Jolita iš Vilniaus - misionierė Meksikoje
Skaitiniai - Bažnyčios svečiai
Pirmadienis, 28 Gegužė 2012 17:42

Jolitos liudijimas YouTube>>

Daugiau apie misiją Meksikoje>>

 Aš atvykau į Meksiką, kad tarnaučiau universiteto studentams. Bet patekti į juos labai sunku, nes universitetai aptverti tvora, saugomi apsaugos darbuotojų. Tai normalu, kai grobiami žmonės dėl išpirkos. Mokslas yra mokamas. Mokytis gali tik tie, kurių tėvai turi pinigų. Meksikoje labai daug neraštingų žmonių. Ir Dievas stebuklingu būdu atvėrė universiteto duris. Aš patekau į sportuojančių studenčių aplinką. Tai yra tinklinio, krepšinio merginų komandos. Komandos ir žaidėjos yra labai geros.

Aš turiu leidimą su jomis treniruotės metu kalbėtis vieną valandą. Mane kviečia ir į kitus universitetus. Mes ateiname į komandas ir treneriui sakome, kad sportininkės pralaimi rungtynes dėl charakterio ir vertybių trūkumo. Ar galime jūsų komandai kalbėti apie charakterį, apie vertybes? Treneriai leidžia kalbėti. Pokalbio laikas yra penkiolika minučių, bet jis tęsiasi valandą. Mes kalbame, kaip mylėti viena kitą pagal biblinius principus. Aš su šešiolika, dvidešimt merginų eidavau papietauti, eidavau žiūrėti krikščioniško filmo ir apie jį diskutuoti. Aš tapau joms kaip vyresnė draugė. Liudijau joms asmeniškai, liudijau komandai. Taip atsirado bendravimas. Viskas pagrįsta asmeniniais santykiais. Aš vykdavau su jomis į varžybas. Jos mane pasikviesdavo į savo šeimas. Susidūriau su smurtu jų šeimose, su alkoholizmu. Kai kurios merginos pardavinėja savo kūnus, kad turėtų pinigų ir susimokėtų už mokslą. Jų problemos labai aštrios. Aš galvodavau: „Dieve, kodėl man tai reikia matyti? Aš pati su tokiomis problemomis nesu susidūrusi“. Dievas duodavo ir meilės, ir išminties, ir kantrybės. Ir buvo merginų, kurios priėmė Jėzų. Jos ir toliau Juo seka. Kartu eidavome į bažnyčią. Viena mergina, šimto metrų distancijos bėgikė, kurios vardas Marina, kartą atsisakė bėgti. Buvo labai svarbios varžybos. Ji tiesiog pasitraukė iš starto. Vėliau dalinosi su manimi. Ji sakė: „Jolita, aš pavargau. Nematau tikslo taip save alinti. Kasdien po dvi treniruotes, kad laimėčiau dar vieną medalį. Nematau prasmės gyvenime.“ Man buvo gera proga paliudyti apie Jėzų. Tą dieną ji priėmė Jėzų į širdį ir mes kartu studijuodavome Bibliją.

 

Ar įsivaizduojate, kokią įtaką padarytų Arvydas Sabonis, jei jis būtų krikščionis? Didžiulę. Pasaulyje šimtai tūkstančių žmonių priima Jėzų vien tik liudijant krikščionims sportininkams. Sportas yra universali pasaulio kalba. Visuomeninės organizacijos „Agapė“ tikslas, kad kiekvienoje komandoje būtų nors vienas krikščionis, kuris liudytų apie Kristų kitiems komandos nariams. Mes tuo neapsiribojame. Tarnaujame ir su kitais studentais, ir su profesionaliais sportininkais.

Puebla yra toje vietoje, kur buvo actekų kultūra. Valstybinė kalba Meksikoje yra ispanų, bet žmonės kalba indėnų kalba. Nuvykus į Meksiką man buvo didžiulis kultūrinis šokas. Gyventojai tamsaus gymio, tamsiaplaukiai. Jie žiūri į mane, kaip lietuviai žiūri į juodaodžius. Autobuse vairuotojas nenuleisdavo nuo manęs akių, o aš sėdėjau nuleidusi akis. Akių kontaktas Meksikoje reiškia, kad leidi kitam asmeniui prie tavęs prieiti ir kalbėtis. Ten nėra autobuso stotelių. Kai nori susistabdyti autobusą, reikia pakelti pirštą. Kai pirmą kartą tai padariau, autobusas nesustojo. Aš galvojau, ką blogai padariau? Vėliau išsiaiškinau, kad stabdyti autobusą reikia sankryžoje. Ten nėra pėsčiųjų perėjų, kaip pas mus Lietuvoje. Pėstysis bus kaltas, jei jį partrenks.

Meksikiečiai yra labai religingi. Jie meldžiasi Gvadalupės mergelei. Jei mes galvojame, kad lietuviai yra religingi, tai meksikiečiai yra dešimt kartų religingesni. Aš gyvenu Pueblos mieste. Jis apsuptas kalnų. Kalnuose gyvena indėnai. Jie ateina į miestą ir prekiauja savo prekėmis. Į katalikybę jie įpina indėnų religijos dalykų. Aš tarnavau su studentais, bet lankydavausi ir meksikiečių šeimose. Kaimuose katalikų šeimose jeigu kas suserga, jie pasikviečia žmogų, kuris atlieka apvalymą. Lapkričio pirmą dieną mačiau aukurus su maistu, su vynu, su žvakėmis. Kai man reikėdavo eiti pro tą aukurą, aš stengiausi pro jį kuo greičiau praeiti. Dvasiniai dalykai ten yra tiesiog apčiuopiami. Kai jiems kalbi apie Kristaus meilę, apie krikščionybę, jie nesupranta. Jie sako: „Aš esu geras žmogus. Aš tikiu Dievu.“ Į jų religiją įterptas šamanizmas, užkalbėjimai.

Tikriausiai jums teko girdėti apie tai, kad gyventi Meksikoje yra labai nesaugu, nes iš Kolumbijos ar kitų šalių narkotikai per Meksiką pasiekia JAV. Pueblos mieste to narkotikų kelio nėra, nėra susišaudymų gatvėse. Bet šiame mieste yra kvartalai su gražiais namais, labai aukštom tvorom. Kalbama, kad mafijos bosai. Tame mieste yra kitas realus pavojus – žmonių grobimas tiesiog gatvėse. Vienas iš mano uždavinių – žiūrėti, kur einu, kada einu, su kuo einu, stebėti automobilių numerius. Vengti automobilių su tamsintais langais - kasdienybė.

Kai grįžau į Lietuvą, aš pagaliau atsipalaidavau. Einu 21 val. ir žinau, kad grįšiu namo. Pueblos mieste tu nesi tuo tikras. Grobia meksikiečius, grobia studentus ir reikalauja iš tėvų išpirkos. Arba parduoda kaip organų donorus, arba prostitucijos verslui. Lietuvoje aš galėjau skelbti, kad Jėzus apsaugo. Meksikoje aš tai turėjau parodyti praktikoje. Kartais man būdavo panikos priepuoliai. Bijodavau išeiti iš namų. Aš gyvenau vieno kambario bute. Man iškilo dar viena grėsmė: prie Pueblos miesto yra veikiantis ugnikalnis. Kiekvieną rytą aš žvelgdavau į kalnus, į tą ugnikalnį ir skaičiau Psalmių 148,7-10. Vis meldžiausi ir prašiau Dievo, kad tik neišsiveržtų tas ugnikalnis, kol aš neišvyksiu į Lietuvą. Aš išvažiavau ir jis pradėjo veržtis. Mano bendradarbiai, studentai, su kuriais tarnauju, bažnyčios, kurią lankau nariai, yra pavojuje. Prieš tai Meksikoje buvo žemės drebėjimas, kuris tikriausiai ir sujudino tą kalną.

Į namus ateina skorpionai. Aš nežinau, ką su jais daryti. Manęs klausia: „Kokios spalvos?“Aš sakau: „Dar ir spalvą reikia žinoti?“ Sako: „Taip.“

Taigi, atvažiavau į kitokią šalį. Tai, kas pas mus vertybė, ten nėra vertybė. Laikas pas mus vertinamas ir stengiamasi nevėluoti, o Meksikoje pavėluoti valandą arba dvi – norma. Aš buvau organizuota, viską susiplanavusi. Teko permąstyti ar verta laikytis mano vertybių, ar jų galiu atsisakyti.

Kitokie žmonių tarpusavio santykiai. Mes norime turėti draugų, saugome savo artimuosius, draugus, o jie gyvena kitaip: jei susipyko – penkiolika metų nesikalba ir sako: „Aš tau neatleisiu“. Viskas vyksta kaip jų serialuose. Atleisti - reiškia parodyti savo silpnumą. Aš mačiau šeimas, kuriose vienas su kitu daug metų nesikalba. Toks yra šėtono darbas – sugriauti šeimas. Tokiose šeimose, kur vykdavo dramos, man būdavo labai sunku. Meksika katalikiška šalis, bet seksualinis gyvenimas - be jokių moralės normų. Viskas labai atvira. Aš jaučiausi lyg gyvenčiau Sodomoj ir Gomoroj. Prie savo namo kampo kasdien mačiau prostitutes. Meksikoje nuodėmiaujama atvirai – tiesiog gatvėje. Aš supratau, kad nieko negaliu pakeisti. Nebent apie Kristaus meilę papasakoti kelioms šeimoms. Taip ir dariau. Aš nusprendžiau po atostogų vėl grįžti į Pueblą ir toliai tarnauti. Man gaila tų žmonių. Moterys šeimoje patiria smurtą. Organizacija „Agapė“ dirba ir su tokiomis moterimis. Aiškina joms, kad yra ir kitas kelias, o ne tik kęsti vyro mušimą. Išnaudojami vaikai. Vaikai gatvėje pardavinėja kramtomąją gumą, o jų tėvai sėdi namuose. O kur dar vaikų seksualinis išnaudojimas. Iš pradžių dažnai verkdavau, nes žinojau, kad nuodėmė sulaukia pasekmių.

Aš atvykau Į Meksiką mokėdama anglų ir prancūzų kalbas. Išmokau ispanų kalbą. Dar norėčiau išmokti indėnų dialektą, kad galėčiau lankytis kaimuose ir pasakoti apie Kristų. Ketinu pasilikti tarnauti Meksikoje dar ketverius metus. Aš, kaip europietė, lengviau prie jų prieinu. Lankau bažnyčią, kurioje esu vienintelė baltaodė. Per metus ir šešis mėnesius pasiekimai štai kokie: jie atsimena mano vardą, kartais atspėja iš kur esu. Kartais sako, kad esu iš Vokietijos, kartais iš Sibiro. Pastebi, jei neateinu į bažnyčią. Bažnyčioje viskas vyksta kaip ir pas mus. Bet net ir bažnyčiose, kaip ir šeimose, vyrauja „mačo“ (vyro) kultūra. Moteris turi nuolankiai tylėti. Užsitarnauti pagarbą reikia laiko.

Aš nuo pat savo gimimo buvau labai energinga, drąsi. Prisimenu, kad meldžiausi: „Dieve, nežinau, kiek laiko Tu mane laikysi šioje žemėje, bet panaudok mane savo tikslams.“ Aš atsiverčiau Bibliją ir radau šitą eilutę: Izaijo 6 - 8: „Dievo prašiau siųsti mane.“ Kur Dievas galėjo mane siųsti, kai bažnyčioje buvo 15 žmonių. Kartais nuvažiuodavau į Kauną į įvairius renginius skirtus jaunimui. Aš klausiu mamos: „Valyti bažnyčią - taip pat tarnystė?“ Ji sako: „Aš nežinau.“ Kai man buvo septyniolika metų aš nusprendžiau, kad niekas nepasikeis, Dievas manęs niekur nesiunčia. Nusprendžiau studijuoti universitete, ištekėti, daryti karjerą. Maniau, kad susidėliosiu savo gyvenimą taip, kaip aš noriu. Bet taip nebuvo. Kai atvažiavau į Vilnių studijuoti turizmą, viešbučių administravimą, nuėjau į bažnyčią, kurioje buvo tarnautojai iš visuomeninės organizacijos „Agapė“. Jie pamatė, kad esu labai energinga ir paklausė: „Gal norėtum prisidėti?“ Sakiau: „Norėčiau“. Tuo labiau, kad gyvenau bendrabutyje ir mačiau narkotikus vartojančius studentus, geriančius. Man buvo unikali galimybė paliudyti apie apie Kristaus meilę. Iki tol aš jaučiausi labai viena, o dabar radau bendraminčių. Aš skelbiau Evangeliją savo universitete, kituose universitetuose. Negalėjau tylėti. Dažniausiai, kai jauni žmonės baigia kolegiją ar universitetą, jie nežino ką daryti su gautu diplomu. Šešerius metus aš tarnavau „Agapės“ organizacijoje pilno laiko tarnystėje. Mane rėmė bažnyčia, asmeniškai rėmė žmonės. Net mano tėvai tapo mano rėmėjais. Po šešių metų dviem mėnesiams man teko nuvykti į JAV, kur lankiau kitus tarnautojus. Ir ten mačiau vieną tautą – meksikiečius. Meksikiečiai nelegaliai bėga į JAV, nes tai jiems svajonių šalis. Jie susilaukia daug vaikų. Meksikiečių tarpe daug narkomanų, alkoholikų, nusikaltėlių. JAV visuomenė jų bijo, nes šalia jaučiasi nesaugūs. Amerikiečių santykiai su meksikiečiais yra labai įtempti, jie yra nemėgstami. Viena krikščionių šeima nusivežė mane į kavinę papietauti. Mus aptarnavo meksikietė beveik nemokanti anglų kalbos. Tie žmonės sakė: „Ach, jau tie meksikiečiai.“ Man pasidarė dėl tos padavėjos skaudu. Juk ne iš gero gyvenimo jie bėga iš savo šalies. Aš priėmiau tai giliai į širdį. Man tai tapo labai asmeniška. Grįždama namo lėktuve sėdėjau šalia vyro, kuris buvo vedęs meksikietę. Jis man daugiau papasakojo apie juos. Kai buvau paauglė, aš pasiimdavau pasaulio žemėlapį ir melsdavausi už įvairių šalių žmones. Domėjausi ir gaudžiau žinias apie tai, kas vyksta Indijoje, kas vyksta Afrikoje, Šiaurės Korėjoje. Aš dvejus metus meldžiausi už meksikiečių tautą. Jutau didžiulį spaudimą: „O kodėl tu negali atverti jiems savo širdies ir vykti į Meksiką?“

Mes lietuviai gauname labai daug: atvyksta misionieriai iš JAV, bendraujame viena bažnyčia su kita, skaitome knygas, gauname Biblijas dovanų. O ką mes, lietuviai, kitiems duodam? Kur siunčiam? Ir vis kalbam apie tai, kad Lietuvoje didelis poreikis. Tas poreikis yra kiekvienoj šaly.

Aš galvodavau apie meksikiečius ir sakiau Dievui: „Dieve siųsk mane į Meksiką. Gyvenu viena, neištekėjus, neturiu turtų, neturiu buto. Neturiu ką palikti Lietuvoje. Turiu du lagaminus.“ Dievas patvirtino man tai per Raštą, per vietinę bažnyčią, per organizaciją „Agapė“. Kai kurie sako: „Aš ten niekada nevažiuočiau.“ O aš važiuoju.

Vilniaus „Malonės“ baptistų bažnyčios misionierė Jolita Jankeliūnaitė

2012-04-22, Marijampolė

 

 
Marijampolės baptistų bažnyčia, Powered by Joomla! Theme made by SiteGround web hosting