 Nuo mažens buvau tyli, bet slaptai prisidirbdavau visokių nesąmonių. Tikriausiai iš senelės girdėjau, kad Dievas mane nubaus, todėl vieną kartą, kai mama mane vedė į darželį, jos paklausiau: „Ar yra Dievas?“ Buvo ateizmo laikai, todėl mama atsakė: „O ar tu Dievą matai?“ Jo aš negalėjau matyti, todėl susidariau nuomonę, kad Dievo nėra ir elgiausi, kaip man buvo patogiau. Dažnai neklausydavau tėvų, prisimeluodavau, apsivogdavau. Kai ką nors blogo padarydavau, jausdavausi nesmagiai, grauždavo sąžinė. Karts nuo karto prisimindavau, kaip aš pasielgiau negerai ir pergyvendavau. Bet vis tiek po kurio laiko pasielgdavau netinkamai. Apie Dievą pradėjau galvoti tik būdama vyresnėse mokyklos klasėse. Išmokau maldą „Tėve mūsų“, ją kartodavau, po kurio laiko stengiausi suprasti, ką aš sakau. Vėliau į mano rankas pateko katekizmas, bet jo visai netraukė skaityti, tik perskaičiau skyrelį „10 Dievo įsakymų“ ir supratau baisią žinią: „Aš esu nusidėjusi ir man reikia Dievo atleidimo“. Norėjau nueiti į bažnyčią, bet neišdrįsau.
Bandžiau apsirengti religijos rūbą: pasninkauti penktadieniais ir prieš didžiąsias šventes. Mąsčiau apie Dievą, koks Jis galėtų būti. Studijuodama institute kelis kartus girdėjau apie tokią knygą – Biblija. Turėjau didžiulį troškimą ją paskaityti, bet nežinojau, kur ją gauti. Besimokydama antrame kurse, sportuodama patyriau didelę traumą. Pradėjau galvoti, kodėl taip man atsitiko, juk pastaruoju metu stengiuosi būti gera. Apgijus žaizdai, vėl bandžiau sportuoti, bet vis nesėkmingai, kol galiausiai, būdama be vilties, sudužusia širdimi, su įvairiomis baimėmis, važiavau traukiniu. Šalia sėdintis žmogus pasiūlė paskaityti traktatą „Kaip atgimti iš naujo“. Nelabai ką supratau, kas jame parašyta, bet vėliau žmogus paklausė: „Jei šiandien mirtum, kur tavo siela eitų? Nežinojau, ką atsakyti, bet širdyje kirbėjo, kad tikrai ne į Dangų“. Tada jis paaiškino: „Užtenka vienos nuodėmės, kad siela eitų į pragarą“ „Nuodėmės alga – mirtis“ (Rom 6,23). Mano širdis buvo Dievo pakaltinta, ir aš prisipažinau, kad eičiau į pragarą. Tada tas žmogus paaiškino, kad Amžinasis gyvenimas ir patekimas į Dangų yra Dievo dovana, kad Dievas myli kiekvieną žmogų, taip pat ir mane, ir Jis atsiuntė į žemę savo Sūnų, Jėzų Kristų, kuris atkentėjo už visų žmonių, taip pat ir mano visas nuodėmes ant kryžiaus ir nuplovė jas savo šventu krauju. Man reikia atgailauti už savo nuodėmes ir patikėti šia žinia, bei priimti Dievo dovaną tikėjimu. Tą patį vakarą jis pakvietė mane į bažnyčią (o kaip seniai aš ten troškau nueiti). Taip aš patekau į Kauno „Gerosios naujienos“ baptistų bažnyčią. Po pamaldų aš Dievo paprašiau atleisti mano nuodėmes, patikėjau, kad Jėzus Kristus atkentėjo ant kryžiaus ir už mane, ir trečią dieną prisikėlė, ir dabar Jis gyvas, bei pakviečiau Jėzų Kristų būti mano Gelbėtoju ir Viešpačiu. Nuo tos dienos, gavusi Naująjį Testamentą, godžiai jį skaičiau, pradėjau melstis, kiek galėjau, lankiausi bažnyčios pamaldose, maldvakaryje, evangelizaciniuose renginiuose, jaunimo susitikimuose. Mano elgesys keitėsi: kai norėdavau pasielgti neteisingai, nukreipdavau žvilgsnį į Dangų, į Jėzų ir prisimindavau, kad esu laikina žemėje ir kad dėl trumpo malonumo, neverta rinktis nuodėmės. Dievas valo mano širdį, Jis padeda mylėti tuos žmones, kurių anksčiau nemėgau. Dievas duoda ramybę, atėmė mirties baimę. Labai dėkinga Dievui už tai, kad Jis padėdavo, kai būdavo labai sunku, kai nežinodavau, kaip pasielgti, kad Jis ir dabar saugoja, globoja, neapleidžia. Dėkoju Dievui už nuostabų išgelbėjimą, už Amžinojo gyvenimo su Juo dovaną ir parodytą man gailestingumą bei malonę. Dabar esu visiškai įsitikinusi, kad po šio kūno mirties mano siela eis į Dangų, ir ne dėl gerų darbų, bet dėl Jėzaus Kristaus atlikto atpirkimo. Šiuo metu lankausi ir tarnauju Marijampolės baptistų bažnyčioje.
|
