Dvasinė dykuma PDF Spausdinti El. paštas
Pamokslai - Svečių pamokslai
Pirmadienis, 25 Rugpjūtis 2014 06:19

Panevėžio „Jėzaus Kristaus“ baptistų bažnyčios pastorius Dalius Serdikevičius:

Psalmių 42,1-11: „Kaip elnė geidžia upelio vandens, taip mano siela geidžia Tavęs, o Dieve! Mano siela trokšta Dievo, gyvojo Dievo. Kada ateisiu ir pasirodysiu Dievo akivaizdoje? Ašaros buvo man duona dieną ir naktį, kai jie kasdien man sakė: „Kur yra tavo Dievas?“ Kai prisimenu tai, išlieju savo sielą, nes traukdavau su minia į Dievo namus, džiūgaudamas ir dėkodamas iškilmingoje eisenoje. Ko taip nusiminei, mano siela, ir ko nerimsti manyje? Lauk Dievo, nes aš dar girsiu Jį už Jo veido pagalbą! Mano Dieve, mano siela liūdi manyje. Prisimenu Tave iš Jordano šalies ir Hermono, nuo Micaro kalno. Gelmė šaukia gelmę, vandeniui triukšmingai krintant; Tavo bangos ir vilnys per mane liejas. Dieną apreikš Viešpats savo malonę.

Naktį giedosiu Jam, savo Dievui, kuris teikia man gyvybę. Tarsiu Viešpačiui, savo uolai: „Kodėl pamiršai mane? Kodėl turiu vaikščioti nuliūdęs, spaudžiamas priešo?“ Kenčiu lyg kaulus laužant, priešai tyčiojasi iš manęs, kasdien klausdami: „Kur yra tavo Dievas?“ Ko taip nusiminei, mano siela, ir ko nerimsti manyje? Lauk Dievo, nes aš dar girsiu Jį, savo veido pagalbą ir savo Dievą.“

 

Ar kada nors buvai tokioje situacijoje, kai vaikštai, eini, bet nežinai kur eini, kur nueisi? Kiekvieno žmogaus gyvenimo kelias eina per kalnus ir per slėnius. Pavargusiam žmogui reikia poilsio, išalkusiam – maisto, ištroškusiam – vandens. Kelionėje susiduriame su kliūtimis, kurias reikia įveikti. Kelionė tampa išbandymu. Kartais gyvenime jaučiamės dvasiškai tušti. Bet yra Dievo žodis, kuris gali pamaitinti. Kiekvieną sekmadienį ir ketvirtadienį maitinu surinkimą dvasiniu maistu. Kartais pats jaučiuosi esąs tuščias, nebėra jėgų.

Apaštalas Paulius Efeziečiams rašė: „Būkite pilni Dvasios“. Tai yra įsakymas. Nepasilik dvasinėje dykumoje, kurioje vien smėlis, nematai gyvybės, nematai palaiminimų.

Izraelitai keturiasdešimt metų klaidžiojo dykumoje, bet keturiasdešimt pirmaisiais, vadovaujami Jozuės, perėjo per Jordano upę ir atėjo į Pažadėtąją žemę.

Psalmė, kurią perskaitėme, yra Koracho sūnų psalmė. Joje galime įžvelgti dvasinę dykumą. Jie trokšta artimo ryšio su Dievu, bet jo nėra. Siela geidžia Dievo, kaip ištroškęs gyvūnas galvoja apie vandenį. Ko mes trokštame? Ar mes turime dvasinį alkį ir dvasinį troškulį?

Šioje psalmėje matome žmogų, kuris nori atsigaivinti Dieve. Jis prisimena ir geras dienas.

Mes pasilpstame, išsenkame, lyg klaidžiotume dykumoje. Jėzus sako: „Prašykite ir bus jums duota, ieškokite ir rasite, belskite ir bus jums atidaryta.

3-4 eilutėse psalmės autorius prisipažįsta, kad kentėjo, liūdėjo, verkė.

Biblijoje gausu pavyzdžių, kai tikėjimo vyrai nenorėjo bendrauti su kitais, meldė Dievo mirties.

Mums gali atrodyti: „Man yra blogai. Patiriu dvasinę sausrą, dvasines kovas, o kitiems gerai.“ Iš tikrųjų visi krikščionys patiria tokias pačias kovas. Būna, kad mes puolame į savigailą. Tai yra neteisingas mąstymas. Būna momentų, kada tu galvoji, jog esi vienintelis krikščionis, kuriam reikia eiti per didelius sunkumus. Mes paprastai susimąstome: „Kodėl man taip sunku?“ Suradau kelias priežastis.

1. Fizinis išsekimas.

Būna situacijų, kad kūnas taip nualintas, kad tai pakenkia mūsų dvasinei būklei. Nieko daugiau nenorime, tik pavalgyti, atsigulti ir miegoti.

Degalinės nuolat papildomos degalais, nes dieną, naktį atvažiuoja automobiliai prisipildyti kuro.

Ir mes kasdien turime papildyti savo vidinį žmogų dvasiniu kuru, nes be jo mes perdegsime ir sustosime.

2. Opozicija.

Tu nori kažką dėl Dievo daryti, bet atsimuši į kitų kritinę nuomonę, į kitų abejingumą, į jų neigiamą nuomonę. Paradoksas, bet dažnai, norėdami ką nors gero nuveikti, susiduriame su opozicija bažnyčioje. Vidiniai prieštaravimai sunkiau įveikiami nei tie, kurie pasiekia mus iš išorės, iš pasaulio.

Pavyzdys: ruošiantis evangelizacijai reikia skirti jėgų, lėšų. O bažnyčios nariai sako: „ O kam to reikia? Yra daug bažnyčių. Žmonės girdi Evangeliją“. Aš buvau apstulbęs, kad taip kalba broliai ir seserys. Jei taip kalbėtų praeivis gatvėje, nesistebėčiau.

3. Pasaulietiškas gyvenimo būdas skverbiasi į mūsų vidų. Pasaulietiška muzika, pramogos, pasilinksminimai atitraukia mus nuo Dievo. Kiekvienam iš mūsų reikia atsipalaidavimo, bet turi būti pusiausvyra.

4. Nepaklusnumas. Užsitęsusi neišpažinta nuodėmė.

Tai mus dvasiškai džiovina, traukia mus žemyn. Apie šią būseną rašoma 10 eilutėje.

Ir Dovydas rašė, kad lova paplūsta jo ašaromis, kad nyksta jo kaulai dėl neišpažintos nuodėmės.

Yra daug įvairių priežasčių, kodėl mes papuolame į dvasinę dykumą. Visa daug maloniau matyti žalią žolę, žalius medžius, kalnus. Pilkas gamtovaizdis vargina.

Tačiau kartais pabūti dvasinėje dykumoje yra gerai, nes, išėjęs iš jos, džiaugiesi kiekvienu žaliu augalu, pasikeitusiu kraštovaizdžiu.

Kai pamatai kokiomis sąlygomis gyvena kitos šeimos, turinčios daug vaikų, man belieka dėkoti Dievui, kad mes gerai gyvename. Tuomet ir įvertini tai, ką davė Dievas. Mato 5,4-6 „Palaiminti, kurie liūdi, nes jie bus paguosti. Palaiminti romieji, nes jie paveldės žemę. Palaiminti, kurie alksta ir trokšta teisumo, nes jie bus pasotinti.“

Krikščionis, patekęs į dvasinę dykumą, tik egzistuoja.

Pavyzdys: „Vienas žmogus dažnai ateidavo į bažnyčią ir klausydavosi pamokslų. Kartą jis priėjo prie pamokslininko ir sako: „Jūs vis kalbate apie nuodėmę, kad ji slegia, kad jos svoris didžiulis, o kodėl aš nejaučiu tokio didelio nuodėmės svorio?“ Visa salė nuščiuvo. Pamokslininkas atsakė: „O ką jaučia miręs žmogus? Jis būna karste, kurį nuleidžia į gilią duobę ir užverčia žemėmis. Jis nieko nejaučia. Dvasiškai miręs žmogus yra nejautrus nuodėmei. Tiktai atgimęs iš Dvasios žmogus gali vertinti dvasinius dalykus.“ Palaiminti tie žmonės, kurie supranta patekę į dvasinę dykumą. Yra daugybė žmonių, kurie net nesupranta, kad jie yra dykumoje. Jie vadina save krikščionimis, bet kažkodėl negali su jais apie Bibliją pakalbėti.

Kai Adomas ir Ieva nusidėjo, ir kai su jais kalbėjo Dievas, Jis uždavinėjo klausimus: „Kur tu esi?“ Kas tau pasakė, kad tu nuogas? Gal valgei nuo medžio, nuo kurio tau įsakiau nevalgyti?“ Sąžinė kalba per klausimus. Gal tau iškyla klausimai: „Kodėl aš gyvenu? Kokia gyvenimo prasmė?“

Jokūbo 3,2 „Juk mes visi daug kur nusižengiame. Kas nenusižengia žodžiu, tas yra tobulas žmogus; jis sugeba pažaboti ir visą kūną.“

Mes visi nusižengiame ir tai reikia išpažinti Dievui.

Dievas nori, kad mes dvasiškai augtume. Kartais Jis leidžia mums pasijusti dvasiškai sausais, kad tai pastūmėtų prie Jo. Aš jausiuos išdžiūvęs tol, kol neleisiu Viešpačiui būti mano Vedliu. Gal yra dalykų, sprendimų, kuriuos Dievas tave ragina daryti arba nebedaryti. Ir tu kankinsies tol, kol nepriimsi sprendimo, Paieškojęs tu pats gali rasti atsakymus, kada esi sausas ir kada esi prisipildęs, kada esi gyvas Jame. Dievas skatina pažinti Jį. Mes turėtume būti su Dievu dėl to, kas Jis yra, o ne dėl to, ką Jis mums duoda. Jeigu esame su Dievu tik dėl to, kad Jis mums kažką duotų, tai reikia keisti savo neteisingą mąstymą.

Kaip aš galiu išeiti iš tos dvasinės dykumos, į kurią papuolu?

Prisimenu tas dienas, kaip aš džiaugdavausi su kitais, kaip aš džiaugdavausi eidamas į bažnyčią, kaip džiaugdavausi dėl to, kad prasideda nauja diena.

Psalmių 42,11 eilutėje rašoma, kad lauktume Dievo. Mes turime rasti savyje jėgų padrąsinti save Viešpatyje. Aš dar džiaugsiuosi Dievu.

Mato 11,28 „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, ir Aš jus atgaivinsiu.“

Šie žodžiai tinka tiek tikintiesiems, tiek netikintiesiems. Jėzus duoda pažadą: „Aš jus atgaivinsiu“.

Mūsų krikščioniškas gyvenimas kartais tampa dykuma. Tu nesi toks vienintelis. Tu gali iš jos išeiti. Tau tereikia tai pripažinti ir ieškoti dvasinės gyvybės. Tepadeda jums Dievas jos ieškoti, Jo žodyje, Jo Asmenyje. Kad pasaulis, žiūrėdamas į mus, galėtų pasakyti: „Tai yra Dievo žmonės“.

2014-04-13, Marijampolė

 

 
Marijampolės baptistų bažnyčia, Powered by Joomla! Theme made by SiteGround web hosting