Man buvo labai sunku atleisti tėvui. bet kai tapau krikščione, Dievas rodė, kad pirmiausiai reikia susitaikyti su tėvu. Dievui sakiau: „Ką tik nori, tik ne tai. Galiu skaityt Bibliją ar dar kažką, bet jis visą laiką girtas, vagia, skriaudžia mamą.“ Bet vėliau supratau, kad kol neatleisiu tėvui, nebus geri santykiai su Dievu. Man pateko knyga, kurioje buvo vienas pavyzdys: reikia paimti lapą, padalinti jį pusiau, vienoj pusėj surašyti pliusus, kitoj minusus. Ir aš pradėjau rašyti. Pirmus pusę metų negalėjau padėti tėvui nei vieno pliuso. Apie tėvą galėjau parašyti tik visus minusus. Kiekvieną kartą, kai sėdu rašyti, meldžiuosi: „Dieve padėk man tėvo minusuose pamatyti Tavo pliusus.“ Prireikė beveik dviejų metų, kai minusų skiltyje liko tik vienas. Tai buvo dėl to, kad tėvas nusidėlėjis ir nepažįsta Dievo. O pliusai tame, kad aš per tai galiu augti.

Tada, kai aš ant tilto patikėjau Dievu, ne iš karto apsisprendžiau Juo sekti. Aš Jo išsigandau. Dievas man suteikė galimybę gyventi pas tą mergaitę, lankyti krikščionišką vaikų susirinkimą ir slėptis nuo savo gaujos. Po mėnesio mane pakvietė į krikščionišką stovyklą. Aš sutikau, o kai važiavau į stovyklą, aš pradėjau Dievui statyti sąlygas: „Dieve, aš žinau, kad žmonės netobuli, jie išduoda ir žmonėse tai yra taip stipru. Aš bijau, kad ir Tu toks pats esi, nes Tu sukūrei žmogų. Jeigu aš ateisiu pas Tave, tai gal būt ateis diena, kai ir Tu nusigręši nuo manęs. Jeigu Tu ne toks, aš Tave išbandysiu stovykloje per keturias dienas. Stovykloje aš elgsiuosi kaip noriu, darysiu, ką noriu, nesilaikysiu nei vienos taisyklės, neisiu nei į vieną renginį. Jei per šias keturias dienas nors vieną kartą duos pastabą, reiškia Tu gali išduoti.“ Iš tikro aš daviau nerealią sąlygą. Mes žinom, kad jeigu kas mūsų stovykloje nesilaiko taisyklių, tai jau bent įspėjimą duodam. O aš sakiau: „Dieve, nei vienos pastabos. Tada tik patikėsiu, kad Tu manęs neišduosi.“ Pirmas tris dienas iš tikro buvo taip, kad aš dariau, ką tik noriu. Jau antrą dieną mergaitės iš mano grupės sakė: „Išvežkit ją iš stovyklos.“ Aš lindau į jų krepšius, ėmiau saldainius, ėjau prie jūros. Merginos buvo apimtos siaubo. Nežinau, kaip tai buvo, bet mano vadovė nuo pat pirmos akimirkos atkreipė į mane dėmesį ir priėjus sako: „Nežinau kodėl, bet man atrodo, kad Dievas nori, kad aš pasakyčiau, kad Dievas tave myli.“ Kai aš grįždavau po savo pasivaikščiojimų, ji mane apkabino ir sako: „Kad ir kaip tu besielgtum, ką tu bedarytum, aš noriu, kad žinotum, kad aš vis vien tave myliu. Bet yra Tas, kuris tave myli dar stipriau. Ir aš sakiau: „Aš jums netikiu.“ Aš nepasidaviau. Trečią dieną priėjo vadovė ir sako: „Vika, mes nespėjam, gal gali padėti mums nupiešti piešinį? „Ne.“ „ Na labai reikia.“ „Na gerai, jinai tokia buvo gera su manimi.“ Nupiešiau ir nuėjau. Vakare ji priėjo prie manęs ir sako: „Vika, gal gali ateiti į vakarinį susirinkimą?“ „Na ko čia prie manęs prikibo? Aš nupiešiau piešinį, ko dar reikia. Aš niekur neisiu. Dar man reikia išsilaikyti vieną dieną, o tai man Dievas per tris dienas įrodys, kad neišduos.“ „Na tik penkias minutes.“ „Na gerai.“ Nuėjau. Į pabaigą susirinkimo į sceną išėjo stovyklos koordinatorius ir sako: „Mūsų stovykloje yra viena mergaitė...“Aš sau galvoju: „Na, na kas čia per viena...“ „Jinai tokia gera, taip padėjo savo vadovei...“ Galvoju, na ir kvaila. Aš sau vaikštau, kur noriu, o ji padeda vadovei...“Mes norim ją pakviesti.“ Ir pasako mano vardą, pavardę. Aš galvoju: „Papuoliau. Išeisiu prieš visą stovyklą ir pasakys, kad mes pajuokavom, kad ji gera, pasišaipys.“ Iki tol buvau labai drąsi. Visi žiūri į mane, sako eik, tave kviečia. Aš tokiais mažais žingsneliais, žvilgčiodama į koordinatorių nuėjau. Jie sako: „Norim padėkoti, kad labai padėjai vadovei.“ Ir ištraukė dėžę saldainių. Tai buvo pati pirmoji dovana mano gyvenime. Aš paėmiau ir negaliu patikėt. Tada aš supratau, kad man nereikalinga ketvirta diena. Aš neatlaikiau. Su saldainių dėže nubėgau prie jūros. Pirmą kartą kalbėjausi su Dievui visai kitaip, nekėliau Jam jokių sąlygų. Išsakiau visą skausmą. Tada aš suvokiau, kad Dievas niekada manęs neišduos. Ir nuo tada niekada tuo neabejoju.

Jeigu iki šiol aš užduodavau klausimą, kodėl aš taip gyvenu, tai tada prie jūros man Dievas davė suprasti, kodėl Jis mane vedė tokiu keliu. Dabar aš žinau, kad Jis ruošė mane, kad galėčiau dirbti su tokiais, kaip aš, kad lengviau juos suprasčiau.

Viktorija Bortko „Tarptautinių krikščioniškų stovyklų“ koordinatorė, Latvijos krikščioniškos misijos „Bernu kristigas izglitibas apvieniba” atstovė

2012-03-30