Pranas Bielevičius: Kai galvojame apie sėkmę, turime suprasti, kad sėkmė yra rezultatas, kurį mes pasiekiame, jeigu gyvename pagal Dievo žodį. Tai nėra tikslas, bet rezultatas. Dievas mums duoda tarpinių tikslų, kuriuos pasiekę, sulaukiame sėkmės. Dar vienas dalykas, kurį turime suvokti, kad sėkmė pati iš savęs ne visada yra gera. Jūs galite savo darbe pasiekti aukštumų, tačiau tai yra tik dalis to, ko gyvenime turėtume siekti. Turime klausti: „Ar sėkmė yra efektinga mūsų gyvenime?

Pavyzdys: Jūsų darbo užmokestis gali būti ne 500 litų, bet 3000 litų. Kaip panaudosite tuos 3000 litų? Jūs sakysite: „Kai tiek gausiu, tada ir galvosiu, kur geriau juos panaudoti.“ Bet Dievas nori, kad jau dabar išmoktume juos efektingai naudoti. Jeigu nemokame nedidelės pinigų sumos tinkamai tvarkyti, tai nemokėsime tinkamai elgtis ir su didele.

Kartais prašome Dievo, kad Jis mums parūpintų daugiau pinigų. Dievas jų duoda. Vis daugiau ir daugiau. Praeina penkeri metai, dešimt metų, o kai atsigręžiame atgal, matome, kad mūsų gyvenimas nepasikeitė. Mums, kaip tikintiesiems, labai svarbu ne tik sulaukti sėkmės, bet ir jos sulaukę būti efektyvūs. Viena iš tiesų, kuri mums padėtų būti efektingais, sulaukus sėkmės, - Dievo baimė. Mes labai retai kalbame apie Dievo baimę. Daugiau kalbame apie Dievo meilę, Dievo gailestingumą, Jo malonę.

Žmogaus gyvenimą galima palyginti su medžio gyvenimu. Dievas dažnai vartoja žodį „įsišakniję“. Gyvendami Lietuvoje galime nesuprasti šio žodžio, bet tie, kurie gyvena dykumoje, stepėje, jį gerai supranta. Ten, kur yra mažai vandens, klimatas nuolat kinta, augalams sunku augti. Jiems reikia labai tvirtų šaknų. Ar tai neprimena mūsų krikščioniško gyvenimo? Ar kasdien būna viskas gerai? Ne.

Psalmių 86,11: „Viešpatie, pamokyk mane savo kelio, kad vaikščiočiau tiesoje! Įtvirtink mano širdį Tavo baimėje.“ Dovydas prašo Dievo dviejų dalykų. Kai kuriuose vertimuose žodis „Įtvirtink“ pakeistas „kad įleisčiau šaknis“. Ar kada nors prašėte Dievo, kad Jis mus įtvirtintų savo baimėje? Noriu jus paraginti šio dalyko prašyti. Dievo baimė padeda mums suvokti, kas mes esame, ir kas yra Dievas. Dievas yra ryjanti ugnis. Ir mes turime suvokti, kad prisiimame didžiulę atsakomybę. Ar mes visada suvokiame, kad Dievas nesitaiksto su nuodėme, kad mes sulauksime atpildo už savo nuodėmes? Mes to nenorime patirti. Mes dažnai prašome Dievo: „Dieve, aš suvokiu, kad esu nusidėjėlis, bet pasigailėk manęs ir neduok to, ko esu nusipelnęs.

Patarlių 22,4: „Nusižeminimas ir Viešpaties baimė atneša turtus, garbę ir gyvenimą.“

Tai yra būdas pasiekti efektingą sėkmę. Kodėl mums yra svarbi Dievo baimė? Nes ji atneša tikrus turtus, tikrą garbę ir tikrą gyvenimą. Dievas nori, kad mes tai savo gyvenime patirtume. Bet jeigu galvojame: „Kadangi esu tikintis, galiu elgtis bet kaip.“ Naivu taip mąstyti. Negalime nepaisyti, kad Dievas yra Viešpats, kad Jis yra Aukščiausiasis. Mums patinka kalbėti, kad Dievas mums daug gero padarė, bet nesakome, kad mūsų Dievas yra teisingas.

Biblijoje randame daug dievobaimingų asmenų. Vienas iš jų yra Jobas, bet matome, kad jis patyrė labai daug sunkumų. Ką Dievas mums norėjo pasakyti pasakodamas apie Jobo kančias? Kad ir teisusis dažnai gali kentėti ir ne tik tuomet, kai jis nusideda, bet ir tada, kai Dievas jo gyvenime nori kažką parodyti.

Jobo 1,1: „Ūzo krašte gyveno vyras, vardu Jobas. Jis buvo tobulas ir teisus vyras, bijojo Dievo ir vengė pikto.“

Mes galvojame, jeigu gyvename dorai, dievotai ir teisingai, tai mus visada lydės sėkmė. Jobo pavyzdys parodo, kad ne visada dievobaimingai ir teisiai gyvendami, sulauksime sėkmės. Ir mes, kada susiduriame su sunkumais ir neturime Dievo baimės, esame linkę pasitraukti iš Dievo kelio. Žmogus, kuris turi Dievo baimę, net ir sudėtingose situacijose išlieka ištikimas Dievui, koks buvo ir Jobas.

Jeigu turėsime Dievo baimę, tai, nors ir išbandomi, nors ir kentėsime, bet liksime Jam ištikimi. Kantriai lauksime, ką Dievas nori mums pasakyti, ką nori išmokyti.

Kartais girdžiu sakant: „Dievo valia – kad visi būtų sveiki! O kur Biblijoje apie tai parašyta? Niekur. Priešingai, jeigu esi dievobaimingas, tai Dievas ves tave per įvairius sunkumus, išbandymus tam, kad tave kažko išmokytų. Dievas keistai veikia Jobo gyvenime. Tai, ką jis patyrė, nė vienas iš mūsų nesame patyrę. Jobas neteko viso turto, savo vaikų, sveikatos. Jo žmona sakė: „Prakeik Dievą ir mirk.“ O Jobas sakė: „Dievas davė gerus dalykus – priėmiau, duoda blogus – reikia ir juos priimti. Nereikia Jo keikti.“ Matome, kad po to labai skaudaus išbandymo Dievas dar labiau palaimino ir padovanojo Jobą. Turtų jis turėjo daugiau nei prieš tai.

Luko 2,25-26: „Jeruzalėje gyveno žmogus, vardu Simeonas, teisus ir dievobaimingas vyras, kuris laukė Izraelio paguodos, ir Šventoji Dvasia buvo ant jo. Jam buvo apreikšta Šventąja Dvasia, kad jis nemirsiąs, kol pamatysiąs Viešpaties Kristų.“ Dievo pažadas išsipildė.

Prisiminkime romėnų kariuomenės šimtininką Kornelijų. Jis ieškojo Dievo, buvo dievobaimingas. Dievas atsiliepė. Dievas pasiuntė apaštalą, kuris nenorėjo vykti pas Kornelijų. Kornelijus ir jo namiškiai išgelbstimi.

Apaštalų darbų 22,12: „Toksai Ananijas, Įstatymo požiūriu dievotas vyras, apie kurį gerai liudijo visi aplinkiniai žydai“. Kai kuriuose vertimuose rašoma „dievobaimingas“. Apaštalų darbų 9,10-17: „Damaske buvo vienas mokinys, vardu Ananijas. Viešpats tarė jam regėjime: „Ananijau!“ Šis atsakė: „Štai aš, Viešpatie“. Viešpats tęsė: „Kelkis, eik į gatvę, vadinamą Tiesiąja, ir Judo namuose teiraukis tarsiečio, vardu Sauliaus. Štai, jis meldžiasi ir regėjime pamatė vyrą, vardu Ananiją, ateinantį ir uždedantį ant jo rankas, kad praregėtų“. Ananijas atsakė: „Viešpatie, iš daugelio esu girdėjęs apie tą vyrą, kiek daug pikto jis yra padaręs Tavo šventiesiems Jeruzalėje. Ir čia jis turi aukštųjų kunigų įgaliojimus suiminėti visus, kurie šaukiasi Tavo vardo“. Bet Viešpats jam tarė: „Eik, nes jis yra mano išrinktas indas, kuris neš mano vardą pagonims, karaliams ir Izraelio vaikams. Aš jam parodysiu, kiek daug jis turės iškentėti dėl mano vardo“. Ananijas nuėjo į tuos namus, uždėjo ant jo rankas ir tarė: „Broli Sauliau! Viešpats Jėzus, kuris tau pasirodė kelyje, kai keliavai, atsiuntė mane, kad tu vėl regėtum ir taptum pilnas Šventosios Dvasios“. Ananijas nugalėjo savo baimes ir pakluso Dievui. Kaip matome iš Rašto, kad dievobaimingumas turi nuostabių vaisių.

Ar mums viskas malonu, ką Biblijoje skaitome? Ne. Dievas pasakė Ananijui, kad, nors ir bijo Sauliaus, bet jis atsivertė, atsigręžė į Dievą. Jeigu Ananijas nebūtų dievobaimingas, gal būtų pasielgęs taip, kaip pasielgė pranašas Jona, – pabėgęs.

Kada kalbama apie dievobaimingus žmones, matome, kad Dievas ypatingai veikia jų gyvenime.

Dažnai mes labiau bijome žmonių nei Dievo. Bijome neigiamos žmonių nuomonės apie mus, bijome prarasti žmonių malones, bet nevertiname to, ką Dievas mums duoda. Todėl drąsiai galime teigti, kad mums taip pat reikia Dievo baimės, kaip ir kitiems žmonėms.

2 Korintiečiams 6,17-18: „Todėl: „Išeikite iš jų ir atsiskirkite, - sako Viešpats, - ir nelieskite to, kas netyra, Aš jus priimsiu ir būsiu jums Tėvas, o jūs būsite mano sūnūs ir dukterys, - sako visagalis Viešpats“.

Neužmirškime, kad Biblijos suskirstymas skyriais ir eilutėmis atsirado neseniai. Kai žmonės šiuos parašytus laiškus skaitė, nebuvo jokio suskirstymo. Jis atsirado tam, kad greičiau Biblijoje surastume, kur yra parašyta viena ar kita tiesa. Bet tai nėra Dievo numatyta.

2 Korintiečiams 7,1: „Taigi mylimieji, turėdami tokius pažadus, apsivalykime nuo visos kūno ir dvasios nešvaros, tobulindami šventumą Dievo baimėje.“

Mes dažnai skiriame daug dėmesio į tai, ką apie mus sako žmonės, bet retai – ką apie mus sako Dievas. Jeigu mes tobulinsime savo šventumą įstatymo šviesoje, kas paprastai dažnai ir vyksta mūsų gyvenime, tada nebelieka nuoširdumo, atvirumo. Mes nepaliekame vietos Dievui mus apvalyti. Dažnai, bandydami gyventi teisiai, mes pradedame prieš kitus didžiuotis, manome, kad esame už juos geresni. Dažnai mes nenorime eiti ten ir daryti tai, kur Dievas nori mus panaudoti.

Bažnyčioje mes turime problemą, kuri yra ir visuomenėje – laisvamaniškumą. Krikščionys sako: „Aš gyvenu taip, kaip noriu, o ne taip, kaip nori Dievas.“ Mes kartais nesuvokiame, kiek brangiai Dievas už mus sumokėjo. Mes kartais nesuvokiame, kad Dievas nekenčia nuodėmės ir nesitaiksto su nuodėmėm.

Mes kartais galvojame, kad gyvensime taip, kaip norime, o Dievas mus laimins. Bet mes save apgaudinėjame. Tikrai Dievas mūsų nelaimins. Kartais prašome Dievo: „Dieve, laimink viską, ką aš darau.“ Bet Dievas atsako: „Ne, mielasis, taip nebūna. Tu negali patirti tų malonių, kurias Aš tau duodu, kol nenusilenki prieš mane ir nepripažįsti mano viešpatavimo.“

Dažnai mes būname nenuoširdūs ir neprisipažįstame Dievui: „Taip, Dieve, aš darau tai, kas Tau patinka, bet to daryti nenoriu.“ Ar taip būna mūsų gyvenime? O kaip dažnai būna. Mes meldžiamės tik tam, kad melstumėmės, Bibliją skaitome tik tam, skaitytume. Į bažnyčią ateiname ne Dievo pagarbinti, nes Jis vertas gyriaus, bet einame kaip į bet kurį susirinkimą. Mes kartais užmirštame, dėl ko ateiname. Kartais atsainiai dalyvaujame prie Viešpaties atminimo stalo. Kartais tai praranda prasmę. Kartais sakome: „Kodėl Dievas mūsų gyvenime neveikia?“ Jis veikia, bet negalime būti efektingi krikščioniškame gyvenime tol, kol mumyse nėra Dievo baimės.

Afrikoje, kur nuolat trūksta vandens, kad augalai galėtų augti, jie turi ilgas šaknis.

Mes, gyvendami Lietuvoje, nevertiname lietaus, o ten būna tik sezoninės liūtys.

Manau, kad mes, kaip krikščionys, savo dvasiniame gyvenime pamirštame, neieškodami Dievo tiesos, Jo artybės, Jo bendrumo. Ar yra lengva kiekvieną darbą daryti kaip Viešpačiui? Nelengva.

Vienas pamokslininkas mokė savo sūnų: „Jeigu darai darbą, tai padaryk jį kaip Viešpačiui.“ Sūnus padarė ir ateina pas tėvą, ir sako: „Padariau greitai ir kaip tik įmanoma geriau.“ Tėtis pasakė: „Pasiimk visus įrankius ir eik daryti dar kartą, bet kad būtų atlikta kaip Viešpačiui.“

Būkime įsitvirtinę Dievo baimėje. Man taip pat nėra lengva gyventi dievotai, bet prisiminkime, kad yra Viešpats, kad Jis gali duoti mums stiprybės. Jeigu mes nedorai elgiamės, tai sulauksime atitinkamo atlygio. Dievas mato mūsų širdį. Norėjau Rašto eilutėmis parodyti, kad Dievas atlygina už Dievo baimę. Psalmių 86,11: „Viešpatie, pamokyk mane savo kelio, kad vaikščiočiau tiesoje! Įtvirtink mano širdį Tavo baimėje.“

Pranas Bielevičius, Marijampolės baptistų bažnyčios pastorius

2012-04-01, Marijampolė