Aš užaugau šeimoje, kur mama buvo tikinti. Ji mums kalbėdavo apie Dievą, bet mes labiau mylėjome tamsą. Tai veltui nepraėjo. Mūsų šeimoje tėtis, aš ir mano sesuo įtikėjome į Kristų. Tai yra mamos nuopelnas. Dievas per visą mano gyvenimą man parodydavo, kad Jis yra, bet per ilgus trisdešimt trejus metus aš taip ir negalėjau ateiti prie Viešpaties. Dievas mane vedė ypatingu keliu, kaip ir kiekvieną iš jūsų. Kai paklausi kitų, kaip jie atėjo pas Dievą, tai kiekvieno kelias būtų kitoks. Man reikėjo praeiti šį kelią, patirti nusivylimus, pamatyti žmonių mirtis, pats galėjau armijoje kelis kartus žūti, bet Dievas vedė mane iki mano atsivertimo dienos.

Aš lankiau bažnyčią dvejus metus ir neatgailavau. Manau nėra geras dalykas, kai vis atidėlioji atgailą. Per tą laiką Dievas atsakė į mano neprotingas maldas. Su tėvais buvau šienapjūtėje. Pas mus buvo sena šienapjovė, kuri dažnai gesdavo. Tėtis pasakė: „Tu šiandien turi visą plotą nušienauti.“ Tėtis išvažiavo, o aš atsiklaupiau ant kelių ir meldžiuosi: „Dieve, padaryk taip, kad aš nušienaučiau visą plotą, o šienapjovė nesugestų.“ Dievas į šią mano maldą atsakė. Jis ragino mane atgailauti. Kai aš atgailavau ir įtikėjau, Dievas numatė man vietą, kur aš tarnausiu. Aš negalvojau, kad kada nors galėsiu kalbėti žmonėms. Kai aš buvau bažnyčioje ir prašiau už mane melstis, tai turėjau pats melstis, nes toje bažnyčioje toks paprotys. Jei prašai, kad už tave pasimelstų, tai melstis pradedi tu pats. Aš maždaug dešimt minučių mykiu. Broliai ir seserys kantriai laukė, kol aš pasimelsiu.

Kai pasikrikštijau ir Dievas vėl kalba mano širdžiai. Kartą buvo toks atvejis: mes su šeima atostogavome ir atostogų pabaigoje pametėme automobilio raktą. Aš galvojau, kaip iš svetimos šalies namo sugrįšime, ką mes čia darysime. Duktė sako: „Tėti, pasimelskime.“ Mes gyvenome palapinėje. Jai buvo dvylika metų. Ji pradėjo melstis: „Dieve, Tu matai, kaip mums visiems sunku, nes dingo automobilio raktas. Padėk mums, kad raktas atsirastų.“ Mes su sūnumi nuėjome ieškoti rakto, klausinėti kitų žmonių, ar jie nematė. Grįžtame, o dukra sako: „Raktas atsirado.“ Aplink mus pliaže žaidė mažas berniukas. Jis rado raktą ir numetė ant akmenų. Kaimynai pamatė raktą ir paėmė jį. Jie išgirdo, kad mes visur ieškome rakto ir jį mums atnešė. Būna taip, kad Dievas iš karto atsako į maldas. Jis sako: „Aš niekada tavęs nepaliksiu ir niekad tavęs neapleisiu.“

Tai reikia vertinti.

Grįžtame su šeima po atostogų. Prasideda smarkus lietus. Vienas automobilio stiklo valytuvas nukrito ir ir kažkur nuskrido, o kitas užstrigo. Aš vairuoju automobilį antroje juostoje. Dievas išgelbėjo mus nuo avarijos. Padėkojom jam už pagalbą. Važiuojame toliau, o priešais atvažiuoja sunkvežimis. Vairuotojas žiūri į žemėlapį, o į vairą nei nežiūri. Mūsų automobilį jis prispaudė prie krašto. Aš nuspaudžiau signalą, o vairuotojas pakėlė akis nuo žemėlapio ir tik tada, mus pamatęs, pasuko į šalį. Tada visi labai išsigando. Tą dieną Dievas man padėjo kelionėje du kartus.

Aš dėkoju Dievui, kad Jis mane vedė ir atvedė iki atgailos. Dėkoju Jam, kad aš galiu tarnauti Jo garbei.

Aleksandras Lazutkinas, Štraubingo (Vokietija) Evangelikų krikščionių bažnyčios diakonas

2008-06-01, Marijampolė