Dvasinis augimas PDF Spausdinti El. paštas
Pamokslai - Svečių pamokslai
Ketvirtadienis, 12 Balandis 2012 11:37

Albertas Latužis: Kai matau augančius vaikus, aš suvokiu, kad iš jų atimta vaikystė. Jie daromi suaugusiais. Apie juos kalbama: „Asmenybės. Asmenybės.“ Taip, jie užaugs ir susiformuos, kaip unikalios asmenybės, bet dabar jie tebėra vaikai. Jie kuria šeimas ar gyvena šalia šeimos. Gimsta vaikai, kurie nėra saugūs, nors turėtų būti saugūs. Tai yra nenormalu. Ne ką geriau elgiasi ir vyresnioji karta. Jiems trūksta atsakomybės. Pavyzdys - paimtos paskolos, greitai suteikiami kreditai. O kur tie pinigai išleidžiami? O kaip juos atiduoti? Mes sakome: „Taip elgiasi žmonės iš pasaulio.“ Kartais apie juos pasakome: „Jie neapšviesti.“ O kaip elgiamės mes patys? Ar mums netrūksta dvasinio brandumo?

2 Petro 3,18: „Aukite malone ir mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus pažinimu. Jam šlovė dabar ir per amžius! Amen.“ Apaštalas Petras užrašė palinkėjimą. Norėčiau apie jį pamąstyti rimtai. Nenoriu, kad jį perskaitytumėte ir pamirštumėt. Kalbėsiu apie dvasinį augimą, bet pavyzdžiai gali būti paimti iš kasdieninio gyvenimo.

Jėzus sakė: „Pažiūrėkite į paukštelius. Pažiūrėkite į žydinčią leliją.“ Ar sėjate, ar sodinate ką nors savo darže? Jeigu sode ar darže nieko nesėjote ir nesodinote, ko sulauksite rudenį? Piktžolių. Jos užauga savaime. Nesodinai bulvių – neik ir kasti, nes jų nerasi. Praleistas palankus sodinimui metas. Vaikams reikalinga globa. Aš pats kažkada buvau vaikas. Mano tėvai ir seneliai neturėjo pedagoginio išsimokslinimo. Namuose ne visada buvo maisto. Gyvenome ties bado riba, bet visada buvo šiluma. Aš dėkingas savo tėvams už namų šilumą. Jeigu vaikas, kuris turėtų pagal savo amžių kalbėti, bet dar nekalba, ką daro jo tėvai? Susirūpina. Kreipiasi pas gydytoją su klausimu: „Kas atsitiko mūsų vaikeliui?“ Ar mes rūpinamės savo dvasine branda? Dvasinės brandos negali būti ten, kur nėra dvasinės gyvybės.

Jono 3,6-7: „Kas gimė iš kūno, yra kūnas, o kas gimė iš Dvasios, yra dvasia. Nesistebėk, jog pasakiau tau: jums būtina gimti iš naujo.“

Jums reikia tos pradžios. Prisiminkime Džoną Bunjaną, kurį žinome kaip knygos „Piligrimo kelionė“ autorių. Jo biografija sukrečianti. Jaunystėje jo bijojo visi kaimynai. Kai jis patyrė Dievo malonę, pasakė: „Niekas to nemato, bet aš save pamačiau tokį bjaurų, kokia bjauri yra rupūžė.“ Jis lankėsi bažnyčioje, o po to eidavo su draugais į karčiamą. Jis pasikeitė, kai įvyko didysis lūžis. Nuo jo prasidėjo sunkus ir skausmingas Bunjano tarnavimo kelias.

Šiandieną kai kurie pamokslininkai klaidina žmones. Jie sako: „Koks šviesus kelias jūsų laukia. Jums bus lengva.“ Tai nėra tiesa. Biblijoje Jėzus sako: „Siauras kelias, ankšti vartai.“ Šalia yra platus kelias, kuriuo lengviau keliauti. Daug juo keliaujančių. Tas kelias nuveda į pražūtį. Siauras kelias nuveda į gyvenimą. Vieno brolio, kuris gyvenime patyrė daug sunkumų, net bandė nusižudyti, bet jį išgelbėjo, paklausiau: „Viktorai, ar po to, kai įtikėjai, tau palengvėjo gyvenimas?“ Jis atsakė: „Ne. Dar sunkiau. Dabar turiu atsakomybę. Aš turiu vykdyti Jo Žodį.“ Jam sekasi. Galima sakyti, kad jo gyvenime vyksta stebuklai.

„Kas gimė iš kūno yra kūnas“. Nėra svarbu, koks išsimokslinimas, kokie pasiekimai. Kūnas yra kūnas. Tai yra laikina.

Kas gimė iš Dvasios yra Dvasia. Dvasinė gyvybė atsiranda ne per kūnišką gimimą ir ne per intelekto lavinimą, o per Šventosios Dvasios atgimdančią malonę naujam gyvenimui. Tai yra gyvenimas Kristuje. Kitoks požiūris. Tai yra pradžia. Ar atsimenate Jėzaus palyginimą apie garstyčios sėklą? Maža ta sėklelė. Šiuolaikinio žmogaus tikslai yra čia ir dabar gauti kuo daugiau. Čia yra tragedija.

Koks evangelinis principas? Būti ištikimam mažuose dalykuose. Dvasinis brandumas iš karto neatsiranda.

1 Petro 1,23: „Jūs esate atgimę ne iš pranykstančios, bet iš nenykstančios sėklos gyvu ir amžinu pasiliekančiu Dievo žodžiu.“

Apaštalas konstatuoja faktą. Jis kalba tikintiesiems. Dvasinė sėkla yra Dievo Žodis. Niekas kitas. Jokia įtaiga, jokios teorijos, jokie išvedžiojimai, bet tas pats pasiliekantis Dievo Žodis.

Prisiminkime Jėzaus palyginimą apie dešimt mergaičių. Jos buvo pakviestos į puotą. Penkios mergaitės turėjo aliejaus žibintams, o kitos penkios jo neturėjo, nors žibintus ir turėjo. Juk kvailosios žinojo, kad neturi aliejaus. Protingos mergaitės pateko į puotą, o kvailosios liko už durų. Jėzus sako: „Budėkite.“ Šiandien dažnai girdime sakant: „Dievas yra meilė! Dievas jus myli!“ Kartoja ir kartoja tą patį po kelis kartus. Taip, Dievas yra meilė, bet ar tik tai yra parašyta Rašte? Ar jūs dažnai pasigendate dvasinio augimo ženklų? Dažnai mes rodome pirštais į kitus: „Jis toks ir toks“. Reikėtų pradėti nuo savęs. Lengviau kitą matyti.

Žydams 5,12: „Ir nors, žiūrint laiko, jūs jau turėtumėte būti mokytojai, iš tiesų reikia, kad jus vėl kas nors pamokytų Dievo žodžio pagrindų. Jūs tapote tokie, kuriems reikia pieno, o ne stipraus valgio.“

Atrodo prabėgo ne vieneri metai Kristaus mokykloje. Mokomės visi: mokytojai ir mokiniai. Jeigu universiteto dėstytojas pats nesimoko, jis greitai praranda kvalifikaciją.

Prabėgus tam tikram laikui, krikščionys prašo „dvasinio pieno“, o ne sunkaus maisto. Kartais ir tą pienelį reikia atskiesti, nes ir tas per stiprus. Tai yra blogas mūsų liudijimas šalia gyvenantiems žmonėms. Turime suprasti, kad aplinkui daug žmonių, kurie ieško kelių į šviesą, kurie taip ir gaudo nors menką šviesos spindulėlį. Rašte parašyta: „Dievas išveda iš tamsos į savo nuostabią šviesą.“

Manau, kad daugelis tikinčiųjų yra patyrę tą Dievo malonę, kai iš tamsos išeina į šviesą. Gal tas išėjimas nėra staigus. Yra žmonės, kurie laukia liudijimo ir nesulaukia. Vietoj to mes jiems parodome padailintą fasadą ir sakome: „Mes meldžiamės. Mes esame pažangūs ir išmintingi. Mes tą darome, aną darome. Mes to nedarome, ano nedarome.“ Dar jaunystėje aš išgirdau: „Tu esi veidmainis.“ To iki šiol negaliu pamiršti. Tie žodžiai mane skaudžiai sužeidė. Man buvo gėda ir skaudu dėl savęs. Ir dabar kartais išgirstu žmones sakant apie tikinčiuosius: „Jie yra veidmainiai.“ Kas blogiausia, kad normalus dvasinis augimas mūsų dienų bažnyčioje tampa vis retesniu reiškiniu. Yra toleruojamas kūniškumas, neatsakingumas. Kokios sąlygos nulemia dvasinį augimą? Pradžia yra: esame priimami į Kristaus mokyklą, esame kviečiami. Priimame tą kvietimą. Esame pasodinti Viešpaties vynuogyne. Apaštalas Paulius aiškiai tai pasako 1 laiške korintiečiams: „Aš sodinau, Apolas laistė, o Dievas augino.“ Kas dabar tai daro? Dievo žmonės. Jėzaus Kristaus sekėjai. Ar jie tobuli? Ne. Apaštalas Paulius savęs nelaikė tobulu.

Dievo žmonės ne save liudija, ne savo išmintį. Jie liudija Kristų, jie neša žmonėms informaciją, kuri paimta iš Dievo Žodžio. Mes kartais girdime sakant: „Aš regėjimus mačiau. Sapnavau prasmingus sapnus“. O Dievas sako, kad Biblijoje užrašytas Jo Žodis, o ne sapnai ir regėjimai.

Informacija paimta iš Dievo Žodžio, patikrinta Dievo Žodžio, patikrinta Dievo žmonių asmeniniame gyvenime, kurie gali džiaugtis pergalėmis. Jie sako: „Ačiū Dievui. Garbė Dievui, kad man pasisekė.“ Mes galime dalintis ir skaudžiais patyrimais, perspėti vienas kitą. Šiandieną tikintieji, kaip anuomet Paulius, skelbia Kristų. Kiti papildo. Jei vienas pasodina, tai kitas atėjęs neišrauna, bet palaisto. Dar ir piktžoles išrauna. Evangelijos malonės amžius tęsiasi jau du tūkstančius metų. Taip pasiekė ir mūsų dienas. Vieni pasėja, kiti palaisto, dar kiti išravi. Jėzus pasakė palyginimą apie sėjėją, kuris pasėjo sėklas. Ir mes nuolat sėjame Dievo Žodį į žmonių širdis. Kodėl ne visos sėklos sudygsta? Negalima atsakomybę užkrauti tik sėjėjui. Sėjėjo darbas yra svarbus, bet svarbi ir besiklausančio žmogaus širdies dirva. Kaip jis priima Dievo Žodį. Augina Dievas. Štai kas yra svarbiausia. Netrukdykime Dievui daryti savo darbą.

2 Timotiejui 3,7: „Nuolat besimokančias ir vis nesugebančias pasiekti tiesos pažinimo.“

Ne tik moterėlės taip vargsta. Daug kam gali taip būti. Pažvelgsime į kelias priežastis, kodėl taip atsitinka.

  1. Nėra pastovumo.

  2. Negerbiamas, išjuokiamas Dievo Žodžio autoritetas.

  3. Erezijos. Pseudo krikščioniški mokymai.

Įdedamas Kristaus vardas, bet kitokiame kontekste. Klaipėdoje po du keliauja mormonai. Jie atvyksta dvejiems metams, nes jiems tai yra privaloma. Pirmiausia klausia: „Kaip sekasi?“. Aš sakau: „Negaišiu laiko. Esu krikščionis.“ Jie atsako: „Mes taip pat krikščionys.“

Apreiškimo 2,20: „Bet Aš turiu šį tą prieš tave: tu leidi moteriškei Jezabelei, kuri sakosi esanti pranašė, mokyti bei suvedžioti mano tarnus, kad jie išvirkautų ir valgytų stabams paaukotas aukas.“

Šėtonas ateina apsimetęs šviesos angelu ir daugelį suvedžioja. Jeigu jis būtų baisus, spjaudantis siera ir ugnimi, kas gi juo patikėtų.

Mato 7,15: „Saugokitės netikrų pranašų, kurie ateina pas jus avių kailyje, o viduje yra plėšrūs vilkai.“

Jėzus perspėja. Ar Jo perspėjimas nieko nereiškia? Kodėl mes esame tokie patiklūs? Skaudu į tai žiūrėti. Išgirdome kokią kvailystę, pasakas – ir tuojau klausomės. O kur Dievo tiesa?

  1. Tinginystė. Lengvabūdiškumas.

Kartais ta tinginystė mums natūraliai kyla, nes išvarginame save nereikalingais dalykais. Tada sakome: „Pavargau. Leisiu sau pailsėti“. Džonas Bunjanas knygoje „Piligrimo kelionė“ aprašo tokius atvejus.

Žydams 2,1: „Todėl turime būti labai dėmesingi tam, ką girdėjome, kad nepraplauktume pro šalį.“

Galiu pridėti ir ką skaitome, ką girdime, „kad nepraplauktume pro šalį.“ Graikų kalba panaudoti žodžiai „kaip laivas“. Laivai šiaip sau neplaukioja. Jie plaukia iš uosto A į uostą B. Gyvenimo kelionėje mums teks keliauti tik vieną kartą. Čia nėra tikinčių reinkarnacija, kad vėl sugrįšime ir gyvensime dar kartą. Laivai aprūpinti tam tikra technika, bet ją valdo žmonės. Yra ir žmogiškasis faktorius. Kiekvienas atlieka savo pareigas. Tik tuomet laivas gali nuplaukti į reikalingą uostą.

Šiandieną vaizdą nupiešiau juodom spalvom. Svarbu, kad gyvenimą vertintume Dievo Žodžio šviesoje. Nematau problemos, jeigu kada suklumpame. Kas apie tai pasakyta Biblijoje? Jei teisusis suklups, Viešpats jį pakels. Gali suklupti penkis kartus, gali suklupti septynis kartus, gal suklups ir devynis kartus. Viešpats visada jį pakels. Klausimas: ar mes tiesime į Jį rankas? Svarbu atgailauti ir keltis. Katalikai sako: „Kaip jums gerai. Pas jus nėra išpažinties.“ Išpažintis su atgaila yra labai rimtas dalykas. Aš sakau: „Jeigu pas mus nėra atgailos, tai yra labai liūdna.“ To neturi būti.

Svarbu į gyvenimą žvelgti tokį, koks jis yra, o ne per rožinius akinius. Noriu palinkėti jums: aukite dvasiškai. Aukite Dievo malone ir pažinimu. Kas dar nepadarė lemtingo sprendimo ir nežengė link Kristaus, raginu tai padaryti. Tokia bus pradžia, o po to bus augimas.

Albertas Latužis iš Klaipėdos

 2009-10-11, Marijampolė

 

 

 

 
Marijampolės baptistų bažnyčia, Powered by Joomla! Theme made by SiteGround web hosting