Žiūrėkite video YouTube>> Visą laiką gyvenau be Dievo. Mano tėvai buvo ateistai. Žodis „Dievas“ mūsų namuose neskambėjo. Jis man buvo toks tolimas, kad negalėjau net įsivaizduoti, kad kada nors aš Juo patikėsiu. Buvau tarybinis vaikas: darželis, mokykla, spaliukai, pionieriai, komjaunuoliai. Po aštuonių klasių įstojau į Marijampolės pedagoginę mokyklą, toli nuo savo namų. Prasidėjo naujas gyvenimas.

Atsimenu tokį įvykį: buvo Kūčios. Mes namuose tokių švenčių nešventėme, o mano draugės iš grupės buvo iš aplinkinių kaimų. Jų šeimose buvo gilios tradicijos ir visos šventė. Viena iš grupės buvo iš Gargždų. Tikriausia ir jos šeimoje ši šventė nesureikšminta. Jai tolimas kelias iki namų, tai ji pasiliko. Mes kartu nuėjome į restoraną ir nesupratome, kodėl čia taip tuščia.

Bendrabutyje išmokau groti gitara, kūriau dainas. Viena iš jų vadinosi: „Jėzus Kristus buvo hipis ir gyveno danguje.“ Kadangi aš nepažinojau Jėzaus, nežinojau, kad Jis yra gyvas, tai dainuoti šią dainą man buvo naujas nuotykis. Ant laiptų susėdę su draugais „plėšdavome“ šią dainą.

Šiandien tai galiu įvertinti. Asmeniškai pažįstu Jėzų, bet tada galvojau būtent taip.

Pedagoginėje mokykloje mane išrinko ateistų būrelio pirmininke, nes tikrai tokia ir buvau. Smerkiau ir persekiojau drauges, kurios eidavo į bažnyčią. Sakydavau: „Tu dėl senelės ar mamos, kad jos liepia, eini į bažnyčią.“ Aš konfliktuodavau su draugėmis dėl šito. Kaltinau drauges veidmainyste, kad jos tikisi iš savo mamų ar senelių kažką gauti. Mane tai erzino. Aš viską dariau atvirkščiai.

Kada ištekėjau ir pagimdžiau pirmą dukrą, pamačiau, kad gyvenimas nėra toks linksmas. Gyvenome su vyru kaip du pasauliečiai. Mačiau, kad nėra paprasta, kada susitinka du svetimi žmonės ir jiems reikia išmokti kartu gyventi, kartu vaikus auginti, kartu ūkį tvarkyti, dirbti. Ir tuomet prasidėjo įvairūs sunkumai, kada nemoki pasižeminti, kada nemoki priimti žmogaus tokio, koks jis yra ir lauki pasikeitimų iš jo. Mano gyvenime buvo labai daug sudėtingų dalykų. Tuomet atrodė, kad man per sunku, kad aš nebepajėgiu, nebepanešu šios naštos.

Kada laukiausi sūnaus, mano mama tuo metu lankėsi Kauno „Gerosios Naujienos“ bendruomenėje. Ji man kažką pasakojo apie Dievą, bet man ta pasaulėžiūra buvo svetima. Galvojau: „Jeigu mamai ten gerai, tai tegul ji eina. Viskas tvarkoje.“ Aš nesigilinau. Kas keisčiausiai, aš net negirdėjau, ką ji man kalbėjo, nors mama skelbė man Evangeliją, pasakojo apie Jėzų. Mano širdies tai nepalietė, nes buvo svetima.

Vieną dieną, po didelio konflikto šeimoje, nusprendžiau, kad man reikalingas poilsis. Sugalvojau vienai savaitei su dukra išvažiuoti, nes laukiausi sūnaus. Man reikėjo nusiraminti.

Mama sakė: „Ką tu viena važiuosi. Dar bloga pasidarys. Važiuosime kartu.“ Sakiau: „Gerai.“ Tuo metu aš dar ir daug rūkiau, nors žinojau, kad laukiuosi, bet niekaip negalėjau mesti. Galvojau, kad neturėsiu laisvės, kad mama man trukdys rūkyti.

Planavau važiuoti į Druskininkus, bet mes nuvykome į Birštoną. Mama sakė: „Važiuojame į Birštoną, nes arčiau.“ Aš nesiginčijau. Smarkiai lijo, buvo šalta, buvo ruduo. Nuėjome į poilsio namus. Mus priėmė labai šilti, šviesūs žmonės, bet aš buvau pikta, suerzinta savo gyvenimo. Aš netikėjau, kad jie gali būti tokie geri. Ir, pasirodo, mama juos pažįsta. Aš sakiau sau: „Būsiu atsargi. Jie manęs niekur neįtrauks, nes jie kiekviena proga meldžiasi“. Aš buvau patekus į "Agapės" dvasinio sveikatingumo stovyklą. Ten žmonės ne tik ilsėjosi, bet buvo ir dvasiškai atgaivinami. Buvo labai nuostabi vieta, bet už mane reikėjo daug ir ilgai melstis. Žinau, kad visa bendruomenė meldėsi. Aš tada to nežinojau. Specialiai vėluodavau prie pusryčių, prie pietų stalo, kad kuo mažiau man reikėtų su jais melstis.

Tie žmonės tikrai buvo labai nuoširdūs, geri, šilti. Pasaulyje bendraujama žymiai paprasčiau.

Toje stovykloje buvo instruktorė Regina. Ji buvo ir virėja. Vienintelė buvo panašaus amžiaus kaip ir aš. Ji mokėjo su žmonėmis bendrauti. Gal kai kurie ją pažįstate. Ji buvo paprasta. Jei ko nors reikėdavo, ji pasimeldžia – ir tai įvyksta. Ji buvo neseniai įtikėjusi: du ar tris mėnesius. Buvo uoli tikinčioji, karšta. Man, netikinčiai, tai buvo keista matyti. Aš patikėjau, kad tai vyksta ne šiaip sau.

Būdavo Biblijos studijų paskaitos. Aš pajėgdavau ten nueiti. Paskaitos vyko po pietų. Beklausydama aš užmigdavau, nieko negirdžiu. Po to bendrauju su Regina ir iš jos gaunu „gyvą pamokslą“.

Taip pamažu Dievas ėmė tirpdyti šaltį mano širdyje. Mes pasiimdavome giesmyną ir per vakarą giedodavome labai daug giesmių. Taip prasivėrė mano širdis. Tuo metu aš dar nepriėmiau Kristaus, bet supratau, kad Dievas tikrai yra. Pamilau tuos žmones, kurie ten dirbo, tarnavo. Kada reikėjo išvažiuoti, mane pakvietė į surinkimą Kaune. Laukiau progos, kada galėsiu apsilankyti surinkime, nors supratau, kad tai daryti nebus paprasta. Supratau, kad turėsiu labai stipriai pakeisti savo gyvenimą, kad turės pasikeisti savaitgaliai. Mane sulaikė tai, kad sekmadienius teks atiduoti Dievui. Mes buvome su vyru pripratę savaitgaliais bendrauti su draugais: sėdam ir važiuojam su jais susitikti. Dabar turėjau pasakyti: „Daugiau sekmadieniais taip nebus. Aš einu į bažnyčią“. Aš suvokiau, kad toliau nebegalėsiu gyventi, kaip iki šiol gyvenau, bet nežengiau ir to svarbaus žingsnio – atiduoti savo gyvenimo Dievui, visiškai Juo pasitikėti, kad Jis sutvarkys ir mano tas abejones.

Ir vėl gavau namuose tokį suspaudimą, kad aš bėgte nubėgau į bažnyčią ir laukiau, kada išgirsiu kvietimą išeiti į priekį. Aš tam žingsniui jau buvau subrendusi. Supratau kas yra nuodėmė, iš kur tas sunkumas gyvenime, kodėl patiriu tiek daug problemų, kodėl aš tokia baisi. Atgailavau prieš Viešpatį. Jis mane priėmė ir pavadino savo vaiku.

Jau aštuoniolika metų esu su Viešpačiu. Nieko gyvenime nekeisčiau. Net ir skaudžių dalykų, kuriuos patyriau krikščioniškame gyvenime. Dievas mane veda gyvenimo keliu. Jis turi man planą.

Labai džiaugiuosi, kad mano visi trys vaikai su Viešpačiu. Vyriausia dukra studijuoja Amerikoje. Ji man skambina ir pasakoja, ką patyrė, eidama su Viešpačiu, tai mano širdis džiūgauja. Dėkoju Dievui, kad padėjo išauginti Jam sekančią kartą. Mano vyras labai nepatenkintas, kad aš su vaikais einu į bažnyčią. Jis susitaikė, kad kitaip jau nebus. Jis pats dar nėra atgimęs. Mes už jį meldžiamės, tikimės, kad jis pažins Viešpatį ir galės džiaugtis kartu su mumis.

Mes galime kartu su vaikais važiuoti tarnauti Dievui. Šiandien pas jus atvykau kartu su jauniausia dukra Vilte. Kiekvienai mamai tai yra didelis džiaugsmas.

Jeigu kažkas dar asmeniškai nepažįstate Viešpaties ir galvojate: „Taip, aš tikiu ir to užtenka“, raginu, kad dar ir apsispręstumėte, kad reikia sekti Juo. Reikia atiduoti viską, kas yra brangiausia (bet tai stabdo ir atitraukia nuo Viešpaties), kad pasitikėtumėte Juo visa širdimi. Dievas atlygins jums už kiekvieną paklusnumą, už nuolankumą, dirbs jūsų širdyje.

Inga Dobilienė iš Kauno „Gerosios Naujienos“ bažnyčios

2012-02-05, Marijampolė