Padėkos ir atsinaujinimo šventė

2010-11-21, 11val.

Šią dieną dauguma amerikiečių švenčia rudenį, atsidėkodami Dievui už derlių, kurį išaugino per vasarą.

Mes taip pat turėjome padėkos dieną savo bažnyčioje, tačiau ne už žemės derlių, bet už dvasinį derlių. Prisiminėme, kas mes buvome be Dievo, ką atsinešėme į šią bažnyčią širdyse, ir kaip mus Jisai pakeitė per didesnį, ar mažesnį laiko tarpą, kokius subrandino dvasinius vaisius.

 

Buvo gera girdėti kalbant seserį Lilijaną. Ji visada sakydavo, kaip jai sunku kalbėti viešai, todėl meldėsi, kad Dievas duotų drąsos, kai bus galimybė, paskelbti Evangeliją. Dievas yra visagalis, Jam nėra neįmanomų dalykų. Todėl ir malda buvo išklausyta. Ji sutiko žmogų, kuris pats ją užkalbino ir pradėjo kalbėti apie savo problemas. Tada sesei buvo labai lengva, su Dievo pagalba, jam papasakoti apie Dievo išgelbėjimą. Nors ir labai jaudindamasi, tačiau tai ji papasakojo ir dėkojo Dievui. Buvo gera klausytis, kaip nuostabiai Jis gali viską sutvarkyti taip, kad mes galėtume skleisti žmonėms Išgelbėjimo žinią.

Nemažiau jaudinantis pasisakymas nuskambėjo iš Monikos lūpų. Turbūt niekam ne paslaptis, kad paaugliai yra pačios sudėtingiausios asmenybės, kurioms išvesti per tą sudėtingą amžiaus periodą, tėvams, mokytojams, kaip kada ir psichologams reikia nemažai pastangų.

Ji pasakojo, kaip žingsnelis po žingsnelio, piktasis per drauges, per pramogas traukė į nuodėmes tolyn nuo Dievo. Tačiau praėjus keleriems metams, nenuilstanti mūsų Gelbėtojo ranka, vis beldė į jos širdį, ir nedavė pamiršti, ką Jis yra pasakęs, ko mokęs. Ačiū Jam, kad Monika išgirdo tą beldimą, o svarbiausia nenusigręžė, bet sustojo – įsiklausė ir pradėjo gręžtis į kitą - Viešpaties kelio pusę. Ir štai ji šiandien vėl kartu su mumis ir svarbiausia - su Dievu. Džiaugsmo ašaros spindi akyse ir virpa iš džiaugsmo širdis. Viešpaties sėkla nenukrito ant uolos, ar tarp erškėčių, ji nukrito į derlingą žemę ir davė vaisių.

 

Asmuo, kuris teikia neįkainojamą ramybę, paguodą, yra labai asmeniškas, bet Juo galima dalintis ir su kitu asmeniu. Jis suteikia stiprybės streso metu, paguodžia liūdnumo akimirkomis. Jis dovanoja išmintį, kai esame susipainioję, pataiso, kai klystame. Jis teikia pagalbą, kai mums jos reikia ir Jo pagalba niekuomet nesibaigs. Nes Jis vadovauja mums nuolat ir yra „už brolį artimesnis“(Pat 18-24).

Jis duoda įsakymus, kuriuos kviečia vykdyti, bet pažada nuostabų atpildą už klusnumą. Kartais Jis leidžia patirti praradimą, nelaimę ir skausmą, bet visuomet duodą kažką geresnio. Jis neperša mums savęs, bet kantriai kantriai laukia, kol pakviesime į savo gyvenimą. Jis neverčia vykdyti Jo valią, bet būna nuliūdintas, kai mes elgiamės blogai. Jis trokšta, kad mes Jį mylėtume, nes Jis pirmas pamilo mus, bet leidžia mums laisvai pasirinkti Jį, ar atmesti. Jis mumis rūpinasi, bet nieko nedaro prievarta, Jis savęs neprimeta, nesibrauna. Jei norime, ko nori Jis – mylinčio dėmesingo Tėvo ir vaiko ryšio su Juo - turime priimti Jo pasiūlymą.

Šis asmeninis intymus ryšys su Dievu per Jo sūnų Jėzų Kristų yra svarbiausias dalykas gyvenime. Tai „kažkas“, ko mūsų širdys trokšta, tai - “gyvenimo prasmė“, „kas nors, į ką galime atsiremti“, “kas suteikia paguodą, kai viskas žlunga“. Jame yra visa.

Nijolė Noreikienė

 
Marijampolės baptistų bažnyčia, Powered by Joomla! Theme made by SiteGround web hosting