Pažadai PDF Spausdinti El. paštas
Pamokslai - Pastoriai
Pirmadienis, 06 Sausis 2014 09:43

Marijampolės baptistų bažnyčios pastorius Irmantas Beržinis: Kristaus atėjimas į žemę buvo seniai išpranašautas. Žmonės ilgai Jo laukė. Netgi Mozei buvo pasakyta, kad Jis ateis. Dievo pažadai yra tikri, jie būtinai išsipildys. Daugelis pažadų apie Kristų išsipildė. Kai kurie išsipildys ateityje.

Mes esame tik žmonės. Gyvename pasaulyje ir stengiamės elgtis taip, kaip moko Dievas. Žiūriu į savo gyvenimą, kokius planus užsibrėžiau metų pradžioje, kuriuos iš jų per šiuos metus pavyko įgyvendinti, ko nepadariau. Ką pažadėjau, bet neįvykdžiau? Gal aš pasižadėjau lengvabūdiškai, nes neįvertinau savo laiko. Kai kurių pažadų neištesėjau, nes jie buvo labai smulkūs, o aš juos pamiršau. Priminkite man, ką jums esu pažadėjęs.

 

Kodėl mums taip lengva dalinti pažadus, bet sunku įvykdyti? Nes mūsų jėgos ribotos. Mes nežinome savo ateities. Žinome, kas buvo praeityje, bet negalime numatyti, kas bus ateityje. Dažnai pažadame tai, ko negalėsime įvykdyti.

Ekleziasto 5,4: „Geriau nežadėti negu pažadėjus neįvykdyti.“

„Patarlių knygoje“ daugelyje vietų kalba apie pažadus, apie jų vykdymą. Kada pasižiūriu į save, matau, kad per lengvai dalinu pažadus. Jie turi būti pasverti, kad tikrai juos įvykdytume. Kai ką nors pasižadame Dievui, turime ypač gerai pasverti savo pažadus. Apie tai kalbama „Ekleziasto knygos“ 5 skyriuje. Aš pats esu Dievui pažadėjęs kai ką, ko neįvykdžiau. Dar nebuvau perskaitęs Ekleziasto 5,3: „Kai padarai įžadą Dievui, įvykdyk jį nedelsdamas, nes Jam nepatinka kvailiai.“

Aš buvau šioje situacijoje kvailys. Geriau būčiau nežadėjęs.

Teisėjų 11,30-31: „Jeftė padarė Viešpačiui įžadą: „Jei atiduosi amonitus į mano rankas, kai aš ramybėje grįšiu nuo amonitų, pirmą, išėjusį iš mano namų manęs pasitikti, paaukosiu Viešpačiui kaip deginamąją auką“.

Jeftė padarė klaidą. Jis pažadėjo žmogų paaukoti kaip deginamąją auką. Dievas buvo uždraudęs aukoti žmones.  Kai mes ką pažadame, turime įsitikinti, ar tai neprieštarauja Rašto tiesoms.

Jeftei reikėjo Dievo pagalbos ir jis pažadėjo tai, ko nė pats nežinojo. Jeftė nežinojo, kas atsitiks, ką pirmą jis sutiks. Be Dievo valios niekas nevyksta. Štai kaip buvo vėliau. Teisėjų 11,32-34: „Jeftė traukė prieš amonitus, ir Viešpats atidavė juos į jo rankas. Nuo Aroerio iki Minito užėmė dvidešimt miestų ir pasiekė vynuogynų slėnį be gailesčio juos žudydamas. Taip amonitai buvo pažeminti prieš izraeilitus. Jeftė grįžo į Mispą, į savo namus, ir štai jį pasitiko jo duktė, su tambūrinu šokdama. Ji buvo jo vienintelis vaikas; jis neturėjo daugiau sūnų ar dukterų.

Turime atsargiai žadėti. Dievo visi pažadai įvyksta. Visi Jo pažadai yra „Taip“.

Izaijo 7,14-15: „Pats Viešpats duos jums ženklą. Štai mergelė taps nėščia, pagimdys sūnų ir pavadins jį Emanueliu. Jis maitinsis pienu ir medumi, kol išmoks atmesti, kas pikta ir pasirinkti, kas gera.“

Per pranašą Izaiją Dievas duos ženklą. Koks tai ženklas? Kad mergelė taps nėščia. Žinome, kad Kristus priėmė kūną iš mergelės. Žmonėms sunku tuo patikėti. Biblijoje yra daug eilučių apie Kristų, kaip Jis augs, kaip bus kankinamas, kaip mirs ant kryžiaus, kaip kareiviai pasidalins Jo rūbus. Tai parašyta iš anksto. Dievo pažadai yra tokie, kurie išsipildo. Kartais reikia ilgai laukti. Dievui tas laikas nėra labai ilgas. Mums, žmonėms, jis atrodo labai ilgas. Kristus pasakė dėl ko Jis atėjo į žemę.

Izaijo 61,1-2: „Viešpaties Dievo Dvasia yra ant manęs, nes Viešpats patepė mane skelbti gerą žinią vargšams, Jis siuntė mane gydyti tų, kurių širdys sudužusios, skelbti belaisviams išlaisvinimą ir kaliniams atidaryti kalėjimą; skelbti Viešpaties malonės metus ir mūsų Dievo keršto dieną, paguosti visus liūdinčius.“

Mūsų nuodėmės laiko mus auklėjime. Jėzus skelbė Dievo malonę, nes už nuodėmes reikėjo paaukoti auką, pralieti nekaltą kraują. Kristus buvo tas, kuris praliejo savo brangų kraują, kad būtų atleistos žmonių nuodėmės.

Evangelijoje pagal Joną pasakyta: „Štai Dievo Avinėlis, kuris naikina pasaulio nuodėmę!“ Kristus gimė, kad mirtų, kad kiti taptų laisvi.

Jono 3,16: „Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.“

Dievas mus pamilo. Jo meilė pasireiškė tuo, kad į žemę atėjo Kristus. Dievas Tėvas siuntė Sūnų ne tam, kad mes Jo gimtadienį švęstume, bet kad nepražūtume. Jeigu aš pažadėčiau, galiu jus apgauti, galiu pažado neįvykdyti, bet, kada Dievas pažada, Jis niekada neapgauna. Ką pažada tiems, kurie Juo pasitiki? Jono 14,1-3: „Tenebūgštauja jūsų širdys! Tikite Dievą – tikėkite ir mane! Mano Tėvo namuose daug buveinių. Jeigu taip nebūtų, būčiau jums pasakęs. Einu jums vietos paruošti. Kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir jus pas save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir Aš.“

Kokios tos buveinės mums sunku įsivaizduoti. Bus tokia diena, kai Kristus sugrįš ir pasiims savuosius. Kada tai bus? Sunku pasakyti.

Apreiškimo 21,3-4: „Ir išgirdau galingą balsą, skambantį iš dangaus: „Štai Dievo buveinė tarp žmonių. Jis apsigyvens pas juos, ir jie bus Jo tauta, ir pats Dievas, jų Dievas, bus su jais. Jis nušluostys kiekvieną ašarą nuo jų akių; nebebus daugiau mirties, nei liūdesio, nei dejonės, nei skausmo daugiau nebebus, nes kas buvo pirmiau – praėjo“.

Jeigu šiandien esame prislėgti, patiriame sunkumus, netenkame darbo, bet Dievas pažada paguodą. Kol lauki, yra sunku, bet kada tai įvyks – bus gerai. Būkime ištikimi Dievui belaukdami šių pažadų išsipildymo.

2009-12-27, Marijampolė

 

 
Marijampolės baptistų bažnyčia, Powered by Joomla! Theme made by SiteGround web hosting