| Niekada to nepamiršiu. Aldona |
| Pakeisti gyvenimai - Krikščionių liudijimai | |||
|
Liudyti savo tikėjimą raštu labai džiugu, bet ir sudėtinga. Atrodo, kad žodžiai pasirašo ne tie, kartais galvoji, kad geriau viską savyje laikyti ir neatvirauti.
Mano tikėjimo kelias prasidėjo daugiau nei prieš dešimtmetį, sulaukus keturiasdešimties. Nors visą gyvenimą buvau uoli katalikė, tačiau bažnyčioje labai dažnai jaučiau dvasinį dusulį. Dabar jau nebesigilinu, kas, kaip ir kodėl. Dabar jau nebijau, kad neatlikusi vienokių ar kitokių apeigų, būsiu Dievo nubausta. Kai nebeliko tos apeigų prievolės – atėjo ramybė ir taika. Ne tik į mano širdį, bet ir į santykius su artimaisiais, ypač vaikais. Prisimenu, vieną vakarą prieš beveik dvylika metų mano namuose lankėsi vienas bičiulis kunigas, kuriam tikriausiai reikėjo nežmoniškos kantrybės klausantis mano abejonių, išvedžiojimų ir visokių kitokių samprotavimų. Nežinau, gal vis dėlto jam ėme sekti kantrybė, gal pamatė, kad mūsų diskusija praranda prasmę, bet išeidamas jis ilgas to vakaro kalbas apibendrindamas man paskelbė labai tikslią Evangelijos žinią apie Jėzaus Kristaus auką ant kryžiaus už visų mūsų (IR MANO) nuodėmes. Ir Dievo pažadą, kad patikėjusių ta žinia ir besišaukiančių Dievo žmonių sielos bus išgelbėtos nuo mirties. Tada tikrai sutrikau: įvairias Evangelijos ištraukas buvau tūkstančius kartų girdėjusi Mišių metu, bet apvilktos apeigų rūbu jos niekaip nepasiekdavo mano sąmonės. O čia staiga namuose, ant mano sofos, kažkas kalba apie Jėzų Kristų, apie Išgelbėjimą, apie tikėjimą... Išeidamas kunigas tada pasakė kažką panašaus: „Kad ir kokios abejonės kiltų - niekada to nepamiršk...“ Pasidarė baisu dėl to, kad visą gyvenimą uoliai ėjau į bažnyčią, bet Evangeliją užgoždavo apeigos, nuobodūs, fanatiški kunigų pamokslai, visokių nesuprantamų mokymų virtinė apie pelnytus atlaidus už kažką, apie visokias vadinamas šventas vietas, jų garbinimą ir kitas religines dekoracijas, kurios esminei tiesai, kad tik Jėzus Kristus yra mūsų Gelbėtojas, paprasčiausiai nepalikdavo vietos. Neprisimenu kur perskaičiau vieną maldą, paprastą, asmenišką, kažkokio užsieniečio pamokslininko, kurioje buvo tokie žodžiai: „Gelbėk,Viešpatie, nuo Tave užstojančios mūsų religinės veiklos...“Daug laiko praėjo nuo to vakaro. Tik tas paraginimas: “Niekada to nepamiršk...“ atrodo tik vakar pasakytas. Šiandien žinau, kad tikrai nepamiršiu. Gal prieš kokius septynerius metus labai keistomis aplinkybėmis aš patekau į Marijampolės baptistų bažnyčią. Taip jau gyvenime susiklostė, kad teko susipažinti su visomis mūsų mieste veikiančiomis krikščioniškomis bažnyčiomis, domėtis jų veikla. „Pas baptistus“ pirma diena nežadėjo nieko įdomaus. Prisimenu: atėjau, atsisėdau, pasiklausiau... Ramu, kultūringa... Jau buvau beišeinanti, kai bibliotekos fojė pasivijo pastoriaus balsas: „Jūs kažko ieškote?.. Lyg ir nieko... O ko man ieškoti... Praėjus keleriems metams ir supratus, kokie pokyčiai mano gyvenime įvyko, šiandien galiu įterpti, kad tą akimirką Dievas atsiuntė reikiamus žmones, kurie buvo reikiamoje vietoje. Dievas į mano mintis ir protą įdėjo Biblijos pažinimo norą, ir davė jėgų to pažinimo siekti. Nors VISKAS yra Dievo valioje, vis dėlto kuo toliau, tuo labiau atpažįstu Jo veikimą savo gyvenime labai konkrečiose situacijose. Kiekvieną sėkmę ar išbandymą priimu kaip dovaną, kuri pamoko, skatina susimąstyti. Dabar suprantu, kaip lengva išmušti žmogų iš vėžių, jeigu jis neturi nuolankaus tikėjimo ir pasitikėjimo Dievu. Aldona
|