Natalija: magija tikrai ne iš Dievo.
Pakeisti gyvenimai - Krikščionių liudijimai

Žiūrėkite video YouTube>> Augau nepraktikuojančių katalikų šeimoje. Mane pakrikštijo, kai dar buvau kūdikis. Vėliau klausiau: „Kodėl?“ Tėvai atsakė: „Neklausinėk. Taip reikia. Visi taip daro.“ Man tai buvo labai svarbu. Aš turėjau žinoti, dėl ko ką nors darau. Buvo svarbu išsiaiškinti apie gyvenimo prasmę. Buvau uždaro būdo, daug skaičiau. Apie Dievą tais laikais nieko negalėjau surasti. Dauguma tik pasijuokdavo. Skaičiau pasakas, kur gėris buvo skatinamas, o blogis – baudžiamas. Stebėjau kaimynus, kurie gėrė, mušė vaikus, žmonas. Tuomet galvojau, kad turi būti kažkas geresnio, o ne tik tai, ką aš matau. Po Nepriklausomybės paskelbimo į Lietuvą pradėjo plūsti labai daug įvairių mokymų, įvairios literatūros apie magiją, apie ezoteriką. Aš galvojau, kad tie žmonės yra arčiau Dievo. Mąsčiau: „Jeigu mokėsiu burti, išmanysiu astrologiją, tuomet būsiu arčiau Dievo.“

Į mano rankas pakliūdavo labai rimta literatūra - teosofės Jelenos Blavatskajos darbai, „Spalvų magija.“ Tik vėliau supratau, kad esmė ne spalvose, o visa magija tikrai ne iš Dievo. Mano namuose pradėjo lankytis astrologija, magija besidomintys draugai. Būdama paauglė, trumpai pabendravus su bet kokiu žmogumi, iš jo elgesio galėjau nustatyti, koks yra jo ženklas pagal horoskopą. Tiesiog aš tuo labai domėjausi. Bet ką aš supratau? Man buvo 16-17 metų ir supratau, kad visi šie dalykai tikrai neatveda prie Dievo, bet dar labiau nutolina, nes kiekvieną vakarą prieš miegą aš matydavau ne žmones, bet ka žkokias dvasines būtybes, baisiomis akimis. Jos šaipėsi iš manęs: „Ha! Pagavom! Tu mūsų.“ Patyriau daug panašių išgyvenimų ir vieną dieną nusprendžiau, kad geriausia išeiti iš šio pasaulio. Tai nebuvo skubotas sprendimas, bet galvodavau, kad nėra prasmės gyventi.

Vieną dieną sutiktai senutei pavežiau sunkius krepšius ir ji padovanojo man Bibliją. Ji buvo labai daug kartų vartyta, skaityta, net sutrupėjusiais lapais. Aš padėjau tą Bibliją į lentyną. Vėliau mama parduotuvėje gavo dovanų Naująjį Testamentą. Ir šią knygą padėjau prie knygų apie ezoteriką, astrologiją. Ir tada aš supratau, kad turiu pasirinkti. Biblija – iš Dievo, ezoterinės knygos iš šėtono. Kad jos iš šėtono, aš jau neabejojau, nes tos būtybės gąsdino mane, sapnuodavau baisius sapnus. Sapnavau pragarą. Tas sapnas mane labai sukrėtė. Galvojau, kad aš ir būsiu pragare. Supratau, kad ten yra visiška vienatvė, baimė, visiškai nėra vilties. Tai buvo baisiausia. Kai žemėje būna karas, katastrofa, tai tu turi viltį, kad bus geriau, o ten nebuvo jokios vilties. Emocinė būsena buvo baisi. Atsibudau. Pamačiau žydrą dangų ir sakiau: „Dieve, kokia tai nuostabi dovana iš Tavęs, nes pragare, apie kurį sapnavau, dangaus nesimatė.“

Po kurio laiko kai kurias ezoterines knygas sudeginau, kai kurias grąžinau ir pasirinkau Dievo žodį. Ten buvo užrašyta atgailos malda, kaip reikėtų pasimelsti. Aplink nebuvo nė vieno krikščionio, kuris man būtų galėjęs ką nors daugiau paaiškinti. Aš labai nuoširdžiai pasimeldžiau tais žodžiais ir galvojau, kad kitą rytą atsikelsiu tobula. Bet taip neįvyko. Galvojau: „Mano atveju ši malda neveikia.“ Po pusės metų aš pamiršau. Tik pastebėjau, kad mano gyvenime atsirado viltis - nors tada sudegė mūsų ką tik nupirktas namas, mes gyvenome pas kaimynus. Rūbai, kur beeitum, dar pusę metų rūkyta dešra smirdėjo.

Po to mano gyvenime atsirado pirmieji krikščionys. Viena mergina paskelbė Evangeliją. Aš žiūriu į tą maldą ir sakau: „Aš taip jau pasimeldžiau.“ Mergina sako: „Sveikinu. Esi Dievo vaikas. Esi krikščionė.“ Tada mano gyvenimas pradėjo keistis. Vėliau aš galvojau, kodėl gi Dievas nesiuntė į mano gyvenimą krikščionių? Nes buvau uždaro būdo, tikriausiai būčiau sunkiai atsivėrusi. Dievas naudojo kitus būdus: knygutes, traktatus. Juos galima perskaityti, patikėti užrašytomis tiesomis. Vėliau supratau, kad man reikia tokių pačių žmonių kaip ir aš. Teko eiti į skirtingų denominacijų bendruomenes, nes nežinojau kaip pasirinkti. Vieną dieną patekau į Vilniaus „Biblijos“ bendruomenę, tapau šios bendruomenės nare. Dievas keitė mano požiūrį, mintis, uždarumą. Supratau, kad tikras gyvenimas yra gyvenimas su Dievu.

Vaikystėje aš mačiau savo šeimos pavyzdį ir niekada nenorėjau gyventi taip, kaip gyveno mano tėvai. Aš nusprendžiau, kad niekada neištekėsiu. Kai pamačiau pirmas krikščioniškas šeimas, kaip jie sutaria, kaip vaikus auklėja, tai supratau, kad jeigu ištekėsiu, tai tik už krikščionio. Kitaip nebus. Ir Dievas turėjo su manimi dirbti, nes aš buvau labai geros nuomonės apie save ir blogos apie vyrus. Teko daug kovoti. Ačiū Dievui, kad Jis davė man vyrą Tomą, arba mane jam davė, nes tokia kova tęsėsi aštuonis metus. Dievas aiškiai rodė, kad mano vyru turėtų būti Tomas, o aš vis priešinausi, nes galvojau, kad esu jam per gera. Bet Dievas pakeitė ne Tomą, bet mano širdį. Dievas parodė, kad moteris sukurta būti vyro padėjėja. Krikščioniškoje šeimoje yra pilnatvė, kada ir vyras, ir žmona stengiasi gyventi pagal Dievo žodį, vykdyti Jo įsakymus.

Natalija iš Vilniaus „Gerojo Ganytojo“ bažnyčios

2012-03-11, Marijampolė

 
Marijampolės baptistų bažnyčia, Powered by Joomla! Theme made by SiteGround web hosting