| Tomas: o čia gi "chebra" stovi! |
| Pakeisti gyvenimai - Krikščionių liudijimai | |||
|
Tą dieną pirmą kartą išgirdau Evangeliją, kad Jėzus Kristus myli mane ir už mane numirė. Tie žodžiai labiausiai palietė. Mane augino močiutė. Tėtis sakė, kad nesu jo sūnus, o mamai šeima nerūpėjo. Kai tau pasako, kad tave myli, tu mažai tiki. Tą dieną aš supratau, kad Jis savo meilę darbais parodė. Taip pat galvoju ir šiandieną, nes meilė nėra tiktai jausmai. Sakome: „O man gera!“ Meilė yra ir davimas. Dievas nusprendė atiduoti savo Sūnų už mane. Tą 1993 metų dieną Dievas veikė mano širdyje. Jis parodė, kad esu nusidėjėlis. Seserys Kristuje sakė, kad dėl mano nuodėmių laukia mirtis. Jos paragino tuos, kurie nori pakviesti Jėzų Kristų, ateiti į priekį. Aš stovėjau, mano širdis sudužo. Suvokiau, kad tai Dievo darbas. Su niekuo to nesumaišysi. Aš žengiau žingsnį į priekį ir... netyčia pažvelgiau į šalį. O čia gi „chebra“ stovi. Jie mato, kad aš labai susidomėjęs. Jie galvoja: „O ką gi šitas kvailys dabar darys?“ Didelis pažeminimas buvo jau prieiti prie tos grupelės žmonių pasiklausyti Dievo žodžio. Ir aš atsitraukiau.Didelė tragedija – bijoti žmonių. Šiandieną jau beveik dvidešimt metų esu Kristuje, o kartais vis dar bijau žmonių. Aš prisipažįstu Dievui, kad bijau žmonių. Tai yra didelė problema, nes jei Dievas yra už mus, tai kas gali būti prieš mus? Tuomet aš atsitraukiau. Liūdna stebėti jaunimą, kuris nori pritapti prie minios. Grįžau namo. Aš supratau, kad reikia pakviesti į širdį Kristų, kad mano gerumas yra maištas prieš Dievą. Gerai, kad prieš išsiskiriant padavė kelis žurnalus, lankstinukų. Ačiū Dievui, kad jų buvo. Perskaičiau kitų žmonių liudijimus, kaip Dievas veikė jų gyvenime, kaip jie pasikeitė. Ten buvo užrašyta atgailos malda. Aš nežinojau, kaip reikia melstis. Sakiau: „Dieve, aš nekalbėsiu poterių. Tai bus tikra malda.“ Ir Kristus atėjo į mano gyvenimą. Man buvo labai gera. Išgelbėjimas nėra jausmai, bet Dievas jausmus sukūrė. Kai džiaugiamės, tai jausmais išreiškiame savo džiaugsmą. Prisiminkime, kada žiūrime krepšinio varžybas, kokios emocijos mus užvaldo. Šaukiame, jaudinamės. Kitą dieną negalime kalbėti, balsas būna užkimęs. O kaip dėl Dievo pasidžiaugti? Jei šauksi, sakys: „Kvailas. Rėkauja.“ Tą dieną Dievas mane išlaisvino. Aš galvoju: „Dabar tai padarysiu savo draugams.“ Nueinu pas juos ir sakau: „Aš pakviečiau Jėzų Kristų į savo širdį.“ Jie sako: „Ką čia tas kvailys kalba. Eik namo, išgerk pieno, gal atsipeikėsi, nusiraminsi.“ Sakau: „Gerai, grįšiu į namus, atsigersiu pieno, bet žinokite, kad Jėzus atėjo į mano širdį. Jis nori ateiti į jūsų širdis.“ Dievas duoda drąsą. Aš praradau visus savo draugelius. Šiandieną supratau, kad jie nebuvo tikri mano draugai. Prienai – mažas miestelis. Per labai trumpą laiką žinios apie mane paplito, bet Dievas suteikė drąsos. Aš supratau, kad dabar turiu tikrą draugą – Jėzų Kristų, kokio niekada nepažinojau. Iki tol gyvenau nuodėmėje, kaip yra sakoma: „Gyvenimas mažytis...“ Žinote kaip šį posakį užbaigti. Aš supratau, kad nebenoriu gyventi nuodėmėse. Jėzus nori šventumo. Jėzus nori pakeisto gyvenimo. Man buvo sunku nusikirpti plaukus, išsiverti visas grožybes. Rūbų, kuriuos buvau pamėgęs, kad Prienuose pažintų visi jau iš tolo, teko atsisakyti. Apsirengiau normaliais rūbais. Dievas atvedė mane į bendruomenę, po to buvau pakrikštytas vandens krikštu. Trejus metus buvau atsitraukęs nuo Dievo, bet Viešpats mane sugrąžino. 2000 metais atvažiavau į Vilnių ir mokiausi Biblijos koledže. Tai buvo antras koledžas, nes mokiausi Birštone Biblijos koledže. Dievas visada suteikia antrą šansą. Jeigu tu atsitrauki nuo Jo, bet nori vėl susitaikyti, tai Jis duoda kitą šansą. 2011 metais mane pašventimo „Gerojo Ganytojo“ bendruomenės pastoriumi. Pastoralinėje tarnystėje esu naujokas. Pastorius Dagas perleido tarnystę „Gerojo Ganytojo“ bendruomenėje, o jis padeda Molėtuose, nes ten atsivėrė durys. 2008 metais susituokiau. Žmona Natalija už manęs ištekėjo tik dėl paklusnumo Dievui. Nėra nieko nuostabesnio, nei šalia turėti žmogų, kurį tau Dievas duoda. Aš nežinau, kodėl jaunimas galvoja, kad Dievas nemato jų širdies, jų jausmų. Reikia išlaukti. Aš susituokiau būdamas 33 metų. Laukti yra labai sunku. Vyrams laukti ypač sunku. Aš sakiau: „Dieve, kažką daryk.“ Mes, vyrai, einame iš proto, bet Dievas man buvo gailestingas. Jau beveik ketverius metus esame laimingai susituokę. Paragavau nuodėmės. Paragavau šventų dalykų. Galiu pasakyti žodžius, kuriuos pasakė Dovydas Psalmių 16,2: „Tariau Viešpačiui: „Tu – mano Valdovas, bet Tavęs man nebus gera.“ Vilniaus „Gerojo Ganytojo“ bažnyčios pastorius Tomas Bartkus 2012-03-11, Marijampolė
|
