Šeimoje nei tėvai lankė bažnyčią, nei mane vertė lankyti. Močiutė prašė nueiti į bažnyčią išpažinties prieš Velykas ir prieš Kalėdas. Eidavau, kad patikčiau tėvams, kad patikčiau močiutei, su kuria buvo labai geri santykiai. Eidavau, bet aš ten nieko nesuprasdavau. Nesupratau, kodėl žmonės vis klaupiasi. Pasižiūrėdavau į senutes ir dariau tą patį, o iš tikrųjų viskas buvo neaišku.

Lietuvoje buvo Atgimimo laikotarpis.  1991 metais į Lietuvą atvažiavo Vytautas Cibas iš JAV. Tada aš mokiausi vienuoliktoje klasėje. Mano bendraklasis Gintaras lankėsi Vytauto Cibo evangelizaciniuose renginiuose pas mus, Veisėjuose. Jis vis kvietė mane ir mano draugę: „Ateikite, paklausykite apie Dievą.“ Kartą sakau draugei: „Nueikime, nes jis jau atsibodo su savo prašymais.“ Vieną vakarą ir nuėjome. Ir išgirdau tai, ko anksčiau nebuvau girdėjusi. Pasakojo, kad Jėzus gali išgelbėti, kad Jis yra vienintelis kelias pas Dievą, kad nėra kito kelio. Pamokslavo iš Biblijos. Aš nežinojau, kas yra Biblija. Žinojau, kas yra maldaknygė. Protu aš suvokiau, kad šis kelias yra teisingas. Atsistojau, kai pakvietė priimti Kristų į savo širdį, mintyse kalbėjau atgailos maldą. Tuomet galvojau, kad dabar su manimi viskas yra gerai. Aš padariau tai, ką reikia. Lankiau kelias pamokėles, pasikrikštijau, bet užtikrintumo širdyje aš neturėjau. Ilgai surinkime aš neišsilaikiau. Atėjo laikas ruoštis dvyliktoje klasėje egzaminams ir mano lankymasis bažnyčioje vis retėjo. Po to išvykau studijuoti į Vilnių ir prasidėjo pasaulietinis gyvenimas. Ištekėjau. Gimė sūnus. Aš vis sakiau, kad gyvenime bus taip, kaip aš noriu, buvau užtikrinta savimi, o įvyko tai, ko aš nesitikėjau. Gyvenime atsirado didelių sunkumų. Tada aš supratau, kad tie įvykiai neatitinka mano įsivaizdavimo ir jau nėra mano valioje.

Mes tuo metu buvome nusipirkę nedidelį butą. Ten aš nuėjau, užsirakinau ir puoliau ant kelių prieš Viešpatį. Sakiau: „Viešpatie, atleisk už mano išdidumą, už mano nepaklusnumą. Dieve, ateik į mano gyvenimą, keisk mano gyvenimą, daryk jį tokį, kokį Tu nori jį matyti. Valdyk mano gyvenimą. Dėkoju už amžinojo gyvenimo dovaną.“

Nuo to momento aš tikrai norėjau gyventi su Dievu. Tada širdis nurimo, nes žinojau, kad nuo šios akimirkos Dievas valdo mano gyvenimą. Atėjo visiška ramybė ir užtikrintumas.

Tada aš susiradau pastorių ir pasakiau, kad noriu sugrįžti į surinkimą. Atsiprašiau  ir   persikrikštijau, nes supratau, jog ankstesnis krikštas buvo proto padiktuotas žingsnis. Nuo to laiko gyvenu su Dievu. Jis moko, keičia, parodo daug dalykų. Duoda išbandymų, bet per juos ir perveda, ir sustiprina, nes be Dievo gyvenimas būtų labai sunkus. Dabar mano gyvenimas yra visiškai kitoks.

Laimos Černiauskienės iš Veisėjų baptistų bažnyčios „Gyvybės kelias“ liudijimas

2012-12-30, Marijampolėje