Ačiū Dievui, kad čia dabar nėra vaikų ir jie negirdi liudijimo apie mano blogą elgesį. Sunku prisipažinti, koks tu buvai ir kaip Dievas pakeitė tavo charakterį. Puiki savijauta, kai gali pasigirti Dievo darbais savo gyvenime, bet sunku nusižeminti ir pasakoti apie tai, koks tu buvai. Norisi nudelbti akis ir, atrodo, galėtum į žemę prasmegti.

Aš buvau labai nedrąsus. Mokytojai leisdavo atsiskaityti raštu, o ne atsakinėti žodžiu, nes aš nieko nepasakydavau. Visada turėjau polinkį prisidėti prie tų vaikų, kurie darydavo kažką negerai. Aš pats būdavau „gerų darbų“ iniciatorius, ką galima nuveikti, kad mums būtų linksmiau. Aš suorganizuodavau, bet niekada neįkliūdavau. Įkliūdavo mano draugai, kurie ir kentėdavo. Su draugais gerdavau alų, lankiausi diskotekose. Šokti nemėgdavau, bet stovėdavau nuošalyje ir galvodavau, ką čia tokio iškrėtus. Mums buvo nepatogu, nes arti gyveno tėvai. Jie greitai viską sužinodavo. Radome išeitį. Vieno draugo močiutė gyveno kaime. Tėvams pasakydavome, jog einame į diskoteką, o iš tikrųjų išvažiuodavome į tą kaimą. Mes nenorėjome kontrolės, nenorėjome, kad mus kas nors stebėtų. Bet, kas įdomiausia, po savo netinkamų veiksmų visada viduje jausdavau, kad blogai pasielgiau. Tikriausiai Dievas į kiekvieno žmogaus širdį yra tai įdėjęs. Aš norėdavau pasikeisti, būti geresnis. Net pasižadėdavau sau, kad būsiu kitoks. Kai ateidavo savaitgalis ir draugai pavadindavo važiuoti į kaimą, kaip galvojate, ką jiems atsakydavau? „Važiuojam!“Ir mano blogų darbų ratas vėl sukosi. Mano tėtis buvo evangelikas. Mano mama buvo katalikė. Ji buvo katalikė dėl to, jog ten pakrikštyta. Mano sesuo taip pat buvo katalikė, o mane paliko tėčio rūpesčiui, kad aš būčiau evangelikas. Su tėčiu nuvažiuodavome į Tauragę, į bažnyčią. Tai būdavo per šventes, nes ir mano tėtis dažniau ten nesilankė. Bažnyčioje buvo toks užrašas „Dievas yra meilė“. Tai yra eilutė iš Biblijos. Aš pradėjau suprasti, kad yra Dievas, kad Jis rūpinasi žmonėmis. Mano supratimas apie Dievą buvo toks: „Jis yra geras. Jei aš kurį laiką būsiu geras, gerai elgsiuosi, tai Dievas man duos dovaną, kai Jo paprašysiu“. Aš jau buvau šešiolikos metų, o tėtis sako: „Tu mūsų šeimoje esi nekrikštytas. Reikia tave pakrikštyti.“ Aš sakau: „Reikia, tai reikia.“ Buvau pakrikštytas Evangelikų bažnyčioje. Tėtis nusprendė, kad būsiu evangeliku, bet tai nekeitė mano gyvenimo. Aš mačiau savo negerų poelgių vaisius. Aš norėjau, kad mano gyvenimas pasikeistų, bet nežinojau, ką turiu daryti, kur galiu kreiptis ir paprašyti pagalbos. Svarbiausia, kad pats negalėjau to padaryti. Savo pastangom bandžiau pasikeisti. Kartą draugo mama davė paskaityti knygą apie dvasinį gyvenimą. Ten parašyta: „Tau reikalinga autogeninė treniruotė. Turi susikaupti ir daryti gerus dalykus.“ Aš nesugebėjau taip padaryti.

Dievas mane vedė vis artyn savęs. Dabar, kai pažvelgi atgal ir apmąstai savo gyvenimą, matai, kaip Dievas tave kvietė. Tik tu neturėjai supratimo ir neatsiliepei į tą kvietimą. Kai praeina kiek laiko, tu pastebi tuos dalykus.

Brolis Pranas iš Kauno „Gerosios Naujienos“ baptistų bažnyčios suorganizavo Jurbarke paskaitą. Aš girdėjau Dievo Žodį. Girdėjau Dievo kvietimą. Net neprisimenu, kaip aš patekau į tą renginį. Brolio Prano pasakytų žodžių tą vakarą nepriėmiau giliai į širdį, bet jis davė man lankstinuką, kur buvo užrašytas jo telefono numeris. Aš žinojau, kad tas brolis gyvena Kaune. Aš išvykau į Kauną studijuoti. Vykau kartu su šeima, nes jau buvau susituokęs. Susituokiau anksti, nes gyvenau ne taip, kaip nori Dievas, kad aš gyvenčiau, bet taip, kaip noriu pats. Teisingo supratimo apie santuoką, apie šeimą pas mane nebuvo. Ir prasidėjo problemos šeimoje. Kai gyveni vienas, tai tos problemos paliečia tik mane. Šeimoje tų problemų atsiranda vis daugiau ir daugiau. Prasidėjo nesantaika su žmona. Aš gyvenau taip, kaip noriu aš. Žmonai tai nepatiko. Ji tikėjosi bendradarbiavimo, o aš rodžiau savo viršenybę. Mano žodis turėjo būti paskutinis. Geras dalykas buvo toks: abu sutarėme, jog mums reikia ieškoti pagalbos. Pirma mintis buvo tokia – kreiptis į Praną. Jis pakvietė mus ateiti į bažnyčią. Man ten patiko. Klausiausi Dievo Žodžio, bet jis nesėdo giliai į mano širdį. Pro vieną ausį įeidavo, o pro kitą išeidavo. Įsijungi į darbus, į studijas - savaitė prabėgdavo labai greitai. Ateina sekmadienis, o man pirmadienį atsiskaitymas, tai į bažnyčią nenueidavau. Ir vėl įsisuko sunkumų ir problemų ratas. Mano žmona greičiau įtikėjo. Ji matė, kad mano gyvenimas nesikeičia, nors norai buvo geri. Ji pradėdavo ilgus pokalbius su manimi. Vakare pradedame kalbėti, o ryte šeštą valandą užbaigiame. Tuo metu aš galvodavau: „Aš noriu miego. Kada šis pokalbis baigsis? Gal pasakyti: „Gana. Miegame“?“ Tik dabar aš ją suprantu. Ji labai nuoširdžiai norėjo, kad mūsų gyvenimas pasikeistų.

Po studijų išvykau dirbti į Tauragę. Kaune pragyvenome ketverius metu. „Gerosios Naujienos“ bažnyčioje aš pasirodydavau tik kartais, o žmona lankė pamokėles. Aš sekmadienį likdavau su vaikais, o ji išeidavo į bažnyčią. Ji geriau už mane pažino Dievo Žodį. Kuo giliau ji pažino Dievo Žodį, tuo karščiau norėjo, kad ir aš jį pažinčiau, o aš buvau užsispyręs. Tauragėje aš įsijungiau į darbinę veiklą, kur norėjosi parodyti, ką tu sugebi, kad moki dirbti su vaikais, kad gali juos tinkamai mokyti. Aš vėl palikau savo šeimą, Dievo Žodį. Visą energiją skyriau darbui mokykloje. Vėl atsirado šeimoje problemų. Vėl sutariame, kad studijuosiu Dievo Žodį, kad reikia melstis. Viskas žinoma mintinai. Išeinu pirmadienį į darbą, o vakare grįžęs sakau žmonai: „Aš pavargau. Einam miegoti. Užteks visų pokalbių apie Dievą. Ir taip tęsėsi kurį laiką. Vėl nusprendėme ieškoti pagalbos. Ir Dievas atsiuntė tauragiškį Mindaugą Dikšaitį. Jis įsipareigojo atvažiuoti į mūsų šeimą. Jis norėjo nors sekmadienį atgaivinti mus Dievo Žodžiu. Jis atvažiuodavo vieną kartą per mėnesį, po to du kartus per mėnesį. Po kurio laiko aš supratau, kad turiu daryti sprendimą. Aš negaliu, kaip Biblijoje parašyta, tarnauti dviem šeimininkams. Noriu būti su Dievu, bet noriu būti svarbus „Aš“. Tuomet meldžiausi atgailos malda. Prašiau Dievo išgelbėjimo ir Jo vedimo. Ačiū Dievui, kad Jis mane išgelbėjo ir paėmė mano gyvenimą į savo rankas. Jis negalėjo nepaimti, nes aš jam atidaviau savo gyvenimą. Jis pažadėjo, kad paims. Ir Dievas ėmė mus vesti savo keliu, kurį Jis numatęs kiekvienam, kad galėtumėte kažkur pasitarnauti.

Kol nebuvau įtikėjęs, negalvojau, kad norėsiu daugiau pažinti Dievą. Paskaitei Bibliją vieną kartą ir atrodo, jog to užtenka. Viskas suprantama ir aišku. Jeigu kokia nors vieta neaiški, tai nusprendi vėliau išsiaiškinti arba tiesiog taip ir palieki. Dabar, kai tenka kalbėtis su neįtikėjusiais žmonėmis, jie sako: „Čia viskas aišku. Nėra nieko sudėtingo.“

Kada įtiki, atsiranda troškimas pažinti, ką tau asmeniškai sako Dievas. Tada labai susidomi. Nori sužinoti vis daugiau ir daugiau.

Kauno "Gerosios Naujienos" baptistų bažnyčios misionierius Tauragėje Daivaras Linaburgis

Marijampolė, 2009-01-11