 Išgirdau apie Jėzų ir kviečiau Jį ateiti į mano širdį labai anksti. Mano sesės ir brolis išgirdome Evangeliją mamos dėka, nes ji nuo mažumės vesdavosi mus į bažnyčią. Visi pradėjome lankyti sekmadieninę vaikų mokyklėlę, kur mokytoja pamokė apie Jėzų ir Jo išgelbėjimą. Kviečiau Jėzų ir, pamenu, tuo metu turėjau didelį troškimą klausytis Biblijos istorijų, giedoti vaikiškas giesmeles. Vėliau važinėjome į krikščioniškas vaikų stovyklas, girdėjau daug Dievo žodžio ir vienoje stovykloje pirmą kart išgirdau apie krikštą. Po šios stovyklos pasikrikštijau. Pamenu, kad labai džiaugiausi tuo, bet pasikrikštijus nežinojau, o kas toliau? Neturėjau dvasinių šaknų. Kaip dabar suprantu, tuomet dar nežinojau labai daug svarbių tiesų apie Viešpatį, nesupratau tikrosios krikšto prasmės ir kartu tenkančios jo atsakomybės. Po to labai greitai atkritau. Pradėjau rūkyti, maištauti prieš tėvus. Tapau labai piktas žmogus, ypač šeimoje.
Tėvams meluodavau beveik dėl visko. Nors jie ir auklėdavo, tačiau vis tiek surasdavau būdą pameluoti ir eiti ten, kur noriu. Tai tęsėsi tikrai gana ilgai. Nors vėliau vis dažniau prisimindavau Dievą ir jaučiau kaltinimą, bet mesdavau tas mintis šalin, nes buvo nemalonu apie tai galvoti. Supratau, kad manęs laukia baisi kančių vieta – pragaras, jeigu šitaip gyvenu. Bet bažnyčia atrodė kaip prievolė ir aš galvojau, kad noriu dar pagyventi, nes aš jaunas žmogus ir nenoriu visko atsisakyti, o kai pasensiu „planavau“ grįžti į bažnyčią. Taip lyg bandžiau save pateisinti prieš Dievą, nors ir tuomet supratau, kad tokios mano mintys yra kvailystė Dievui. Tokiais pamąstymais, tikiu, Viešpats beldėsi į mano širdį, tik aš Jį vis atstumdavau, o mano nuodėmių sąrašas ilgėjo ir piktasis traukė toliau, duodamas mintis, kad iš tikrųjų tai „nieko tokio“ ir „visi taip daro, todėl viskas gerai“.
Aš visiškai nieko nepadariau, kad būčiau verta išgelbėjimo. Žinodama tiesą, gręžiausi nuo Viešpaties ir tarnavau nuodėmei. Visa mano aplinka, išskyrus mamą, buvo pasaulietiška ir aš net neįsivaizdavau, kad gali būti kitaip. Vis dažniau pamąstydavau: kuo aš gyvenu? Per įvairius mano šeimos sukrėtimus, kuomet jau buvau pirmakursė studentė, Dievas davė supratimą, kokioje gilioje duobėje aš esu ir kad viskas tikrai nėra gerai. Tuomet, pamenu, aš pasimeldžiau labai trumpa, atrodė, nedaug ką duosiančia malda. Aš sakiau: „Viešpatie, aš gal ir norėčiau, kad mano gyvenimas būtų kitoks, bet tu matai, kad man tai neįmanoma. Bet aš tikiu, kad nebent Tu gali tai pakeisti, nes žinau iš girdėtų pamokslų, kad Tu gali viską“. Ir po to aš tikrai nesitikėjau, kad Viešpats mane išves taip nuostabiai. Aš kiekvieną dieną pradėjau pažinti GYVĄJĮ DIEVĄ ir Viešpats man, tik iš savo malonės, įdėjo mintis, vedė per atgailą, per apsisprendimus, kad pakeisčiau viską. Jis padėjo sustoti, atsigręžti atgal, ir tuomet eiti pirmyn teisiu keliu, kartu su Viešpačiu. Jis vedė mane, kaip už rankos, per daug dalykų, kurie man buvo protu nesuvokiami, kad įmanoma tai pakeisti. Jis man parodė, kad Dievo Žodis nėra tik didelė stora knyga. Bet eilutė po eilutės Jis davė pamatyti, kad Dievo Žodis yra GYVAS. Jis mane apvalė. Nebuvau verta, bet Jis mane pamilo taip, kad atidavė savo viengimį sūnų Jėzų Kristų mirčiai ant Kryžiaus, kad Jo kraujas nuplautų mano nuodėmes ir tai yra pats nuostabiausias dalykas, koks tik gali atsitikti kiekvienam žmogui. Nes be Viešpaties viskas buvo be prasmės ir tuštybė, o Jis įgalino gyventi tokį gyvenimą, kokį gyvenu šiandien – gyvenimą Kristuje. Aš dėkoju Viešpačiui už viską, ką turiu šiandien, nes viskas yra iš Jo ir nieko nėra iš manęs pačios. Aš buvau mirusi, o Jis man davė gyvybę, ir tikiu tam, kad ji būtų paskirta Jo šlovei.
|
