Linas: nenorėjau išsiskirti iš jų tarpo.
Pakeisti gyvenimai - Krikščionių liudijimai

Augau katalikiškoje šeimoje. Mama liepė eiti į bažnyčią – ėjau. Priėmiau pirmąją komuniją. Bet atėjo toks laikas, kai mano mama surado Kristų ir pradėjo mums kitaip pasakoti apie Dievą. Aš ir vyresnysis brolis pradžioje nesupratome. Mums buvo tas pats, ar ji kalba apie Dievą, ar ne. Bėgo laikas. Mes augome. Ir mama pradėjo imti su savimi į sekmadienines pamokėles baptistų bažnyčioje. Mums tai buvo kažkas naujo. Kai Bibliją skaito mama – vienas dalykas, o kai skaito paprasti vaikai – kitas dalykas. Mums tai atrodė keista.

Namuose mama įvedė tokią tradiciją: vakare buvo skaitoma Biblija, meldžiamasi. Taip baigdavosi kiekviena diena. Tai tapo savaime suprantamu dalyku.

Kai aš nuolat girdėdavau Evangelijos žinią, tai lietė mano širdį. Aš galvojau: „Ar noriu būti atskirtas nuo šeimos, ar noriu keliauti po mirties ne ten, kur bus visi kiti artimieji? Aš suprantu, kad nesielgiu gerai. Šiek tiek nusidedu, bet ir kiti nusideda.“

Supratau, kad prieš Dievą aš nesu teisus. Mama mus leisdavo į krikščioniškas stovyklas. Mums ten patikdavo, būdavo linksma. Patiko giedoti. Mes su vyresniu broliu ir namuose norėdavome giedoti. Tačiau tuo metu išgyvenau paauglystės periodą. Krikščioniškose stovyklose būdavau pakylėtas, džiugus, šlovindavau Dievą giesmėmis. Tačiau grįžus į mokyklą to nebeliko. Nenorėjau su draugais kalbėti apie Dievą, nes jiems tai buvo neįdomu. Nenorėjau išsiskirti iš jų tarpo. Vasarai atėjus, nenorėdavau važiuoti į stovyklas, bet klausydavau tėvų, nes jų bijojau. Tačiau vėliau nebevažiavau net raginamas. Gyvenimas nebuvo toks rožėm klotas, kokio tikėjausi.

Po metų vyresnysis brolis pirmas sugrįžo į stovyklas: į jaunimo, o nebe vaikų. Jis grįžo iš stovyklos ir visas spindėjo džiaugsmu, ir sako: „Aš pažįstu Kristų.“ Pradžioje man tai keistai atrodė. Galvojau: „Dar vienas šeimoje pažino Kristų, kaip ir mama. Bet aš pažiūrėsiu, kaip jis gyvens.“

Jis gyveno gerai. Ir aš panorau nuvažiuoti į stovyklą, norėjau pats savo akimis viską pamatyti. Nuvažiavau. Man ten patiko. Pradžioje lyg ir nieko ypatingo. Stovykla kaip stovykla. Bet daug metų Dievas dirbo mano širdyje. Ir 2005-07-17 supratau, kad daugiau laukti nebegaliu. Prieš metus stovykloje aš neatsiliepiau į kvietimą išeiti į priekį, neišdrįsau. Laukiau visus mokslo metus, sulaukiau vasaros ir stovyklos laiko. Nežinau kodėl, bet tuomet galvojau, kad kviestis Kristų į savo širdį, į savo gyvenimą aš galiu tik stovykloje. Dabar man tai atrodo keista ir nelogiška.

Net nežinau kas tą 17 dieną pamokslavo. Atsistojau, apsidairiau, pamačiau pažįstamą pastorių ir priėjau prie jo. „Reikia pakalbėti“, - sakiau. Jis klausia: „Apie ką?“ Atsakiau: „Apie tai, kas ką tik buvo pasakyta.“ Jis mielai sutiko. Mes pasikalbėjome. Aš atgailavau, kviečiausi Kristų. Dievas po truputį pakeitė mano širdį. Nebuvo taip, kad kai grįžau iš stovyklos, ir iš karto būčiau kitoks. Dievui prireikė daug metų, kad pamažu pakeistų mano mąstymą, mano gyvenimą. Esu Jam labai dėkingas už išgelbėjimą ir už tai, kad Jis šiandieną veikia mano gyvenime.

 
Marijampolės baptistų bažnyčia, Powered by Joomla! Theme made by SiteGround web hosting