Jei savo namus papuoščiau eglišakiais ir spalvingomis lemputėmis, bet nesuvokčiau Kalėdų reikšmės, aš tebūčiau dekoratorius.

Jei nuo ryto iki vakaro plušėčiau virtuvėje kepdamas pyragus ir ruošdamas kitokius skanėstus, jei padengčiau šventinį stalą ir sukviesčiau svečius, bet savo širdyje nesidžiaugčiau Jėzaus gimimu, aš nebūčiau niekas kitas, kaip tik virėjas. 

Jei kiauras dienas darbuočiausi labdaros įstaigoje, giedočiau giesmes senelių globos namuose ir savo lėšas aukočiau labdaringiems tikslams, tačiau neturėčiau meilės, visa tai būtų mažaverčiai dalykai.

Ir jei padabinčiau eglutę ryškiomis žvaigždutėmis ir angeliukais, jei dalyvaučiau daugybėje šventinių renginių, giedočiau chore, bet nebūčiau priėmęs Jėzaus savo širdin, vadinasi, nebūčiau supratęs esminės Kalėdų žinios.

Meilė liepia stabtelėti plušant virtuvėje ir priglausti vaiką. Meilė verčia nutraukti buto puošybą ir pabučiuoti sutuoktinį. Meilė maloninga, nepaisant streso ir laiko stokos.

Meilė nepavydi kaimynams gražių namų.

Meilė nepyksta ant vaikų, kai jie painiojasi po kojom; – ji dėkinga, kad jie yra ir juda.

Meilė duoda ne tiktai tiems, kurie irgi duoda. Atvirkščiai, ji su džiaugsmu apdovanoja tuos, kurie neturi ką duoti.

Meilė visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria.

Meilė niekada nesibaigia.

Pasimirš dovanos, nubyrės eglutė, baigsis pyragai.

Tačiau Dievo kalėdinė Dovana – Jėzus Kristus – pasilieka amžinai!

 (Iš periodinės spaudos. Išvertė N.L.)