Marijampolės baptistų bažnyčios pastorius Pranas Bielevičius: Galima sakyti, kad krikščionybė suskilusi į dvi dalis: vieni sako, kad tik Dievas viską gali padaryti, kiti – jog ir žmogus gali daug ką padaryti. Kartais mes nesuvokiame, kad kraštutinumai atneša daugiau žalos nei naudos. Tie, kurie sako, kad Dievas viską gali nuveikti, atsiriboja nuo visų savo atsakomybių. Tie, kurie sako, kad žmogus gali daug ką nuveikti, Dievą padaro mažu, apriboja Jį.

Kalbėsiu apie tai, kas vyksta, kai žmogus dar nepažįsta Dievo, ir kas turi įvykti, kad žmogus pažintų Dievą. Iš Rašto žinome, kad Šventoji Dvasia įtikina žmogų dėl nuodėmės. Dažniausiai sakoma, kad pats žmogus negali suprasti nuodėmės, bet būtent Šventoji Dvasia paliečia širdį, bet žmogaus protas ir širdis turi su tuo sutikti. Nėra taip, kad Dievas kažką daro vienpusiškai. Labai gaila, bet krikščionybė suskilusi į dvi dalis, kai kalbama apie išganymą. Vieni sako, kad Dievas panašus į grybautoją. Ką daro grybautojas? Renka miške grybus. Patys grybai į pintinę nesulipa.

Sakoma, kad nuo žmogaus nieko nepriklauso. Tik Dievas yra iniciatorius, ką gali gauti Kristuje Jėzuje. Tada asmuo neturi jokių atsakomybių. Ir dar blogiau, kad ir krikščionys neturi atsakomybių: nereikia skelbti Evangelijos, nereikia gyventi teisaus gyvenimo būdo. Kodėl? Nes ar taip, ar taip Dievas susirinks tuos, kuriuos Jis nori susirinkti. Kai grybautojas eina į mišką grybauti, jis žino laiką, kada reikia tai daryti.

Dievas Rašte parodo, ką yra žmonėms paruošęs. Vienas iš tų dalykų – išganymas.

Efeziečiams 1,3-4: „Tebūna palaimintas Dievas, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvas, kuris palaimino mus Kristuje visais dvasiniais palaiminimais danguje, mus išrinkdamas Jame prieš pasaulio sutvėrimą, kad būtume šventi ir nekalti meile Jo akivaizdoje.“

Kas mus išsirinko? Dievas. Kame išsirinko? Kristuje. Per visą savo krikščionio praktiką nemačiau tokio atvejo, kad žmogus, kuris neatsiliepęs į Kristų, būtų atgimdytas. Tie, kurie kalba apie Kristų kaip apie savo Viešpatį ir Gelbėtoją, sako: „Aš kažkada atsigręžiau į Kristų, atsiliepiau į tai, ką Jis dėl manęs padarė. Aš pripažinau, kas toks esu.“ Bet kai kurie, skaitydami Efeziečiams 1,3-4 eil. padaro išvadą, kad Dievas žmones per prievartą pašaukė.

Efeziečiams 1,5-6: „Geros valios nutarimu Jis iš anksto paskyrė mus įsūnyti per Jėzų Kristų Jo malonės šlovės gyriui, kuria padarė mus priimtinus Mylimajame.“

Kieno nutarimu? Jo nutarimu. Per ką ir kame? Per Jėzų Kristų. Aiškiai sakoma, kad ne visus ir ne bet kaip.

Efeziečiams 1,7-10: „Jame turime atpirkimą per Jo kraują ir nuodėmių atleidimą pagal turtus Jo malonės, kurią Jis dosniai suteikė mums su visa išmintimi ir supratimu, paskelbdamas mums savo valios paslaptį pagal savo palankumą, kaip nusprendė savyje, kad, laikų pilnatvei atėjus, galėtų suvienyti Kristuje visa, kas yra tiek danguje, tiek ir žemėje.“

Kai skaitome šią citatą, viskas atrodo aišku – Dievas nusprendė, Dievas pasirinko.

Dievas paruošęs mums daug dovanų. Apie tai skaitome Rašte, bet mes turime įvykdyti jo keliamas sąlygas. Jeigu nevykdome, tai ir neturime tų dovanų. Kai kurie krikščionys teigia, kad sąlygų nėra. Iš tikrųjų yra sąlygos ir tai labai gerai matyti.

2 Tesalonikiečiams 2,13-14: „Mes jaučiame pareigą visada dėkoti Dievui už jus, Viešpaties numylėti broliai, kad Dievas jus nuo pradžios išsirinko išgelbėjimui per Dvasios pašventinimą ir tiesos tikėjimą, kuriam Jis pašaukė jus per mūsų Evangeliją, kad įgytumėte mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus šlovę.“

Atskleidžiama, kokią turi atsakomybę kiekvienas, kuris girdi Evangeliją. Štai kodėl labai svarbu skelbti Evangeliją, nes mes kartais galime galvoti taip: „Dievas vis tiek padarys savo darbą. Dievas vis tiek kažką pasieks.“

Iš tikrųjų yra Dievo atsakomybės ir yra žmogaus atsakomybės. Dievas tikisi sulaukti iš žmogaus atsakomybių.

Kai ateina diena pasirinkti, mes turime nuspręsti, ar elgsimės taip, kaip gyvena pasaulis, kaip gyvenome mes, kol nepažinome Kristaus: bėgti, rėkti, arba pasirinkti ramybę Kristuje. Jei pasirenkame ramybę Kristuje, galime stebėti, kaip gražiai viskas susidėlioja. Mums atrodo, kad to neįmanoma pasiekti, bet Dievui nieko neįmanomo nėra. Jis padaro, kas reikalinga, kai mes paklūstame Kristui.

Dar kartą paskaitykime 2 Tesalonikiečiams 2,13-14.

Kalbama, kad Dievas išsirinko išgelbėjimui, bet yra sąlygos. Per ką? Per „Dvasios pašventinimą ir tiesos tikėjimą.“ Kada Šventoji Dvasia atgimdo ir kada pašventina? Kaip netikintis ir neturintis Šventosios Dvasios žmogus ją įgyja?

Kai kas sako, kad ant žmogaus nusileidžia Šventoji Dvasia, ar jis to nori, ar nenori. Jis įtikinamas dėl nuodėmių. Bet čia matome, kad reikia tikėti tiesa. Kitaip nieko nebus. Atsakymas glūdi Apaštalų Darbų 2,37-39: „Tie žodžiai vėrė jiems širdį, ir jie klausė Petrą bei kitus apaštalus: „Ką mums daryti, vyrai broliai?“ Petras jiems tarė: „Atgailaukite, ir kiekvienas tepasikrikštija Jėzaus Kristaus vardu, kad būtų atleistos jūsų nuodėmės, ir jūs gausite Šventosios Dvasios dovaną. Juk jums skirtas pažadas, taip pat ir jūsų vaikams ir visiems toli esantiems, kuriuos tik pasišauks Viešpats, mūsų Dievas“.

Ką tik skaitėme laiške Efeziečiams, kad Dievas iš anksto išsirenka ir išgelbsti, 2 Tesalonikiečiams laiške 2,13-14 matome aiškias sąlygas. Bet neįmanomas Šventosios Dvasios apvalymas be žmogaus atsigręžimo į Dievą. Dievas viską padarė, bet žmogui reikia atsiversti, kad jis galėtų gauti dovaną, kuri padarytų tą pagrindinį darbą.

Krikščionys tarpusavyje ginčijasi: „Kas yra svarbiau: ar Dievas, ar žmogus?“ Raštas sako, kad svarbūs abu: ir Dievas, ir žmogus. Dievas per prievartą nė vieno žmogaus neatveda prie Kristaus. Jis įtikina žmogų, o žmogus gali atsigręžti ir gauti Šventąją Dvasią, kaip dovaną, kuri įvykdo visą kitą darbą, kuri yra susijusi su išganymo dalykais ir gyvenimo permainomis. Iki to momento tai nevyksta.

Net ir iš asmeninės praktikos galime tai paliudyti. Kol aš nepažinau Kristaus, norėjau gerai gyventi, nedaryti vienos ar kitos nuodėmės, bet po kurio laiko vėl jas dariau. Kas įvyko, kai išgirdome Evangeliją, kai Šventoji Dvasia pakaltino, nors Ji dar nebuvo mumyse apsigyvenusi?

Raštas nemoko, kad žmogus, kaip grybas, papuola į Dievo pintinę be žmogaus sutikimo. Bet ir nesakoma, kad žmogus pats sau užsipelno išganymą. Jeigu Šventoji Dvasia mūsų neįtikintų gręžtis į Kristų, tai mes nieko negalėtume padaryti.

Kai kurie sako, kad Šventoji Dvasia nepajėgi net ir netikinčio įtikinti.

Kai skaitome „Laišką Efeziečiams, matome visą paveikslą, kad Dievas iš anksto numatė kiekvieną, kuris atsilieps į Šventosios Dvasios pakaltinimą priimti į savo namus. O ne taip, kad Jis pasakė iš anksto: „Aš išsirinksiu Petrą. Joną, Onutę.“

Mano gyvenime pagrindinis lūžis įvyko tada, kai sakiau: „Taip, Dieve, man reikia Tavęs.“ Ir aš gavau tą pažadą. Apaštalų Darbų 2 skyriuje sakoma, kad tą dovaną gaus ne tik žydai, bet visi, kurie atsilieps į tą pakaltinimą. Dievas mums daug ką numatęs, bet ta tiesa nepradeda veikti gyvenime, nes jos nepraktikuojame ir tada neturime vaisių. Mes sėjame kūniškumą, o ne tą tiesą, kurią Dievas norėtų, kad sėtume savo gyvenime. Galime netekti to, ką Dievas nori mums duoti.

Mums kaip iliustracija yra Izraelio tauta. Kada jie skundžiasi: „Viešpatie, Tu leidi mums patirti skurdą, sunkumus.“ O Dievas atsako, ką jie pasėjo, tą ir užsiaugino.

Kas buvo karaliaus Saliamono laikais, kai jie klausė Dievo? Sidabro Izraelyje buvo kaip dulkių. Dievas laimino tautą. O kas atsitiko, kai jie nusisuko nuo Dievo? Dievas leido sugriauti Jeruzalę. Tai, kuo jie taip didžiavosi, neliko.

Dievas mūsų nė vieno per prievartą neatves į dvasingumą, į tam tikrus palaiminimus.

Mato 11,28: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti, ir Aš jus atgaivinsiu. Šią eilutę iš Rašto sakome tiems, kuriems skelbiame Evangeliją, bet ji skirta ir tiems, kurie jau tiki.. Jėzus tai sakė savo mokiniams.

Rašte sakoma: „Kai mes sėjame be Dievo, sėjame vėją“. Tai reiškia, kad sėjame nieką. Ar iš to kas nors gali užaugti? Ar iš to galime gyventi? Ne.

Taip ir mūsų krikščioniškame gyvenime. Mums kartais sunku priimti Dievo valią ir ja tikėti. Žmonės dažnai klausia, kai su jais diskutuoju: „Kodėl kiti žmonės nepriima Evangelijos tiesos?“ Jei Petras, Jonas ar Onutė neįtikės, tai yra jų problema, bet jeigu jūs suprantate, kad esate nusidėjėlis, kad jums reikia Kristaus, ir jeigu nesišauksite Jo, jūs pražūsite.

Rašte aiškiai matome, kad yra Dievo atsakomybė ir žmogaus atsakomybė. Ir nei vienas, nei kitas nepersveria nei į vieną, nei į kitą pusę. Yra labai aiški pusiausvyra. Mes kartais patys nė nesuvokiame, kaip šiandieną save apvagiame ateities sąskaita. Kaip ir mūsų vaikai dažnai nenori mokytis. Tai, ką šiandien darome, įtakos mūsų rytojų. Dievas nesako: „Mušiu tave.“ Jis sako: „Tu esi laisvas ir gali rinktis, o Aš tau noriu pačio geriausio.“

Dievas savo atsakomybes tobulai išpildo ir išpildys. Dievas yra ištikimas. Jis nesikeičia.

Nenustokite skelbti Evangelijos. Kaip gali žmogus patikėti tiesa, jei jis jos negirdėjo? Neįmanoma. Nors daugelis žmonių sako: „Kam man reikalingi Kristaus turtai? Aš ir taip čia gerai gyvenu.“ Kol jie tiki melu, tol jiems ir yra gerai. Ir mano gyvenimas man atrodė geras iki tos dienos, kol nesikreipiau į Kristų. Draugai vis sakydavo: „Tau reikia Kristaus“, o aš atsakydavau: „Jums įvairių dalykų papasakoja, o jūs ir tikite.“ Daug kartų Kristus beldėsi į mano širdį. Ir vieną dieną pagaliau įsileidau Jį.

Turime suprasti, kad mūsų pareiga – pasidalinti tiesa, o ne atgimdyti žmones, nes atsakas priklauso nuo paties žmogaus. Gal jis pasirinks atsakyti, o gal nusisuks. Mes dažnai pergyvename dėl to, kaip žmonės reaguoja į Evangeliją: vieni šaiposi, kiti atstumia, treti netinkamai priima. Tai yra natūralu. Todėl mes turime daryti viską, kad nemanipuliuotume žmonėmis. Jei žmogus neateis prie Dievo dėl savo nuodėmių, tai jis gali ateiti dėl kokių nors kitų priežasčių: vieni gali ateiti dėl turto, dėl karjeros. Kas gali įvykti to asmens gyvenime? Jis gali taip ir nepatirti išganymo džiaugsmo. Kodėl? Nes jis galvos, kad iš vienos religijos pereina į kitą religiją.

Todėl mes turėtume nekalbėti ir nežadėti to, ko Rašte Dievas nežada. Turime visą dėmesį sutelkti į nuodėmę. Žmogui reikia išganymo ne vien dėl to, kad jis į Dangų nueitų, bet ir dėl to, kad jis turi nuodėmės problemą. Jei to žmogus nepripažins, jis negaus Šventosios Dvasios dovanos, kuri jį atnaujintų.

Mums sunku pasakyti, kuris yra tikintis, o kuris ne. Tai pamatysime amžinybėje, bet kada su žmogum kalbiesi apie dvasinius dalykus ir matai, kad jam tai nieko nereiškia, tada klausi savęs: „Ko tas žmogus atėjo į bažnyčią? Kodėl jis meldžiasi?“ Apaštalas Paulius savo laiškuose sako: „Ištirkite save, ar esate tikėjime?“ Tai yra labai svarbus klausimas.

Kodėl Dievas davė mums Atminimo Vakarienę? Kad nesakytume: „Dievas yra niekas. Aš tą ir tą padariau, aš daug pasiekiau.“ Prisipažinkime, kad dažnai taip kalbame ir mąstome. O juk be Dievo įsikišimo, be Jo atlikto darbo ant kryžiaus, mūsų atsivertimas būtų niekinis. Štai kodėl Dievas nori, kad mes visą dėmesį sutelktume į Jį.

Kai kurie tikintieji sako: „Dievo Karalystę reikia imti jėga.“ Jie tai ir daro, kol pavargsta, nors užsideda kaukę ir sako, kad viskas gerai. Iš tiesų jie yra vieniši, pavargę nuo savo gyvenimo naštos. Jie turėtų savo naštas atiduoti Kristui.

Saugokimės sumenkinti Dievą, saugokimės, kad savęs neiškeltume, bet turi būti pusiausvyra. Leiskime Dievui veikti mūsų gyvenime ir dėkokime Jam už tai. Štai kodėl ateiname sekmadieniais ir garbiname Dievą, dėkojame Jam. Dievas davė Šventąjį Raštą, kad mes nenukryptume nei į vieną, nei į kitą pusę: yra Dievo atsakomybė, yra žmogaus atsakomybė.

Savaime krikščionybėje niekas nesidaro. Jei pasirinksime vykdyti Dievo sąlygas, gausime iš Jo pažadėtas dovanas. Kai žmonės ateina prie Dievo, jie tikisi, kad nieko nereiks daryti, o Dievas viską padarys už juos. Taip nebūna. Dievas savo pažadus vykdo, o žmonės turi prisiimti savo atsakomybes ir jas vykdyti.

2013-12-15, Marijampolė