Dievo valia mūsų gyvenime PDF Spausdinti El. paštas
Pamokslai - Pastoriai
Pirmadienis, 23 Balandis 2012 12:20

Pranas Bielevičius: Kalbėsiu apie nulemtąją Dievo valią ir pasirenkamąją Dievo valią.

Kalbėdami apie Dievo darbus mūsų gyvenime, galime padaryti daug klaidų. Galime padaryti Dievą iniciatoriumi tų dalykų, kurių iniciatoriumi Jis nėra. Yra dalykų, kurių mes negalime pakeisti, kuriuos Dievas yra nulėmęs, bet yra dalykų, kuriuos galime rinktis, nes Dievas davė laisvą valią.

Romiečiams 9,1-33: „ Sakau tiesą Kristuje, nemeluoju, – tai liudija ir mano sąžinė Šventojoje Dvasioje, 2 kad man labai sunku ir nuolat liūdi mano širdis. 3 Man mieliau būtų pačiam būti prakeiktam ir atskirtam nuo Kristaus vietoj savo brolių, tautiečių pagal kūną, 4 kurie yra izraelitai, turintys įsūnystę, šlovę, sandoras, įstatymą, tarnavimą Dievui  ir pažadus.

5 Iš jų – tėvai, ir iš jų kūno atžvilgiu yra kilęs Kristus – visiems viešpataujantis Dievas, palaimintas per amžius. Amen! 6 Netiesa, kad gali neišsipildyti Dievo žodis. Ne visi, kilę iš Izraelio, priklauso Izraeliui. 7 Ir ne visi Abraomo palikuonys yra jo vaikai, bet kaip pasakyta: Iš Izaoko tau bus pašaukti palikuonys. 8 Tai reiškia, kad ne vaikai pagal kūną yra Dievo vaikai, bet vaikai pagal pažadą laikomi palikuonimis. 9 O pažado žodis toks: „Apie tą laiką Aš ateisiu, ir Sara turės sūnų. 10 Ir ne tik tai, bet taip pat ir Rebekai, pradėjusiai iš vieno, mūsų tėvo Izaoko 11 (dar jos dvyniams negimus ir jiems dar nepadarius nei gero, nei blogo, – kad Dievo nutarimas įvyktų pagal pasirinkimą, ne dėl darbų, bet šaukiančiojo valia), 12 buvo pasakyta: „Vyresnis tarnaus jaunesniam“, 13 kaip ir parašyta: „Jokūbą pamilau, o Ezavo nekenčiau“. 14 Ką gi pasakysime? Gal Dievas neteisingai daro? Jokiu būdu! 15 Jis Mozei kalba: „Aš pasigailėsiu to, kurio norėsiu pasigailėti, ir būsiu gailestingas tam, kuriam norėsiu gailestingas būti. Taigi viskas priklauso ne nuo to, kuris trokšta ar kuris bėga, bet nuo gailestingojo Dievo. 17 Juk Raštas faraonui sako: „Aš iškėliau tave, kad parodyčiau savo jėgą tau ir kad mano vardas būtų skelbiamas visoje žemėje. 18 Vadinasi, ko jis nori, to pasigaili, ir kurį nori, tą užkietina. 19 Gal man pasakysi: „O už ką tada Jis kaltina? Kas gi galėtų atsispirti Jo valiai?“ 20 Ak, žmogau! Kas gi, tiesą sakant, tu toks esi, kad drįsti prieštarauti Dievui?! Argi dirbinys klausia meistro: „Kodėl mane tokį padarei?!“ 21 Ar puodžius neturi galios moliui, kad iš to paties minkalo pagamintų vieną indą garbingui panaudojimui, o kitą negarbingam? 22 Ir jeigu Dievas, norėdamas parodyti savo rūstybę ir apreikšti savo jėgą, didžiu kantrumu pakentė pražūčiai nužiestus rūstybės indus, 23 kad apreikštų ir savo šlovės turtus gailestingumo indams, kuriuos iš anksto paruošė šlovei, - 24 ir mus pašaukė ne tik iš žydų, bet ir iš pagonių. 25 Jis kalba per Ozėją: „Ne savo tautą pavadinsiu savąja tauta ir nemylimą – mylima. 26 Ir toje vietoje, kur jiems buvo sakyta: „Jūs ne manoji tauta“, ten jie bus vadinami gyvojo Dievo vaikais“. 27 O Izaijas šaukia apie Izraelį: Nors Izraelio vaikų skaičius būtų kaip jūros smiltys, tik likutis bus išgelbėti. 28 Nes Jis pabaigs darbą, greitai įvykdydamas teisumą, skubiai Viešpats atliks darbą žemėje“.

 

29 Izaijas nusakė iš anksto: „Jei kareivijų Viešpats nebūtų mums palikuonių palikęs, būtume tapę kaip Sodoma, būtume į Gomorą panašūs. 30 Tai ką gi pasakysime? Kad pagonys, kurie neieškojo teisumo, gavo teisumą, būtent teisumą iš tikėjimo. 31 O Izraelis, ieškojęs teisumo įstatyme, nepasiekė teisumo įstatymo. 32 Kodėl? Todėl, kad ieškojo jo ne tikėjimu, bet įstatymo darbais. Jie užkliuvo už suklupimo akmens, 33 kaip parašyta: „Štai padedu Sione suklupimo akmenį, papiktinimo uolą; bet kas juo tikės, nebus sugėdintas.“

 Ši Rašto vieta labai įvairiai interpretuojama. Viena klaida, kad sakoma: „Dievas iš anksto viską nulėmė. Jis nepaliko žmogui laisvės pačiam nuspręsti.“ Jeigu atidžiai paskaitytume šį skyrių, tai pamatytume, kad Dievas kalba apie pasirinkimą ir apie nulėmimą. Kada Dievas kalba apie nulėmimą, kartais yra sunku tai pripažinti ir tai priimti.

Pavyzdys: kada mes žvelgiame į Dievo suteiktas bažnyčios nariams dvasines dovanas, ar mes galime padaryti taip, kad gautume konkrečią dovaną, ką norėtume daryti? Žmogiškai mąstant: „Taip, bet ką skaitome Rašte apie Šventąją Dvasią?“ Dievas duoda dovanas tam, kam nori.

Štai kodėl mes visi esame skirtingi. Šiandien parašyta daug knygų, kaip iš Dievo galime išprašyti dvasinių dovanų, pašaukimą. Tiesa yra tokia: jeigu Dievas nenumatė, kad jums duos konkrečią dovaną, tai galite melstis nors ir nuo ryto iki vakaro, bet to negausite, ko prašote. Tai yra nulemtoji Dievo valia. Mes dažnai kalbame apie tarpusavio meilę ir draugystę, bet turime suprasti, kad kiekvienas bažnyčioje – Kristaus kūne – atliekame tam tikrą funkciją. Kaip žmogaus kūnas negali būti sudarytas tik iš rankų, taip ir bažnyčia turi būti sudaryta iš įvairių žmonių, su skirtingais pašaukimais. 9 skyriuje apaštalas Paulius pirmiausia kalba apie tai, kaip Dievas išsirinko Jokūbą iš dviejų brolių, kurį vėliau pavadino Izraeliu. Kaip jums atrodo, apie ką Dievas čia kalba, kai sako „Jokūbą pamilau, o Ezavo neapkenčiau“? Kai kas aiškina, kad taip padarė todėl, kad vienas būtų išgelbėtas, o kitas pražūtų. Tai nėra teisingas požiūris. Dievas žinojo, kad per Jokūbo palikuonis ateityje į žemę ateis Kristus. Ar Jokūbas buvo geresnis už savo brolį Ezavą? Ne. Vardas „Jokūbas“ reiškia „Melagis“. Ar visi Jokūbo palikuonys bus ištikimi Dievui? Ne. Ar visi ieškos Dievo? Ne. Romiečiams 9,6 eil. kalba apie dvasinį priklausymą. Ne visi patikės Dievu, kaip asmeniniu Viešpačiu. Iš Egipto ne visi žydai išėjo. Ne visi žydai, kurie gyveno Babilone, grįžo į Jeruzalę, į Izraelį. Kodėl? Kai pranašas šaukė, kad atėjo laikas grįžti namo, kai kurie su tuo nesutiko. 27 eilutėje apaštalas Paulius, Dievo Dvasios įkvėptas, kalba pranašo Izaijo žodžiais. Dievas nenulėmė, bet Jis žinojo, kad ne visi izraelitai atsigręš į Dievą. Kai kurie žmonės šiandien sako: „Kodėl aš nesu Lietuvos prezidentas?“ Dievas taip nenulėmė, nors jūs galite būti išsimokslinęs, protingas, gabus. Mes negalime gyvenime pasirinkti daugelio dalykų. Ar jūs galite pasirinkti, kad nepatirsite fizinės mirties? Ne. Ar nors vienas iš mūsų iš Dievo gali išprašyti, kad ateitų Kristus ir mus paimtų? Ne. Dievas žino kada tai įvyks. Daugelio dalykų mes negalime pakeisti. Neįmanoma pakeisti kelio, kaip galima susitaikyti su Dievu. Dievas pasakė, kad kelias vienas – ateis Mesijas, kuris paaukos save, pralies savo kraują už kiekvieno nuodėmes.

Bet šiandien žmonės maištauja. Jie sako: „Dievas paliko laisvą valią. Kaip kas norime, taip tas einame pas Dievą“. Ne, Dievas nepaliko laisvės. Evangelijose daugelyje vietų kalba: „Kas neįtikės, tas pražus.“ Toks yra Dievo nutarimas, ne mano, ne kieno nors kito. Ar mes galime jį pakeisti? Ne. Ar galime pakeisti Izraelio tautos istoriją? Ne. Apaštalas Paulius sako: „Mano širdis rauda.“ Ir mes dažnai raudame dėl neįtikėjusių savo artimųjų. Dievas sudaro jiems sąlygas išgirsti Evangelijos žinią, bet Jis nenulėmė, kad mes ar jie būtų išgelbėti. Jis davė sąlygą: „Jei patikės Kristaus auka“. Kai miršta mums artimas žmogus, turime viltį: „Gal jis įtikėjo.“ Bet šimtu procentų Dievas to negarantavo. Jis davė kelią, davė žmonėms pasirinkimo galimybę. Bet mes renkamės: ar likti dvasinėje mirtyje, ar nelikti. Žydai turėjo pranašų žodžius, Raštus, jie žinojo, kad yra ypatinga tauta, per kurią turėjo ateiti Mesijas, bet ar visi tuo patikėjo? Ne. Ar karalius Dovydas buvo ypatingesnis už mus? Ne. Dievas išsirinko jį, kad per jo palikuonis ateitų Kristus. Dovydas, kaip ir mes, maištavo prieš Dievą. Turime suprasti: yra Dievo nulemtoji valia, kurios mes negalime pakeisti. Yra dalykų, kuriuos galime ir turime keisti. Toks yra mūsų pasirinkimas, kitų dalykų pasirinkti negalime, o tik juos vykdyti. Nepainiokime šių dalykų. Kas atsitinka, kai juos supainiojame? Mes teisiname savo tinginystę, potraukį į nuodėmę. Lietuviai turi posakį: „Toks jau mano likimas.“ Biblijoje to nėra. Rašte skaitome, kad Dievas pareikalaus iš kiekvieno žmogaus už padarytas nuodėmes. Prisiminkime Egipto faraoną, kuris nenorėjo išleisti izraelitų. Ar jis pats pasirinko toks būti? Ne. Tokiu jį padarė Dievas. Jis užkietino faraono širdį.

Romiečiams 1,18-24 „18 Dievo rūstybė apsireiškia iš dangaus už visokią žmonių bedievystę ir neteisybę, kai teisybę jie užgniaužia neteisumu. 19 Juk tai, kas gali būti žinoma apie Dievą, jiems aišku, nes Dievas jiems tai apreiškė. 20 Jo neregimosios ypatybės – Jo amžinoji galybė ir dievystė – nuo pat pasaulio sukūrimo aiškiai suvokiamos iš Jo kūrinių, todėl jie nepateisinami. 21 Pažinę Dievą, jie negarbino Jo kaip Dievo ir jam nedėkojo, bet tuščiai mąstydami paklydo, ir neišmani jų širdis aptemo. 22 Vadindami save išmintingi, tapo kvaili. 23 Jie išmainė nenykstančiojo Dievo šlovę į nykstančius žmogaus, paukščių, keturkojų bei šliužų atvaizdus. 24 Todėl Dievas per jų širdžių geidulius atidavė juos neskaistumui, kad jie patys teršė savo kūnus.“

Dievas parodė savo galią. Kai žmonės sąmoningai maištauja, iš Dievo sulaukia pasekmių.

Romiečiams 1,25-26a: „Jie Dievo tiesą iškeitė į melą ir garbino kūrinius bei tarnavo jiems, o ne Kūrėjui, kuris palaimintas per amžius. Amen! Todėl Dievas paliko juos gėdingų aistrų valiai.”

Tiek Kalvinas yra tiesus, kad daugelį dalykų Dievas nulėmė, tiek Arminijus yra teisus sakydamas, kad žmonės turi pasirinkimo laisvę. Ar žmonėms Evangelija prilimpa savaime? Ne. Nemačiau nė vieno žmogaus, kuris negirdėjęs apie Dievą, priimtų Jį, kaip savo Viešpatį ir Gelbėtoją. Žmogus ieško Dievo, bet jis negali aiškiai suprasti, kas gali išganyti jo sielą, kol neišgirsta Evangelijos. Polinkis ieškoti Dievo yra natūraliai įdėtas į žmogaus širdį.

Mes, kaip tikintieji, galime būti Dievo naudojami arba nenaudojami. Dievas pažadėjo, jeigu jūs patikėsite Dievu kaip savo Viešpačiu ir Gelbėtoju, Jis apsigyvens jūsų širdyse. Jums nereikia nei dirbti, nei melstis, kad tai užsitarnauti. Tai jau įvyko, nes toks yra Dievo nutarimas, kurio niekas negali atšaukti. Bet yra kitas dalykas, kuris labai svarbus. Ar Dievo Dvasia, gyvenanti jumyse veiks per jus? Tai yra jūsų pasirinkimo teisė. Turite suprasti, kad jūs turite Dievo dovanas, kuriomis galite naudotis bažnyčios stiprinimui, visuomenės reikmėms. Tik tokiu būdu jūs galite įtakoti visuomenę. Turime savęs paklausti: „Ko Dievas iš mūsų nori?“ Mes ketiname daryti renginį. Galime galvoti: „Tas darys, anas darys, o ką aš galiu padaryti, esu menkas.“ Taip nėra. Dievas į kiekvieną aš mūsų įdėjo potencialą. Šiuo metu Marijampolėje aikštė prieš savivaldybės pastatą yra rekonstruojama. Ten dirba daug darbininkų. Nemačiau kasdien dirbančio mero ar vyriausiojo architekto. Abejoju, ar meras sugebėtų tuos darbus atlikti? Aš neketinu suabejoti jo gabumais, bet kiekvienas gerai atlieka vieną konkretų darbą. Bažnyčioje esame pašaukti tarnauti. Visuomenėje esame Dievo pašaukti skelbti Evangeliją. Kai tai daro trys ar keturi bažnyčios nariai, tai jie atstovauja tik daliai bažnyčios, o ne visai. Jeigu jūs pabundate ryte, o kojos sako: „Nelipsiu iš lovos“. Žmonės, turintys judėjimo negalią, kasdien susiduria su sunkumais. Vienas iš bažnyčios narių gali melstis, kitas – dalinti kvietimus, kažkas – planuoti, kažkas – padrąsinti. Dievo trokštamoji valia – kad visi žmonės išgirstų Evangeliją. Bet ar tai įvyksta? Ne.

Vakar buvau sode ir vienas žmogus man pasakė: „Žinau, kad esi kažin kokios bažnyčios kunigas.“ Galvoju: „Įdomu, ką jis dar pasakys?“ Jis pasisodino mane ir pradėjo klausinėti. Ar jis gali automatiškai išgirsti Evangelijos žinią? Ne. Dievo nulemtoji valia – panaudoti mus šiame darbe. Mūsų pasirinkimas – paklusti Dievui ar ne. Dievo tikslas – per bažnyčią padaryti daug darbų. Tai turime suprasti.

Efeziečiams 2,10: „Mes esame Jo kūrinys, sukurti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti.“

Ar mes tikėsime, kad Dievas mus pasirinko panaudoti savo darbe? Bėda ta, kad mes pradedame abejoti: „Ar aš sugebėsiu, ar mokėsiu?“ Mes turime praktikoje vykdyti Dievo nulemtąją valią. Yra žmonių, kurie ieško Dievo. Yra tokių, kurie Jo neieško. Tie, kurie ieško, dažnai nė nežino, kad pas mus gali paklausti, kad gali gauti išsamius atsakymus. Dievo nulemtoji valia yra nepakeičiama. Kai nusidedame, galvojame, kad Dievas mūsų nebenaudos. Taip nebūna. Atgailaukime ir vėl galime darbuotis.

Romiečiams 11,29: „Juk Dievo dovanos ir pašaukimas – neatšaukiami.“

Tai, ką Dievas įdėjo į jus, kur Jis nori panaudoti, Jis niekada neatšauks. Klausimas tik toks: „Ar šį Dievo nutarimą jūs pasirinksite vykdyti savo praktiniame gyvenime? Gyventi gyvenimą be Kristaus vadovavimo – gyventi gyvenimą be Dievo. O gyventi gyvenimą be Dievo reiškia gyventi tuščią gyvenimą, kuris vieną dieną nublanks, sumenks. Visa, ką būsime pasiekę, praeis, pradings, neteks jokios prasmės, jeigu gyvensime nepasiduodami Dievo valiai. Dalykai, kurių mes negalime pakeisti, įrodo, kad Dievas viską valdo, kad visada galime į Jį atsiremti, galime pasitikėti Juo, kad Dievas niekada nesikeičia. O duodamas pasirenkamąją valią, Dievas nori pasakyti, kad laukia mūsų laisvo apsisprendimo.

Pranas Bielevičius, Marijampolės baptistų bažnyčios pastorius

2009-12-06, Marijampolė

 

 
Marijampolės baptistų bažnyčia, Powered by Joomla! Theme made by SiteGround web hosting