Paskutinį kartą pas jus lankiausi 2008 metais. Dievas mane labai palaimino. Kodėl? Nes fiziškai man Dievas leido gimti labai gražioje šalyje, kuri vadinasi Lietuva. Šiai dienai man tai yra pati geriausia, gražiausia šalis visame pasaulyje. Ir nesakyčiau, kad tai yra pats didžiausias palaiminimas. Didžiausias palaiminimas įvyko taip pat šioje šalyje – 1992 metais Dievas mane išgelbėjo. Jis įtikino mane širdyje dėl nuodėmės. Jis įtikino mane, kad Jėzus Kristus gali būti mano vienintelis Gelbėtojas.

Kelis žodžius noriu pasakyti apie didžiausius mano pagalbininkus. Dievas padovanojo man žmoną, kurios vardas yra Diana. Rugpjūčio mėnesį, jeigu Dievas leis, bus dvidešimt penki metai, kai mes esame susituokę. Dievas mums padovanojo tris vaikus. Mūsų vyriausiam sūnui Pauliui kovo mėnesio pradžioje sukaks 24 metai. Sūnus jau yra susituokęs. Jei atsiminsite, pasimelskite, nes sausio mėn. pabaigoje aš turėčiau tapti močiutės vyru. Dievas mums padovanojo dvi dukras. Gabrielei 20 metų. Ji studijuoja Vilniaus Universitete anglų filologiją, tarnauja bažnyčioje su muzikos tarnyste, groja, padeda žmonėms giedoti. Taip pat moko vaikus sekmadieninėje mokyklėlėje. Kitai dukrai 15 metų. Ji yra Vilniaus gimnazijos moksleivė, mokosi devintoje klasėje.

Dievas mane išgelbėjo Kauno mieste. Pusantrų metų leido ten pabūti ir 1994 m. pavasarį išsiuntė tarnauti į Panevėžį. Padovanojo 12 nuostabių tarnystės metų penktame pagal dydį Lietuvos mieste. Teko tarnauti nuo pat bažnyčios kūrimo pradžios. Tai buvo mano, kaip tarnautojo, kūdikystė, vaikystė, paauglystė. Gavau daug pamokų iš Viešpaties.

Prieš penkis su puse metų, 2006 m. liepos mėnesį, Dievas patraukė mano širdį iš Panevėžio. Dievas išaugino ten vietinį tarnautoją, kuris liko tarnauti. Aš gavau kvietimą atvykti į Vilnių Biblijos baptistų bendruomenę. Ši bendruomenė buvo pradėta maždaug 1997 metais. Evangeliją skelbė puikus brolis Kristuje. Jis buvo misionierius iš JAV. 2005 metų vėlyvą rudenį bažnyčia patyrė skilimą. Skilimas visada yra nemalonus dalykas, palieka daug žaizdų. Misionierius jautė Dievo vedimą, kad jam reikia grįžti į JAV ir ten tarnauti. Bažnyčia pakvietė mus iš Panevėžio pas save. Kai papasakojo, kokia yra situacija, važiuoti į Vilnių nebuvo jokio noro, nes Panevėžyje viskas buvo nuo pradžių, viskas buvo aišku, visi žmonės pažįstami. Nutarėme melstis. Meldėmės ir Dievas išvedė mūsų širdis iš Panevėžio. Vilniuje tarnaujame, kaip jau sakiau, penkis su puse metų. Noriu pasakyti, kada atvažiuoji į bažnyčią, kuri patyrė skilimą, tai per vienerius metus išmoksti daugiau pamokų negu per 12 metų bažnyčioje, kuri yra nuo pat pradžios. Esu dėkingas Dievui, nes Jis duoda labai brandžias ir geras pamokas.

Nuo 1994 iki 1997 metų Dievas mums buvo padovanojęs Birštone Biblijos Institutą. Per trejus metus mus mokė 21 mokytojas, kurie atvykdavo iš įvairių vietų. Jie mokė mus teologijos iš Biblijos ir praktinių dalykų. Susikaupė labai daug medžiagos. Ir Dievas Vilniuje suteikė galimybę suorganizuoti Biblijos Koledžo tarnystę. Lietuvoje ši tarnystė tęsiasi šeštus metus. Mes susitinkame vieną kartą per mėnesį, išskyrus vasarą, kada būna intensyvus stovyklų laikas. Vieną kartą per mėnesį mes studijuojame svarbius dalykus. Programa paruošta 6-7 metams. Į Vilnių atvažiuoja žmonės iš Elektrėnų, ateina vilniečiai, atvažiuoja iš Švenčionėlių, iš Ukmergės. Šiandien 25 žmonės mokosi Dievo Žodžio. Kita grupė renkasi Kaune. Studijuoja kauniečiai, atvažiuoja keli žmonės iš Kėdainių, trys žmonės atvažiuoja iš Tauragės. Kaune studijuoja 35-40 žmonių. Mokymas yra paruoštas vietinių bažnyčių žmonėms, kad jie kuo daugiau išmoktų iš Dievo žodžio ir vėliau praktiškai įsitrauktų į vietinių bažnyčių tarnystę.

2010 m. sausio mėnesį Dievas leido išplėsti Latvijos sostinėje Rygoje Biblijos Koledžo tarnystę. Jūsų bažnyčios pastorius važiuodavo į Rygą, į Biblijos Institutą, bet aš važiuoju į kitą miesto vietą – į bažnyčią „Probuždienija“. Į ją ateina žmonės studijuoti iš keturių Biblijos bažnyčių. Kuo ypatinga ši bažnyčia? Jai yra maždaug 100 metų. Ir per tą šimtą metų ši bažnyčia niekada neturėjo sistematingo mokymo. Jeigu mes Lietuvoje galime sakyti, kad esame šiek tiek išlepę, tai, kai nuvažiuoji į tą bažnyčią, būna labai įdomu. 2009 m. aš pirmą kartą atvykau į tą bažnyčią. Pastorius manęs klausia: „Tu svečias?“ Sakau: „Taip. Esu svečias“. Jeigu esi svečias, tai automatiškai eini į priekį ir pamokslauji. Jeigu iš jūsų bažnyčios prieš dvejus metus koks nors vyras būtų nuvykęs į tą bažnyčią, tai ir būtų pamokslavęs. Šiandieną, po mokymo, yra šiek tiek kitaip. Visi broliai toje rusakalbių bažnyčioje sako pamokslus. Pastorius surenka brolius ir klausia: „Kas šiandien turite žinią?“ Jeigu jūs turite drąsos ir pakeliate ranką, jūs einate į tribūną. Nereikia nei ruoštis, nei daug galvoti. Jums reikia tik pakelti ranką ir būsite to sekmadienio pamokslautojas. Bažnyčioje maždaug 150 žmonių. Iš jų maždaug 80-90 garbaus amžiaus. Tai labai įdomūs žmonės. 2009 m., kai aš pirmą kartą ten lankiausi, po pamokslo prie manęs priėjo garbaus amžiaus vyras ir klausia: „Ar tu sėdėjai kalėjime?“ Aš sakau: „Ne. Dabar laisvė. Ir galima pamokslauti žodį, ir niekas į kalėjimą nesodina.“ O pas tą vyrą teologija tokia, jog žmogus, kuris nesėdėjo kalėjime, nėra išgelbėtas. Tai labai sudrebino mano širdį. Mūsų pokalbio klausėsi trisdešimt bažnyčios narių. Aš jam sakau: „Jūsų bažnyčioje daug kas nesėdėjo kalėjime. Kaip yra su išgelbėjimu? Jis atsako: „Jie ir nėra išgelbėti.“

Važiuodamas namo autobuse sėdėjau ir drebėjau. Gerai, kad Biblija sako, jog nereikia sėdėti kalėjime, kad būtum išgelbėtas, nes išgelbėja Jėzus Kristus. Todėl ši tarnystė labai įdomi. Kartais turi būti labai atsargus, kartais turi pažinti tuos žmones, kartais turi karštai melstis, kad būtum jiems palaiminimas. Vieną kartą, sakydamas pamokslą, paminėjau, kad su dukra nuėjau į operos ir baleto teatrą pažiūrėti spektaklį. Po pamaldų grupė tos bažnyčios vyresnių žmonių kviečia mane pasikalbėti ir sako: „Kur buvai?“ Sakau: „Teatre“. Klausia: „Ar tikrai?“ Sakau: „Tikrai. Nėra tikslo meluoti.“ O jie sako: „Ar žinai ką reiškia teatras, kai žiūri operą ar baletą?“ Aš atsakau: „Tai reiškia menas.“ Jie sako: „Ne. Tai reiškia pragaras. Daugiau į pragarą nevaikščiok.“

Pokalbis truko dvidešimt minučių. Bet kas įdomu, kad po šio pokalbio mane kviečia kita grupė pasikalbėti. Čia susirinkę žmonės nuo 40 iki 45 metų amžiaus. Jie klausia: „Kur buvai?“ Sakau: „Teatre.“ Klausia: „Ar tikrai?“ Sakau: „Taip. Nėra tikslo meluoti.“ Jie sako: „Kaip gerai. Ir mes einam į teatrą.“

Reikia su tais žmonėmis susidraugauti. Toje bažnyčioje patiriu daug iššūkių. Dievas daugiausia mane moko. Dievas moko nuolankumo, moko kantrybės, o man būti kantriu yra labai sunku, nes aš noriu, kad viskas vyktų mano laiku, o Dievas turi savo laiką.

Toje bažnyčioje yra krepšininkas Volodia, kuris yra Biblijos Koledžo seniūnas. Kai pirmą kartą atvykau dėstyti, aš pas krepšininką Volodią nakvojau. Ir dabar dažnai nakvoju. Kartais tenka nakvoti ir kitose šeimose. Man teko 2010 metais sausio mėnesį išeiti iš jo namų 6 val. ryte. Jis sako: „Iki tramvajaus aš nešiu tavo lagaminą.“ Aš sakau: „Nereikia. Aš pats sugebu nešti savo lagaminą.“ Man nepatogu ir gėda, jeigu kas nors neša mano lagaminą. Tuo labiau, kad jis nėra labai sunkus. Volodia pažiūrėjo man į akis ir sako: „Dievas tave atsiuntė mokyti Dievo žodžio. Tu neįsivaizduoji, kaip dėl to esame palaiminti. Mes niekada iki tol to neturėjome. Tol, kol Dievas tave atsiųs, kol tu čia atvažiuosi, aš nešiosiu tavo lagaminą.“ Kitą mėnesį aš vėl pas jį nakvojau. Rytą, kiek galima greičiau aš nubėgu prie savo lagamino, ir pajutau ant savo rankos jo didelę ranką. Aš negaliu kovoti su 2 metrų ūgio vyru. Atrodau, kaip Dovydas prieš Galijotą. Nors praėjo du metai, bet jis sako: „Savo pažado aš neužmiršau.“ Jis vis dar nešioja mano lagaminą. Aš dėl to širdyje blogai jaučiuosi, man gėda, bet jis taip patarnauja, vertina, kad Dievo žodis atkeliauja į Rygą ir kad jie gali mokytis.

Ką reikia daryti, nuvykus į Rygą? Nuvykstu penktadienį vakare autobusu. Iš karto reikia važiuoti į bažnyčią. Prieš metus laiko bažnyčios taryba davė leidimą studijoms su pamokslininkais, mokyti juos, kaip reikia ruoštis pamokslams, nes prieš tai nereikėdavo ruoštis. Dabar grupė vyrų iš įvairių bažnyčių studijuojame homiletiką. Susirenka 10-12 vyrų. Šeštadienį 6 valandas dėstau medžiagą. Šiuo metu dėstau Senojo Testamento apžvalgą. Vakare susitinku su žmonėmis. Sekmadienį po pamaldų 3 valandas dėstau tam tikrą dalyką iš Biblijos. Šiuo metu studijuojame Hermeneutiką. Mokomės, kaip teisingai reikia aiškinti Raštą. Kiekvieną sekmadienį, kadangi esi svečias, turi pamokslauti. Aš jiems sakau: „Pas jus atvykstu kiekvieną mėnesį. Galėtumėte leisti man pailsėti. Galėčiau nepamokslauti, bet tose vietose tai neįmanoma.

Labai norėjau padėkoti jūsų bažnyčiai už finansinę paramą SOS kaimui. Ir pernai, ir šiais metais jūs prisidedate prie šios tarnystės. Kai atvažiavome į Vilnių po bažnyčios skilimo, mes bažnyčioje nematydavome vaikų. Tai mums buvo skaudu. Matydavome suaugusius įvairaus amžiaus žmones. Kažkas savo vaiką atsivesdavo, bet jų buvo mažai. Meldėmės metus laiko, o vaikų vis nėra. Kitus metus vėl nėra vaikų. Mes norėjome, kad jų būtų ir meldėmės: „Viešpatie, vieną dieną mes iškeliausime pas Tave. Reikia palikti po savęs pamainą.“

Vieną vasarą mano žmonai teko būti stovykloje, kurioje ji sutiko vaikų iš SOS kaimo. Iš baptistų bendruomenės Vilniuje į tokią vietą labai sunku patekti. Jeigu esi katalikas, tai užtenka, kad į SOS kaimą paskambina kunigas, ir tave priims. Prieš pusantrų metų SOS kaimo direktorius sudarė su mūsų bažnyčia sutartį. Kiekvieno karaliaus širdį paveikia Dievas. SOS kaimas skiriasi nuo vaikų globos namų. Kaime yra atskiri nameliai. Kiekviename namelyje yra moteris, kuri vadinama mama. Namelyje gyvena 8-9 vaikai. Namelis negali turėti tėčio. Ateityje gal vaikus galės auklėti šeima. Tame kaime yra apie 10 namelių. SOS kaimo direktoriaus sutartyje su mūsų bažnyčia yra keli punktai: „Jūs galėsite atvažiuoti į SOS kaimą, bet niekada negalėsite minėti žodžio „baptistas“.“ Kitas punktas: „Bet Dievo žodį galite laisvai skelbti.“ Mums to ir reikia. Skelbti apie Kristų.

Galvojome, kaip visus vaikus surinkti į vieną vietą, nes, kai sekmadienį važiuoja į bažnyčią, tai kiekviena mama gali iš atskiro namelio pasakyti: „Važiuoja vaikai“ arba „Nevažiuoja vaikai“. Šeštadienį į salę ateiti žaisti krepšinį ar futbolą leidžia visos mamos. Po žaidimų vaikai išgirsta apie Kristų.

Prieš pusantrų metų Vilniuje teko nuomotis salę. Labai dėkoju, kad jūs kiekvieną mėnesį prisidėjote. Vilniuje šeštadienį pusantros valandos išsinuomoti salę kainuoja 700 litų. Tai yra pakankamai brangu. Kadangi Dievas atvėrė duris, tai Jis ir aprūpina. Sūnus prašė padėkoti už jūsų dosnias širdis, nes kiekvienas litas mums labai svarbus. Visus sudėdavome į vieną vietą. Mūsų bažnyčios žmonės bendrauja su tais vaikais, skelbia jiems Evangeliją. Aš pats neturiu laiko prisidėti prie šios tarnystės. Savaitės bėgyje mano sūnus, dukra, kiti bažnyčios savanoriai gali vykti į SOS kaimą tiek kartų, kiek jie to nori. Jie asmeniškai kalbasi su tais vaikais, padeda ruošti pamokas. Ši tarnystė po truputėlį statydinasi. Mes džiaugiamės, kad spalio mėnesį direktorius su mumis pratęsė sutartį. Turėjome labai didelį palaiminimą vasarą. Direktorius stebėjo, kaip mes elgiamės, kaip dirbame visus metus. Jis sakė: "jei atvažiuosite vieną ar du kartus, tai geriau nevažiuokite visai. Tokių matėme. Jie atvažiuoja vieną kartą, vaikams atveža saldainių, nusifotografuoja kartu su vaikais, išsiunčia nuotraukas į užsienį ir daugiau nebeatvažiuoja. Vaikams padaroma didelė žala". Todėl mes turėjome įsipareigoti metams. Vasarą mano sūnų Paulių ir jo žmoną direktorius pakvietė į SOS kaimo stovyklą, kurioje buvo visi vaikai. Stovykla veikė liepos mėnesį Labanoro girioje. Sponsoriai apmokėjo vaikų poilsį. Mano sūnus ir jo žmona buvo su tais vaikais per visą stovyklos laiką.

Kada tie vaikai sulaukia 16 metų, jie turi išeiti iš SOS kaimo. Jie eina į Vilniaus jaunimo namus. Jaunimo namuose yra labai griežta tvarka. Jaunuoliui duodama tam tikra suma pinigų. Bet, jeigu tu pažeidi tvarką, tai tave išvaro į gatvę. Nesvarbu, kad tau tik šešiolika. Tada jaunuolis arba „išplaukia“, arba „paskęsta“. Rugsėjo mėn. Dievas atvėrė duris važiuoti į jaunimo namus. Dabar kiekvieną savaitę 10-12 jaunuolių ateina su mūsų sūnumi du kartus per savaitę žaisti krepšinį ir asmeniškai kalbėtis. Keli iš jų pradėjo atvykti į bažnyčią. Mes visada galvojam, iš kur gauti pinigų antros salės nuomai, nes nuoma labai brangi. Kai mokyklos direktorius sužinojo, kad jų salėje bus žaidžiamas krepšinis su jaunuoliais iš jaunimo namų, jis paskambino į savivaldybę, ir už salės nuomą mokame simbolinę kainą.

Dėkoju už jūsų maldas ir finansinę paramą. Poreikis tiek Vilniuje, tiek Rygoje, tiek Marijampolėje yra labai didelis. Kviečiu melstis už poreikį, už darbininkus, kurių labai reikia, nes šioje šalyje yra daug vietų, kur reikia bendruomenių, kur būtų pamokslaujamas Dievo žodis ir skelbiama Evangelija. Mes neturime daug tokių rėmėjų, kurie kiekvieną mėnesį įsipareigoja skirti lėšų šioms tarnystėms. Jūs vieni iš nedaugelio, kurie sako, kad stengsis paremti. „Dievo malonės“ Kaune bendruomenė įsipareigojo aukoti 50 Lt kiekvieną mėnesį. Yra viena šeima, kuri remia nedidele suma kas mėnesį. Kitos aukos būna vienkartinės.

Biblijos Koledžo tarnystei reikia lėšų sekretorės atlyginimui, nes reikia iš lietuvių kalbos medžiagą išversti į rusų kalbą. Sekretorei mokame 400 Lt, dar 200 Lt mokesčiai Sodrai. Kai atspausdiname medžiagą, Koledžo studentai mokomi prisidėti lėšomis. Jie nebuvo mokomi davimo. Už mano keliones dabar apmoka Rygos bažnyčia. Pačioje Rygoje reikia važinėti su tramvajais, nes aš nevažiuoju automobiliu, nes labai brangu. Kartais reikia apsimokėti už pragyvenimą. Kartais tas tris paras apsistoju pas pasiturinčias šeimas, o kartais – pas neturtingus žmones. Tuomet tenka pačiam maistu pasirūpinti ir dar tas šeimas pamaitinti. Kopijavimo aparato išlaidos brangiai kainuoja.

Tarnystei SOS kaime surinktos lėšos išleidžiamos salės nuomai, dar tiems vaikams, nes, kai būna jų gimtadienis, mano sūnus stengiasi jiems už 6-7 litus nupirkti kokią smulkmeną, mažą dovanėlę, kad vaikai žinotų, jog jie yra svarbūs.

Vilniaus Biblijos baptistų bažnyčios pastorius Audrius Sinkevičius

2012-01-15, Marijampolė