Audrius Biekša: Filipiečiams 1,27-30: „Tiktai jūsų elgesys tebūna vertas Kristaus Evangelijos, kad atvykęs matyčiau, o jei neatvyksiu – išgirsčiau, kad gyvenate vienoje dvasioje, viena siela kartu kovojate už Evangelijos tikėjimą ir niekuo nesiduodate priešininkų išgąsdinami. Jiems tai žlugimo ženklas, o jums išgelbėjimo, ir jis Dievo duotas. Nes jums duota dėl Kristaus ne tik Jį tikėti, bet ir dėl Jo kentėti, kovojant tokią pat kovą, kokią matėte mane kovojant ir apie kokią dabar girdite, jog aš kovoju.“

Iš kur rašo filipiečiams Paulius? Iš kalėjimo.

Efeziečiams 1,7 eil., 13 eil. „Jame turime atpirkimą per Jo kraują ir nuodėmių atleidimą pagal turtus Jo malonės.“ „Jame ir jūs, išgirdę tiesos žodį – jūsų išgelbėjimo Evangeliją – ir įtikėję Juo, esate užantspauduoti pažadėtąja Šventąja Dvasia.“

Filipuose bažnyčia buvo pirmoji Europos teritorijoje. Tai buvo miestas Makedonijos srityje. Filipai buvo ypatingas miestas, prekybinis miestas. Į šį miestą buvo siunčiami į atsargą išėję Romos kariuomenės generolai. Apaštalų darbų 16,12: „Iš čia atvykome į Filipus – pirmąjį šios Makedonijos dalies ir kolonijos miestą. Šiame mieste užtrukome kelias dienas.“ Filipuose įsikuria bažnyčia. O dabar jis rašo tikintiesiems laišką. 27 eil. jis rašo: „Tiktai jūsų elgesys tebūna vertas Kristaus Evangelijos.“

Šiandien aš noriu pakalbėti apie Evangelijos požymius tavo ir mano gyvenime. Jeigu tu sakai, kad esi krikščionis, tai kažkaip tavo gyvenime šis faktas turi būti matomas. Ar nėra taip? Krikščionybė yra praktika. Aš šiaip sau nesivadinu krikščioniu. Aš kažką darau savo gyvenime ir žmonės tai mato. Esu krikščionis ne dėl vardo, bet dėl to, ką aš darau. Jeigu tu kažką darai, jeigu tu gyveni Evangelija, tai matosi. Tai nėra tik viduje. Tai yra ir išorėje.

Paulius kalba, kad tavo elgesys parodys, kad esi krikščionis. Tai yra labai tvirtas pareiškimas. Visi turime draugų, bendradarbių, kaimynų. Jeigu jie paklausia: „Kas toks esi?“ Atsakome: „Aš esu krikščionis.“ Dar sukonkretinate ir sakote: „Aš esu baptistas. Tikiu į Kristų.“

Apaštalas Paulius rašo, kad tavo elgesys parodo, ar tikrai esi krikščionis. Kiti žmonės ne iš mūsų žodžių, bet iš elgesio supras, kad esame krikščionys. Ar žinote, ką reiškia 27 eil. paminėtas žodis „vertas“? Jis buvo naudojamas tiek Senojo Testamento laikais, tiek Naujojo Testamento laikais. Žmonės eidavo į turgų nusipirkti prekių. Vienoje svarstyklių pusėje dėdavo prekę, o kitoje sidabro ar aukso gabalėlį. Ir svoriai turėjo būti lygūs. Žodelis „vertas“ reiškia „lygus“. Kitaip sakant, Paulius piešia krikščionio portretą. Jeigu tu sakai, kad esi krikščionis, tai tavo elgesys, jeigu padėtum jį ant svarstyklių, turi prilygti Evangelijai. Ar tai yra tiesa tavo ir mano gyvenime? Jeigu tai yra tiesa, norėčiau pažiūrėti į du požymius. Jų yra daugiau, bet šiandien pasižiūrėsime į du.

Dar kartą paskaitykime Filipiečiams 1,27: „Tiktai jūsų elgesys tebūna vertas Kristaus Evangelijos, kad atvykęs matyčiau, o jei neatvyksiu – išgirsčiau, kad gyvenate vienoje dvasioje, viena siela kartu kovojate už Evangelijos tikėjimą“.

1. Jeigu tu esi krikščionis, jeigu tu gyveni Evangelija, - tavo gyvenimas bus pažymėtas pastangomis. Tu dėsi kažkokias pastangas, kai gyvensi dėl Evangelijos.

Negalėsite sėdėti ant sofos ir nieko neveikti. Dievas nesako: „Sėdėk sudėjęs rankas ant sofos ir nieko nedaryk.“ Reikalingos pastangos ir tada Dievas per mus veiks. Ir tai krikščionį traukia. Ar jūsų netraukė šiandien ryte atsikelti? Jūs turite kažko atsisakyti: miego, bendravimo su draugais. Atėjote į bažnyčią ir garbinate Viešpatį. Tam reikia laiko, kartais reikalingi pinigai, kai Dievas liečia širdį aukoti. Krikščionybė nėra žodžiai. Krikščionybė yra gyvenimas.

Krikščionio pastangos turi būti nuoširdžios. 27 eil. Paulius rašo, kad jis nori tas tinkamo elgesio pastangas pamatyti, jei susitiks su filipiečiais. Jeigu nepavyks susitikti, tai norėtų išgirsti apie tai. Krikščionio elgesys visada turi būti nuoširdus. Apaštalas Paulius, kaip jau kalbėjau, rašė šį laišką iš kalėjimo. Paulius buvo toli nuo jų, bet ragino tikinčiuosius kiekvieną dieną gyventi tinkamai.

Pavyzdys: kai į jūsų darbo vietą ateina viršininkas, ar nesistengiate geriau dirbti? Tuomet darbuotojas labai stengiasi, dirba uoliai, nes nori įrodyti, kad yra vertas ten dirbti. Kada nestebi – darbuotojas atsipalaiduoja. Krikščioniui taip neturi nutikti. Ar mane mato kiti, ar nemato - visuomet turiu būti toks pats. Man patiko vieno pastoriaus iš Ukrainos žodžiai: „Koks esu sekmadienio rytą bažnyčioje, toks esu ir būdamas vienas negyvenamoje saloje.“ Negyvenamoje saloje žmogus yra vienas. Juk niekas nematys, bet turime būti tokie, kokie būname ir kitose situacijoje. Tam reikalingos nuoširdžios pastangos.

Pavyzdys: kai vairuojate automobilį, atsipalaiduojate, klausotės muzikos ir staiga pamatote policininką. Ar nebūna taip, kaip nejučiom akys nukrypsta į spidometrą. Pasižiūrite, ar tik neviršijote leistino greičio. Kodėl taip elgiatės? Nes kažkas jus stebi.

Apaštalas Paulius sako, jeigu tu gyveni Evangelija, jeigu tu praktikuoji krikščionybę, lai tai nebūna kaip kaukė.

Aš šiandien jus matau. Rytoj jūsų nematysiu, o ir manęs nematysite. Mes galime gražiai apsirengti, pasiimti Bibliją ir visiems rodyti, kad esame krikščionys. Bet krikščionis nebūna tik sekmadienį. Krikščioniu liekame ir pirmadienį, ir antradienį, ir iki kito sekmadienio. Ir savaitės viduryje, kai ateiname į maldos vakarą. Tai yra tikroji krikščionybė. Dievas reikalauja iš mūsų pastangų, kad jos būtų nuoširdžios.

Pavyzdys: kas būtų, jeigu pastorius Pranas ateitų pas jus gyventi visą šią savaitę? Ar jūs pasikeistumėte kiek nors? Ne? Gerai, kad ne. Kaip elgiuosi bažnyčioje, taip ir savo namuose. Nebūtų ko slėpti. Namuose būname atviri, atsipalaidavę. Dar kartą perskaitykime 27 eilutę. Šioje vienoje eilutėje Paulius kalba apie vienybę. Jis rašo: „vienoje dvasioje“, „viena siela“, „kartu kovojate“. Šie žodeliai „vienoje“, „viena“, „kartu“, yra sinonimai. Krikščioni, jeigu šiandien praktikuoji krikščionybę, tai tavo pastangos turi būti vieningos. Krikščioni, negalvok, kad tu, kaip riteris, vienas joji ir kovoji su blogiu, kaip su vėjo malūnais: „Man nereikia bažnyčios, man nereikia seserų ir brolių. Esu didvyris. Vienišas kaubojus.“ Tai nėra krikščionybė. Kodėl Dievas įkūrė bažnyčią? Kad garbintume Dievą visi kartu, mes padrąsiname vienas kitą, semiamės jėgų vienas iš kito. Argi taip nėra? Bažnyčioje patiriame atgaivą.

Efeziečiams 4,2-6: „Su visu nuolankumu bei romumu, su ištverme pakęsdami vienas kitą meilėje, siekite išsaugoti Dvasios vienybę taikos ryšiais. Vienas kūnas ir viena Dvasia, kaip ir esate pašaukti vienai pašaukimo vilčiai. Vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas. Vienas Dievas ir visų Tėvas, kuris virš visų, per visus ir visuose.“

Paulius kalba apie bažnyčią. Kaip krikščionys mes esame viena. Štai apie ką kalba Dievas. Vienybė paremta Dievo žodžiu, o ne kuo kitu. Puoselėkime meilę vienas kitam. Bažnyčioje kartais vieni turi vieną nuomonę, o kiti – kitokią. Kai kurie teigia, jog jų nuomonė svarbesnė už kitų nuomonę. Kas tada nutinka? Bažnyčia suskyla. Iki šių dienų galioja Romos imperijoje paplitęs posakis: „Skaldyk ir valdyk“. Pati lengviausia taktika valdyti kitus žmones – juos suskaldant. Šėtonas į bažnyčią noriai įneša susiskaldymą. Ką apaštalas Paulius rašė korintiečiams? 1 Korintiečiams 3,1-4: „Aš, broliai, negalėjau kalbėti jums kaip dvasiniams, bet kaip kūniškiems, kaip kūdikiams Kristuje. Maitinau jus pienu, ne tvirtu maistu, kurio jūs negalėjote priimti. Net ir dabar negalite, nes tebesate kūniški. Jeigu tarp jūsų pavydas, nesantaika ir susiskaldymai, - argi nesate kūniški? Argi nesielgiate grynai žmogiškai? Kol vienas sako: „Aš – Pauliaus“, kitas: „Aš – Apolo“, - argi nesate kūniški?“

Krikščionis neturi sakyti: „Aš vienas bažnyčioje kovoju dvasines kovas. Kiti to nedaro.“ Krikščionys pašaukti būti kartu.

2005 metais buvau pašauktas į kariuomenę ir išmokau daugelio dalykų. Ar žinote, koks yra pats mažiausias karinis vienetas? – grandis, t.y. du kariai. Tu išeini į ataką ir tavo nugarą kitas karys turi dengti. Jei tavęs nedengs, lengvai gali priešas pašauti. Krikščioni, jei tu pabandysi eiti kovoti su blogiu vienas, atsiskyręs nuo kitų, tai šėtonas labai greitai tave pasiims. Pavyzdys: Mūsų bažnyčioje buvo toks atvejis. Vienas brolis nusprendė studijuoti teologiją. Tuo metu Vilniuje nebuvo Biblijos koledžo. Jis sako: „Aš eisiu studijuoti į Katalikų seminariją. Mes sakome: „Ką tu galvoji. Ten tau įtaką padarys.“ Jis atsakė: „Ne. Esu stiprus krikščionis.“ Jis studijavo. Dar kurį laiką jis lankė bažnyčią, o vėliau nustojo lankyti. Atėjome pas jį ir klausiame: „Kas atsitiko broli? Kodėl nesilankai?“ Jis atsako: „Viskas gerai. Viskas gerai.“ Iš tikrųjų gerai nebuvo. Jo gyvenime buvo nuodėmė. Daugelis krikščionių, nors ir nuodėmiauja, bet sako: „Viskas gerai.“ Tam broliui sakome: „Nesilankai bažnyčioje. Tai jau yra negerai.“ Jis atsako: „Turiu problemų. Pasimeldėme ir išvažiavome. Po kurio laiko jis sako: „Gal jūs pas mane daugiau nebevažiuokite.“ Dievas išpirko mus kaip bažnyčią, sujungė mus į kūną.

Vėl grįžkime į Filipiečiams 1,27 eilutę. Čia rašoma: „Gyvenate vienoje dvasioje“. Graikų kalba žodis „steko“ buvo naudojamas karinėje srityje. Kai romėnai užimdavo priešo teritorijas, jie jose įsitvirtindavo, gyvendavo. Tuomet sakoma „steko“. Tai reiškia įsitvirtinti pozicijoje ir būti nepajudinamam. Kai stovi vienas ir ateina priešas, tai tau daug lengviau kristi. Kada bažnyčia stovi kartu, daug lengviau priešo atakas atlaikyti.

Pasižiūrėkime į kitų žodžių reikšmes: „Viena siela kartu kovojate“ – rašo Paulius. Žodeliai „kartu kovojate“ graikų kalba yra „su atleo“, kurie reiškia „su“, o iš žodžio „atleo“ kilęs žodis „atletas“. Tai yra imtynės, gladiatorių kova. Karinis terminas. Apaštalas Paulius sako, kada tu dedi pastangas, tu kovoji dėl bažnyčios vienybės. Marijampolėje yra „Sūduvos“ futbolo komanda. Įsivaizduokite, kad jie pasakytų: „Norime sužaisti su Marijampolės baptistų bažnyčia. Išsirinkite pačius geriausius vyrukus, gal ir seseris, kurios gerai žaidžia. Komandoje būtų Rimvydas, Pranas ir kiti. Per varžybas kiekvienas turi savo tikslų. Rimvydo vieni tikslai, Prano – kiti. Komandoje turi būti vienybė, vienodi planai. Negalima žaisti vienam. Vienybėje yra jėga.

Apaštalas Paulius sako, jeigu tu gyveni Evangelija, tai pastangos turi būti vieningos, nuoširdžios. Nėra svarbu, ar tave kas nors stebi, ar to nedaro.

2. Jeigu tu esi krikščionis, jeigu tu gyveni Evangelija, - tavo gyvenimas bus pažymėtas kova.

Apie tai apaštalas Paulius rašo Filipiečiams 1,28. Jeigu tu gyveni šiame bedieviškame, tamsiame pasaulyje dievotai, daugeliui tai nepatiks. Kristus kalbėjo, kad šviesa atėjo į pasaulį, bet pasauliui nepatiko. Jie Jėzų Kristų nukryžiavo. Jeigu tu gyvensi Evangelija, dėsi pastangas, kad taip gyventum, tai sulauksi persekiojimų. Paulius ragina neišsigąsti dėl to ir būti tvirtiems. Tu gyveni Evangelija? Tai patirsi pasekmes. Pasaulis tavęs nekenčia. Jis nebandys tavęs agresyviai pulti, nes šėtonas yra gudrus. Jūs būsite gąsdinami. Jeigu mane kažkas gąsdina, kaip aš galiu nebijoti. Man yra baisu. „Marijampolės baptistų bažnyčioje maža saujelė tikinčiųjų. Ką jūs galvojate padaryti? Gal galvojate pakeisti Marijampolę?“, - štai ką bando jums pasakyti pasaulis. Bet Dievas sako ką kitą. 28 eil. pabaigoje apaštalas Paulius rašo: „Jiems tai žlugimo ženklas, o jums – išgelbėjimo, ir jis Dievo duotas.“ „Laiško filipiečiams“ eilutes įkvėpė Dievas. Ar tu žinai, kada pasaulis bando tave išgąsdinti, bando sužlugdyti, nusmukdyti, jeigu stovi tvirtai, kad tai yra ženklas ir jiems, ir tau? Koks ženklas? Kad jie nenugalės. Ką Kristus pažadėjo? Kad bažnyčios pragaro vartai jos nenugalės. Ar tai nėra tiesa? Visagalis Dievas pasakė, kad tu būsi nugalėtojas. Dievas viską žino. Jis žino istorijos eigą. Jis viską valdo savo ranka. Dievas yra suverenus. Paulius sako: jeigu tu kenti dėl Evangelijos, būk padrąsintas, neišsigąsk. Dar kartą paskaitykime Filipiečiams 1,29-30 „Nes jums duota dėl Kristaus ne tik Jį tikėti, bet ir dėl Jo kentėti, kovojant tokią pat kovą, kokią matėte mane kovojant ir apie kokią dabar girdite, jog aš kovoju.“ Krikščioni, jeigu tu gyveni Evangelija, tai persekiojimai ir kentėjimai nėra pasirinkimas, bet būtinybė. Aš nesakau, kad man reikia ieškoti persekiojimų. Tu gali būti persekiojamas dėl Evangelijos. Supraskite, kad tarp šių dalykų yra skirtumas. Jeigu aš gyvenu teisiai, aš gyvenu pagal Kristaus įstatymą, pasauliui tai nepatiks. Jie mane persekios. Tai bus kaip pasekmė, todėl persekiojimo man ieškoti nereikia. Man reikia ieškoti teisumo. Ką pasakė Kristus? Visi, kurie gyvens dievotai Kristuje Jėzuje, bus persekiojami. Palaiminti jūs, kai dėl mano vardo jus persekioja ir visaip piktžodžiauja. Lietuvoje mūsų nepersekioja, kad skelbiame Evangeliją, nuolat kalbame apie Kristų. Gal giminės mūsų atsisakė, gal kaimynas pyksta, kai jam skelbiu Evangeliją. Jei tokių ar panašių dalykų nėra, tai turėtume savęs paklausti: „Ar aš gyvenu Evangelija?“ Jono 15,18-20: „Jei pasaulis jūsų nekenčia, žinokite, kad manęs jis nekentė pirmiau negu jūsų. Jei jūs būtumėte pasaulio, jis mylėtų jus kaip savuosius. Kadangi jūs – ne pasaulio, bet Aš jus iš pasaulio išskyriau, todėl jis jūsų nekenčia. Atminkite žodžius, kuriuos jums sakiau: ‚Tarnas ne didesnis už savo šeimininką!‘ Jei persekiojo mane, tai ir jus persekios; jeigu laikėsi mano žodžio, laikysis ir jūsų.“ Krikščioni, Kristus tave išskyrė iš pasaulio. 1 Petro 4,13-14: „Verčiau džiaukitės, dalyvaudami Kristaus kentėjimuose, kad ir tada, kai Jo šlovė apsireikš, galėtumėte džiūgauti dideliu džiaugsmu. Jei jus užgaulioja dėl Jėzaus vardo, - jūs palaiminti, nes šlovės ir Dievo Dvasia ilsisi ant jūsų. Jų Ji keikiama, o jūsų – šlovinama.“

Krikščioni, persekiojimai ir kentėjimai dėl Kristaus nėra pasirinkimas. Jums tai duota. Graikų kalboje iš daiktavardžio „malonė“ padarytas veiksmažodis „maloningai duoti.“ Kentėti dėl Kristaus yra Dievo malonė, didžiulė privilegija. Filipiečiai galėjo klausti Pauliaus: „Ką čia kalbi? Kodėl aš turiu daug kentėti?“ Ar prisimenate iš „Apaštalų darbų“ 16 skyriaus kaip buvo įkurta bažnyčia Filipuose? Trumpai priminsiu. Į miestą atvyko Paulius, bet ten nebuvo sinagogos. Moterys rinkdavosi prie upės. Ten buvo moteris vardu Lidija, kuri įtikėjo. Ji vadinama pirmąja krikščione Europoje. Kartą gatvėje jie sutiko tarnaitę, kuri turėjo spėjimo dvasią. Spėdama ji daug uždirbdavo savo šeimininkams. Ji sekė paskui Paulių ir jo bendrakeleivius ir šaukė, kad šie vyrai yra Aukščiausiojo Dievo tarnai. Neapsikentęs Paulius paliepė dvasiai iš jos išeiti. Ir dvasia išėjo. Šeimininkai prarado pajamų šaltinį ir paskundė juos miesto vyresnybei. Paulius ir Silas buvo įmesti į kalėjimą. Naktį jie giedojo Dievui giesmes. Sudrebėjo kalėjimo sienos. Visiems kaliniams nukrito pančiai. Kalėjimo viršininkas, tai pamatęs, paklausė Pauliaus ir Silo: „Gerbiamieji, ką turiu daryti, kad būčiau išgelbėtas?“ Apaštalų darbų 16,31-32: „Jie atsakė: 'Tikėk Viešpatį Jėzų Kristų ir būsi išgelbėtas tu ir tavo namai“. Paulius primena filipiečiams, kokia buvo jų bažnyčios pradžia. Paulius dėl Evangelijos pateko į kalėjimą. Jis kentėjo, jis kovojo. Ir ta kova nesibaigė. Tai nebuvo vienkartinis veiksmas. Paulius rašo šį laišką iš kalėjimo. Jis vėl kalinamas dėl Kristaus, dėl Evangelijos.

Krikščioni, ar tave persekioja, ar tu kenti dėl Evangelijos?

Audrius Biekša iš Vilniaus Biblijos baptistų bažnyčios

2012-02-12, Marijampolė