Žiūrėkite video YouTube>> Liudyti apie savo gyvenimą reiškia apsinuoginti. Nėra malonu kalbėti apie blogus poelgius. Menka garbė.

Augau tikinčiųjų šeimoje, tėvai eidavo į bažnyčią, bet man rūpėjo kiti dalykai. Mokykloje ūgiu buvau pralenkęs tik tris mergaites. Savo mažą ūgį stengiausi kompensuoti daug sportuodamas. Man gerai sekėsi. Studijavau Kauno kūno kultūros institute. Norėjau būti imtynių treneriu. Rankas, deja, ne visada suvaldžiau. Buvau ką tik baigęs institutą ir vienas pažįstamas paprašė pagąsdinti asmenį, kuris jam trukdė versle. Su draugu tą žmogų sumušėme. Tada mane tardė, gąsdino. Grėsė penki metai kalėjimo. Tardytojas klausia: „Ar neužsiimi reketu?“

Kažką žinojau, kad negalima to ar to, bet man nepavyko vykdyti Jo įsakymų.

Buvau gavęs pakvietimą ateiti į paskaitas apie Dievą. Vieną kartą negaliu nueiti, nes važiuoju verslo reikalais į Rusiją. Kitą kartą ir vėl negaliu, be to kalba, kad tave gali paveikti, užburti. Ir ateina mintis: „Dievui pažadėjai“. Nuėjau į tas paskaitas. Nemačiau jokių rankų kilnojimų, burtų. Nuėjęs į pirmą paskaitą, išgirdau sakant: „Ar supranti, kad prieš Dievą esi nusidėjęs? Mintyse sakiau: „Kaip reikalas“. „Ar supranti, kad Dievas kyšių nepriima ir pats išsipirkti tu negali? Kristus mirė už tave. Ar nori Jį priimti kaip savo Gelbėtoją?“ Galvojau: „Kaip kiti į mane žiūrės?“ Atsirado drąsos. Daug žmonių taip pat atsistojo. Aš tiesiog pasimeldžiau: „Dieve, aš esu kaltas prieš Tave. Atleisk mano nuodėmes. Ateik į mano širdį. Dėkoju, kad atėjai. Priimu tai tikėjimu. Amen.“ Ir išėjau iš salės. Galvoju: „Kam čia dabar papasakoti, kad priėmiau į širdį Kristų?“ Papasakojau savo draugui. Jis sakė: „Tai praeis.“ Jau aštuoniolika metų ir dar nepraėjo.

Vieną dieną įlipu į troleibusą, važiuoju į Biblijos institutą. Studijuoju Bibliją. Viena mergina įlipa į troleibusą ir nespėjo talonėlio atsižymėti. Prisistatė kontrolierė ir griebia jai už rankos, džiaugiasi „zuikį“ pagavusi. Aš užtariau merginą, o kontrolierė supykus pastūmė mane praeidama. O aš gi imtynių sporto meistras! Aš čiupau ją ir sakau: „Manęs nestumdysi.“ Už nugaros dvimetrinis milžinas sugriebė man už rankos. Susiruošė vežti į policiją. „Dieve, jau vėl pakliuvau“- mintyse sakau, „Suteik man pagalbą. Kokia negarbė toks mano elgesys. Aš gi į Biblijos institutą važiuoju.“

Vienas keleivis mane užtarė: „Tu pati jį pastūmei. Pati esi grubi ir nekultūringa.“ Tada dičkis mane paleido.

Štai kaip Dievas atsako. Jis duoda išeitį ir bėdoj, ir reikale.

Kazimieras Sakavičius iš Kauno "Gerosios Naujienos" baptistų bažnyčios

2012-04-15, Marijampolė