„Išdidus žvilgsnis ir pasipūtusi širdis, kurie išskiria nedorėlį, yra nuodėmė" (Pat 21, 4).

„Kur ateina išdidumas, ten ateina ir gėda...“(...) „Išdidumas eina sunaikinimo priekyje, puikybė - prieš žlugimą.“ (...) „Išdidumas pažemina žmogų...“ (Pat 11, 2; 16,18; 29, 23).

Didžiausias mūsų dvasinio gyvenimo prakeiksmas yra puikybė arba išdidumas. Kol mumyse lieka bent kruopelė puikybės, Jėzus negali nieko mūsų išmokyti. Jis leis mums patirti širdgėlą arba nusivylimą, kurį išgyvename suvokę savo proto ribotumą. Jis parodys gausybę beprasmiškų siekių ir troškimų, kurių turime atsisakyti.

 Todėl kai savo gyvenime patiriame mažesnę ar didesnę griūtį, nereikia skubėti to priskirti nelemtam atsitiktinumui ar bandyti paaiškinti „natūraliomis“ aplinkybėmis. Verčiau derėtų ištirti savo širdį, ar kartais ne dėl jos užkietėjimo tas pažeminimas aplankė.

Puikybė atima iš žmogaus daug gyvybinės energijos ir jėgų, ne veltui šis jausmas yra viena didžiausių nuodėmių. Puikybė yra destruktyvių emocijų ir negatyvių minčių šaltinis, o tai savo ruožtu sukelia ligas ir kančias. Taigi, norint atsikratyti puikybės, pirmiausia reikia žinoti būdingiausius šios nuodėmės požymius:

• Puikybė pirmiausia pasireiškia klaidingu požiūriu: aš neklystantis ir teisus, o visi kiti – neteisūs. Šie žmonės mano, kad jie visada teisūs, yra linkę ką nors kritikuoti, aptarinėti, skleisti apkalbas ir kaltinti.

• Savigaila. Savojo „aš“ sureikšminimas reiškia slaptą gailestį sau, žmogus jaučiasi nelaimingas, jis nuogąstauja ir jaučia baimę, ir siekdamas apsisaugoti  nuo to, perdėtai demonstruoja savo svarbą, reikšmingumą, pasiturimą gyvenimą.

• Žiūrėjimas iš aukšto į kitus žmones, paniekos demonstravimas. Puikybės apimtas žmogus jaučiasi pranašesnis už kitus, todėl visus žmones laiko žemesniais už save.

• Perdėtai globėjiškas požiūris į kitus. Tokia puikybės apraiška susijusi su žvelgimu į kitus žmones iš aukšto. Paprastai žmonės, kurie kam nors padeda, reikalauja dėkingumo ir pagarbos. Iš šių žmonių galima išgirsti: „Tu turi būti man dėkingas už tai, ką dėl tavęs padariau!“.

• Kitų žeminimas. Jeigu puikybės apimtas žmogus sutinka kitus žmones, menkesnius už save, priverčia juos jį garbinti ar kitaip parodyti savo prielankumą.

• Savo reikšmingumo išraiška yra požiūris „be manęs pasaulis pražūtų“.  Tokie žmonės galvoja, kad viskas priklauso tik nuo jų, viskas laikosi tik ant jų pečių: darbas, šeima, draugai. Tai labai plona riba tarp atsakomybės jausmo ir savo svarbos suvokimo.

• Perdėtas dėmesys sau. Žmogus jaučiasi esąs labai svarbus asmuo. Tas jausmas suteikia jam pretekstą jaudintis – reikia ar nereikia. Ir kai kas nors gyvenime susiklosto ne taip, kaip norisi, jis tiesiog gali atsistoti ir išeiti.

• Perdėtas savęs vertinimas savo ruožtu gimdo kitą problemą – žmogus pradeda susitelkti į tai, ką apie jį kalba ir galvoja kiti. Jis yra susirūpinęs savo problemomis ir nuolat apie jas kalba, todėl išryškėja tokio žmogaus narcisizmo ir savimylos požymiai.

• Pagyrūniškumas. Pranašumo prieš kitus jausmas. Žmogus giriasi savo privalumais. Taip jis elgiasi todėl, kad turi nepilnavertiškumo kompleksą, ir jam tiesiog reikia gauti kitų pritarimą, pajusti savo reikšmingumą.

• Noras būti gerbiamam ir garbinamam, išaukštintam. Žmogus priskiria sau kitų žmonių nuopelnus ir pasiekimus. Taip pat jis turi įgimtą polinkį kitus jam patinkančius ar mylimus žmones paversti stabais.

• Manymas, jog veikla, kuria jis užsiima, yra reikalingesnė ir svarbesnė nei kitos.

• Konkurencija. Noras įskaudinti konkurentą. Bet kokia konkurencija veda prie štampos, sukelia agresiją, pasąmoningą norą pažeminti oponentą, o tai galiausiai sukelia nesėkmes ir ligas.

• Siekimas kaltinti kitus už jų klaidas, poelgius ir veiksmus. Toks žmogus sąmoningai ieško žmonių trūkumų, mintyse juos baudžia, ir visa tai daroma su pykčiu, nervingai.

• Nenoras pasidalinti savo žiniomis.

• Įžeidumas. Nenoras padėkoti ir atleisti.

• Sarkazmas. Siekis sarkastiškai pasijuokti iš žmogaus, įskaudinti aštria, grubia pastaba. Nedraugiškas „kandžiojimąsis“ žodžiais.

• Nenoras pripažinti savo trūkumų – dvasinių problemų ir puikybės nuodėmės.

Jei perskaitę šį straipsnį neradote nė vieno savo puikybės požymio, jūsų reikalai visai prasti... Tačiau ir šią baisią nuodėmę galima įveikti. Tam yra puikus vaistas - nusižeminimas. Vertinkime save taip, kaip mus vertina Dievas: esame visiškai priklausomi nuo Jo malonės ir mokomi kitus laikyti aukštesnius už save.

Išdidumas - dažnai mumyse sukylanti blogybė. Neretai jo net neatpažįstame savo širdyje - koks rafinuotas ir prisitaikantis jis yra... Tad stropiai budėkime prie savo širdies, tirkime jos motyvus, santykį į kitus žmones ir į Dievo pamokymus. O įsileidę puikybę, suskubkime tai išpažinti Dievui, nusižeminkime ir atgailaukime, prašykime, kad brandintų mumyse romią ir nuolankią dvasią. Jis gailestingas ir ištikimas, kad atleistų ir suklupusį pakeltų.