokį dalyką: kaliniai neturi ką veikti, tai jie noriai ateina pasimelsti su tikinčiaisiais. Jis mokosi kursuose ir labai gerais balais juos baigia. Tie rezultatai gali būti geresni nei bet kurio bažnyčios nario, nes jis nedirba jokio darbo. Gali skaityti knygas, gali mintinai mokytis Rašto eilutes.

Pamenu vienas pastorius pasakojo apie buvusį kalinį, kuris sakėsi daug žinantis iš Rašto, ilgai mokėsi dvasinių tiesų. Jis norėjo tarnauti bažnyčioje. Pastorius pasakė: „Tu būk mūsų tarpe kurį laiką, o vėliau matysime, kur gali tarnauti“. Po kurio laiko jis į bažnyčią atėjo išgėręs. Jis galvojo, kad niekas to nepastebi. Paaiškėjo, kad tas žmogus tik siekė naudos, jis apsimetė.

Ar ir mes kartais neprisidengiame krikščionio vardu? Kai ateina sunkumų metas, kaip mes elgiamės? Ar mes neišsižadame Dievo?

Skaitome Biblijoje apie Jobo gyvenimą. Matome, kad jis, nors buvo teisus, patyrė daug išmėginimų. Velnias reikalavo Jobą patikrinti.

Mes taip pat velnio esame persijojami. Esame tikrinami, ar mūsų pamaldumas nėra apsimestinas.

Aš suprantu iš to, kas parašyta Rašte, kad ateityje bus labai sunku tikėti Jėzumi. Šiandien mūsų niekas nepersekioja, nedaro nieko blogo, bet ateityje bus daug skaudžių dalykų.

Vienas mano draugas, kuris buvo musulmoniškoje šalyje, sakė, kad negalima sakyti, jog esi kitatikis. Kol esi musulmono namuose, jis gali tave priimti, pamaitinti, bet kai išeisi už vartų, jis gali tave užmėtyti akmenimis, kaip ir bet kuris tos vietovės gyventojas, o ypač, jei ką nors pasakysi prieš jų religiją.

Senoji tikinčiųjų karta pasakoja, kad buvo didelis išmėginimas, kai dėl tikėjimo buvo persekiojami, kai ateidavo ir pasakydavo: „Tu neteksi darbo“. Tai buvo jiems didelis išmėginimas. Yra laikas rinktis ir parodyti, kas man yra Dievas.

Vėl ir vėl skaitome Jeremijo 16,19 eil. pradžią: „Viešpatie, Tu esi mano stiprybė.“ Prisiminkime pranašo Jeremijo pašaukimą.

Jeremijo 1,17-19: „O tu susijuosk, kelkis ir kalbėk jiems, ką tau liepsiu. Nenusigąsk jų, kad neišgąsdinčiau tavęs jų akivaizdoje. Aš šiandien padariau tave sustiprintu miestu, geležiniu stulpu ir varine siena prieš visą šalį: prieš Judo karalius, kunigaikščius, kunigus ir visą tautą. Jie kovos prieš tave, bet nenugalės, nes Aš esu su tavimi ir tave išgelbėsiu, - sako Viešpats“.

Jeremijas pasitiki Dievu, nes žino, kad Jis ne tik pašaukė, bet ir nuolat saugo. Jeremijas kalba, kad tuo metu, kai jis gyveno ir pranašavo, buvo daug bėdų ir problemų, o žmonės buvo nepasiruošę apie tai išgirsti. Tie žmonės buvo labai panašūs į mūsų dienų religingus žmones. Ir mes galime tokiais pasidaryti. Religingais tampame pamažu. Galime to nė nepastebėti. Mes uoliai lankome bažnyčią, aukojame aukas, bet savo asmeniniame gyvenime elgiamės taip, lyg Dievo nė nebūtų.

Jeremijas kalba apie Dievo galią, Jo jėgą. Jis sako, kad Dievas yra jo pilis. Kai aplinkui daug priešiškai nusiteikusių žmonių, kai spaudžia sunkumai, kuo belieka pasitikėti? – Dievu.

Gal ir mums kada nors bus labai sunku, gal negalėsime ateiti į bažnyčią, nes neleis susirinkti? Kur tada bus mūsų stiprybė? Kaip tada mes gyvensime? Teoriškai mes suvokiame, kad mūsų gyvenime turėtų būti Dievas, bet praktiškai – tuomet ir ateina tas tikrasis momentas: kaip yra iš tikrųjų.

Jeigu pripažįstame sau, kad esame religingi, tai turėkime drąsos išpažinti Dievui: „Dieve, atleisk man. Mano gyvenime Tau vietos nebuvo. Aš pasitikėjau savo jėgomis“.

Mes galvojame, kad to nereikia daryti, nes jau padarėme svarbiausią žingsnį savo gyvenime, kai šaukėmės Jėzaus Kristaus. Netiesa. Mes, kaip ir kiti žmonės, nusidedame. Skirtumas tik toks, kad Šventoji Dvasia, kuri gyvena mūsų širdyse, nuolat primena, jei blogai pasielgiame. Kai skaitome Raštą, Šventoji Dvasia apšviečia mūsų protus ir leidžia suprasti Dievo Žodį, leidžia suvokti, kokia yra tikroji mūsų padėtis.

Kai atėjome prie Jėzaus, ką Jis mums parodė? Kad esame nusidėjėliai, kad esame apgailėtini, kad mums Jo reikia.

Kai tyrinėjame Dievo Žodį, Jis parodo mūsų trūkumus. Kodėl? Kad pašalintume tuos trūkumus, bet, kad juos pradėtume šalinti, pirmiausia turime pripažinti: „Dieve, aš pasitikėjau savimi. Atleisk man.“

Kartais būna labai skaudu tai pripažinti. Aš tikiu Dievu, bet tuo pačiu ir nepalieku Jam vietos savo gyvenime.

Kada savo gyvenime atrandame, kad pradedame pasitikėti tik savimi, o Dievui nebelieka vietos, tada sustokime ir prašykime Dievo atleidimo, pagalbos.

Kada nebelieka vietos Dievui? Kada mes nesimeldžiame, kada nebestudijuojame Dievo Žodžio, kada neprašome, kad Dievas mus saugotų, kad duotų išminties. Kada į Dievą nesikreipiame dėl daugelio dalykų, o darome tai, kas mums atrodo teisinga. Ar šito nepastebėjote? Tuomet sustokite ir tarkite Dievui: „Atleisk man, Dieve. Aš pats sau buvau stiprybė, o ne Tu. Padėk man mokytis.“

To mokytis yra sunku. Dažnai šias pamokas išmokstame tik tuomet, kai pakliūname į labai sunkias situacijas, kai liekame be jėgų. Tada Dievas moko visiškai Juo pasitikėti.

Kada pranašas Jeremijas sako: „Viešpatie, Tu esi mano pilis“, tai reiškia, kad jis randa Viešpatyje ramybę, saugumą.

Ko visiems dažniausiai trūksta? Ramybės. Kai būname įsiaudrinę, padarome daug kvailų dalykų. Kodėl? Nes neturime vietos, kur galime sustoti. Bet Dievas yra ta vieta, kur sustoti įmanoma.

Kaip mes jaučiamės, kaip elgiamės, kai užpuola bėdos, sunkumai? Ar puolame į paniką? Tuomet mums reikia grįžti į praeitį ir sakyti: „Viešpatie, sugrąžink man išganymo džiaugsmą, sugrąžink man ramybę, sugrąžink man visišką pasitikėjimą Tavimi“.

Kiekvienam asmeniškai tai yra labai svarbu.

Toliau Jeremijas sako: „Tu esi mano priebėga nelaimės metu“. Jis sako, kad Dievas yra ta vieta, kur jį visuomet priima ir paguodžia.

Kada skaitome Dievo vardus arba Dievo charakterio savybes, mes jas galime patirti tuomet, kada savo gyvenime patiriame Dievo veikimą. Mums nereikėtų skubėti per gyvenimą, o pastebėti, ką Dievas daro mūsų gyvenimo kelyje.

Jeremijas neturėjo kitos išeities. Jis buvo įkalintas, buvo žmonių nemėgiamas. Jis nuolat ateidavo pas Viešpatį skųstis, prašyti jėgos. Kai mes pasitikime Dievu, turime stiprybę, saugumą, vietą, kur priima ir paguodžia.

Kas atsitinka, kai žmogus vaikščioja savo keliais? „Mūsų tėvai paveldėjo tik apgaulę, tuštybę ir stabus“.

Vietoje stiprybės gauni tai, kas yra netikra. Tai yra skaudu. Įsivaizduokite, kad jūs kažkuo pasitikite, jums žada, o, atėjus nelaimės metui, sužinote, kad tie pažadai yra tušti. Jūs gaunate tai, kas neturi jokios vertės. Vaikai mėgsta statyti sniego pilis. Saulė pašildo ir tas sniegas ištirpsta. Tos pilys žaidimams tinka, bet gyvenime jos yra bevertės.

Kada imame į savo širdį tai, kas neturi jokios vertės, mums yra didelė bėda.

Kada imame pasitikėti stabais, kurie neturi gyvybės, galime nukentėti. Raštas apie stabus kalba kaip apie pajuokos objektus. Esmė, kad dėmesys sutelktas į daiktą be jokios gyvybės. Stabas nesuteiks mums nei užuojautos, nei paguodos, nei padrąsinimo, kada mums to labiausiai reikia.

Kada žmogus džiaugiasi, nebūtina, kad kas nors būtų šalia. Jis gali džiaugtis ir vienas . Kada žmogui blogai, reikia, kad kas nors būtų šalia, paguostų, nuramintų. Juk žmogus sutvertas tam, kad galėtų bendrauti su Dievu ir tarpusavyje vienas su kitu.

Mes turime pasitikėti Dievu, nes, kaip ir Jeremijas sako: „Ateis dienos ir Dievas leis kitiems patirti Dievo veikimą, jeigu mes netikėsime Dievo parama, paguoda.

Jeremijo 16,21 eil. sakoma: „Aš leisiu jiems patirti savo galią ir jie žinos, kad mano vardas yra Viešpats“. Dievo galios pasireiškimas yra dvejopas. Kada žmogus ateina prie Dievo. Tuomet Dievo Dvasia apsigyvena žmogaus širdyje. Kitas variantas – žmogus neina pas Dievą. Tada jis patirs kitokią Dievo galią.

Naujajame Testamente skaitome apie ateitį, kad kiekvienas kelis priklaups prieš Jį. Tai yra nuoroda iš Senojo Testamento. Vieni priklaups prieš Jį, kaip prieš savo Gelbėtoją. Kiti priklaups, kaip Nugalėtojui. Tai tie žmonės, kurie buvo maištininkai. Prisiminkime Rašte minimą pergalės eiseną. Tie, kurie laimėjo, patiria pergalės džiaugsmą. Jie patiria žmonių palankumą, jie užims aukštus postus valstybėje, bus apdovanoti. Tie, kurie pralaimėjo, gėdingai eina eisenos pabaigoje. Jie žeminami, iš jų tyčiojamasi, jie kenčia. Tai yra didžiausia negarbė, didžiausias pažeminimo momentas.

Todėl mes savo gyvenime turime klausti: „Kas man yra Dievas?“ Jeremijas skatina mus mąstyti, kad Dievas mums būtų stiprybė, pilis ir priebėga nelaimės metu.

Ar tai yra, ar tai nuolat bus mūsų gyvenime? Tai priklauso nuo kiekvieno mūsų. Dievas prievarta nieko nesiūlo. Pasitikėjimas Dievu yra asmeninis apsisprendimas, aš esu įsitikinęs – tai laisvos valios pasirinkimas. Dievas už mus to nepadaro, o tuo labiau neverčia tai daryti. Jei atidžiai paskaitysite Jeremijo knygą, rasite, kad jis gyveno labai sunkiu Izraelio tautai metu. Jis matė kaip dalis tautos buvo išvesta į Babilono nelaisvę. Jis pats per prievartą maištininkų buvo išvestas į Egipto kraštą, tačiau jis visur ir visada pasitikėjo Dievu.

Ar norime, kad taip būtų mano asmeniniame gyvenime? Ne antro žmogaus, ne trečio gyvenime, bet mano.

Šiandien turime pirmą metų susirinkimą. Noriu padrąsinti jus, paskatinti prašyti, kad Dievas jums duotų savo stiprybę, kad duotų pamatyti savo galią, kad Jis būtų ta vieta, į kurią jūs galėtumėte sunkumų metu pastoviai sugrįžti.

Pats svarbiausias dalykas – kad Jis būtų Tas, kuris duotų savo ramybę ir nuolat jus paguostų. Ko šiandien žmonėms labai trūksta? Jie skuba, bėga, o kai suserga, tuomet pamato, kad jie neturi to, kas jiems visa tai duotų.

Ačiū Dievui, mes turime Jo Žodį, per kurį galime nukreipti savo širdis ir mintis į Viešpatį. Tokia yra Dievo valia. Jis to nori, bet ar mes taip pasirinksime? Tai priklauso nuo mūsų sprendimo.

Pranas Bielevičius

2009-01-04, Marijampolė