Aš gimiau daugiavaikėj šeimoj. Būdavo tokių dienų, kai mes neturėdavom nieko valgyti. Mano tėvas tris kartus sėdėjo kalėjime, iki penkiolikos metų aš jį mažai mačiau. Mums sunkiai sekėsi, nes mama mus augino viena. Kai tėvas grįžo, pradėjau jo nekęsti. Aš jam sakiau: „Ką tu čia veiki? Išeik iš mūsų namų. Tu mūsų neauginai, sėdėjai kalėjime, tai grįžk ten atgal.“ Bet broliai pasakė: „Norim, kad tėvas liktų.“ Jie tikėjo, kad tėvas gali pasikeisti. Dėl to aš visiškai išėjau iš namų. Mamai pasakiau: „Arba aš - arba jis.“ Mama sakė, kad bus taip, kaip pasisakys dauguma šeimos narių. Jie pasirinko jį. Aš dar labiau pradėjau nekęsti: „Mano mama nusisuko, broliai. Ir tai dėl kažkokio alkoholiko, kurio mes beveik nepažįstam.“ Mano neapykanta buvo tokia, kad net kartais aš jį norėjau užmušti.

Aš turėjau draugę, kurios šeima lankė vieną iš tradicinių bažnyčių. Ji man daug pasakojo apie Dievą, kviesdavo į bažnyčią, bet vieną kartą atsitiko toks įvykis. Mums pradėjo patikti vienas vaikinas. Bet mes sakėm: „Šitas vaikinas neturėtų paveikti mūsų draugystės, mes vis tiek išliksim draugės.“ Vieną dieną aš išėjau į kiemą ir išgirdau, kaip ji pasakoja apie mane. Kieme ji neturėjo tokio autoriteto, kaip aš ir jos nelabai kas klausė. Kai vėliau susitikom (ji nežinojo, kad aš viską girdėjau), ji vėl pradėjo kalbėti: „Jei nori, kad Dievas tau padėtų, turi jam tarnauti, eiti į bažnyčią, jis mus myli.“ Aš supratau, kad ji yra veidmainė. O kai aš papasakojau, ką aš girdėjau, ji visa persimainė, pakvietė savo mamą ir brolį ir pradėjo šaukti ant manęs, kad aš, esą, ją žeminu draugų akivaizdoje. Jos brolis man stipriai trenkė per galvą, mama pastūmė nuo laiptų, aš nugriuvau. Man buvo trauma. Tada supratau, kad tai, ką jie kalba, visiškai neatspindi, kaip jie gyvena. Aš keletą dienų pragulėjau namuose. Mama norėjo pakviesti greitąją pagalbą, bet aš atsisakiau. Šis įvykis visai mane nusuko nuo Dievo. Po trijų dienų man palengvėjo. Tai atsitiko naktį, apie 12 valandą: išėjau į lauką ir labai rimtai sakiau Dievui: „Dieve, sako, kad Tu mylintis ir teisingas, bet tai yra melas, nes nėra nei meilės, nei teisingumo šiame pasaulyje. Aš Tau, Dieve, įrodysiu, kas yra tikras teisingumas. Nuo šio momento nieko nenoriu apie Tave girdėti, nes visi, kurie kalba apie Tave, tiesiog skleidžia melą.“ Kitą dieną surinkau grupę vaikų. Aš gyvenau ne pačiam geriausiam rajone, kur vaikai neprižiūrimi, tėvai alkoholikai. Aš klausiu: „Vaikai, jums patinka, kaip jūs gyvenate? Jums patinka, kaip jūs ne visada pavalgę? Ar jumis kas rūpinasi? Pasirūpinkime savimi patys.“ Ir mes sukūrėme tokią gaują. Pradėjom vogti parduotuvėse, stabdyti praeivius, paimti iš jų daiktus. Ir man atrodė, kad aš tokiu savo elgesiu Dievui parodysiu: “Aš galiu pasirūpinti savimi ir tai yra teisingumas. Tas, kas turi, gali pasidalinti.“ Ir tai mane dar labiau atitolino nuo Dievo. Aš visiškai praradau supratimą, kas yra Dievas.

Aš ilgą laiką gyvenau gatvėje, rūsiuose ir priklausiau gaujai. Mūsų gaujoj buvo 18 žmonių ir mes buvome labai veiklūs savo rajone. Daugelis mūsų pradėjo bijoti. Net mokytojai mokykloje manęs prisibijojo. Rajone žinojo, kad aš esu viena iš gaujos lyderių. Man atrodė yra gera, kai esi toks žinomas. Bet, kai likdavau viena, galvojau, kad, jei atvažiuos policija, tada kiekvienas atsakys tik už save. Aš negalėjau viską sukontroliuoti, kas ten vyko. Kas įdomiausia, kad Dievas manęs nepaliko net tada, kai aš nuo Jo nusigręžiau. Jis kontroliavo mano aplinkybes ir neleido nueiti iki ypač pavojingų nusikaltimų. Kai mes pradėjom aiškintis santykius su vyresniais, Dievas tada ryškiau pradėjo įsikišti į mano gyvenimą. Jis vėl kalbėjo man į širdį. Jis davė laiką atsitraukti nuo gaujos ir pagalvoti apie tai, kas su manimi dedasi. Man kildavo klausimas: „Nejaugi Dievas mane sukūrė dėl to, kad aš gyvenčiau šitaip?“

Tą naktį, kai visi išėjo užsiimti tam tikrais darbais, aš pasilikau rūsy ir giliai širdyje tarsi išgirdau balsą: "Vika, dėl ko tu gyveni?" Tai buvo ypatingi pergyvenimai. Aš išsigandau, kadangi buvau viena rūsyje. Aš išėjau ir, kai visi grįžo, nuėjau pasivaikščioti. Mane kamavo šitas klausimas. Aš atėjau ant tilto per Dauguvą (prie akmeninio tilto) ir pasakiau Dievui: „Dieve, aš tikrai žinau, kad aš niekam nereikalinga, nei tėvams, nei draugams, kurie bet kuriuo momentu nusigręš nuo manęs ir esu įsitikinusi, kad ir Tau esu nereikalinga. Bet vis dėl to, jei Tu man ką nors turi, pakeisk mano gyvenimą iki pusės dviejų.“ Tai buvo trečią nakties. „Iki pietų aš duodu laiką. Aš nemoku plaukti ir jei aš nušoksiu nuo tilto, niekas manęs neišgelbės. Jei matysiu, kad iš tikro Tau nereikalinga, tai nėra tikslo gyventi.“ Ir aš nuėjau tiltu, norėjau ką nors sugalvoti, kad pakelčiau sau nuotaiką. Bandžiau prisiminti nors vieną savo gimtadienį ir dovanas, kurias aš gavau. Man iš viso gyvenime niekas nedovanojo jokių dovanų. Netgi saldainių niekas nedovanojo. Bandžiau prisiminti, ar mama nors kada sakė, kad mane myli? Niekada to iš jos negirdėjau. Ir tai mane žlugdė. Išaušo rytas. Mane, kaip asmenybę, šėtonas jau buvo visai sunaikinęs. Dešimtą valandą ryto niekas neįvyksta, vienuoliktą - tas pats, o man tik blogiau. Dvylikta. Nieko. Pirma. Nieko. Ir aš patraukiau link tilto. Tuo tiltu vaikšto daug studentų. Aš matau gyvenimą - žmonės eina, šypsosi, važiuoja tramvajai, o aš einu kaip numirėlė, jokios asmenybės manyje nelikę. Aš stoviu ten ir galvoju: „Viešpatie, kodėl jiems taip gerai, Tu juos myli, o aš esu kas, niekšė Tavo akyse?“ O Dievas sako: „O tu nueik nuo tilto žemyn.“ Na, sakau: „Dar ko! Aš čia visą naktį vaikščiojau!“ Žmonės žiūrėjo į mane, kaip į beprotę, nes jie negirdėjo, ką Dievas sako, o aš balsu, netgi rėkdama Jam atsakinėju. „Na gerai“, nusprendžiau, „Aš nueisiu nuo tilto.“ Nusileidau ir pasiruošiu prie tos vietos, kur šoksiu, daugiau nieko neklausysiu. Tą akimirką aš pajutau, kad kažkas mane šaukia vardu. Tos merginos buvau nemačiusi keturis metus. Jinai šaukia: „Vika, palauk! Palauk!“ Aš buvau tokioj būsenoj: „Aš pasiruošusi šokti, o man kliudo. Ko tu nori, atstok nuo manęs!" O ji pribėgo ir sako: „Žinai, noriu tau pasakyti vieną dalyką. Noriu pasakyti, kad Dievas tave myli.“ Tada - viskas! Aš jau daugiau nebegalėjau. Atsisėdau ant to tilto ir verkiau. Nes aš supratau, kad dabar vyksta kažkas ypatingo mano gyvenime. Aš jos klausiu: „Kodėl man tai nori pasakyti?“ „Aš tavęs ieškau jau penkias dienas. Aš pradėjau lankyti krikščionišką vaikų susirinkimą ir mums buvo užduotis kam nors pasakyti, kad Dievas myli. Aš pagalvojau apie tave. Atėjau į tavo namus, o tavęs nėra. Ir visas tas dienas aš tavęs ieškojau. Ir dabar aš su mama važiavau iš turgaus tramvajumi. Jau mes važiavom nuo tilto, kai pamačiau, kaip tu eini nuo tilto ir pagalvojau, kad tai ir yra galimybė tau pasakyti, kad Dievas tave myli.“

Ir aš įsitikinau, kad Dievas viską valdo.

Viktorija Bortko, „Tarptautinių krikščioniškų stovyklų“ koordinatorė, Latvijos krikščioniškos misijos „Bernu kristigas izglitibas apvieniba” atstovė

2012-03-30