Viktoras Kurjanovičius
Pakeisti gyvenimai - Krikščionių liudijimai

Gimiau Baltarusijoje, Minsko srityje. Ką galiu pasakyti apie savo kelią Dievo link. Šiandieną dalinami lankstinukai apie keturis dvasinius dėsnius, dalinamos „Evangelijos pagal Joną“, įvairūs kiti traktatai. Aš pats pažintį su Biblija pradėjau nuo paskutinės knygos – „Apreiškimas Jonui“. Žinojau, kas bus ir kodėl taip bus. Žinojau apie sunkumus, kurie bus, apie teismą, kuris aprašytas 20 skyriuje. Žinojau, kad bus nauja žemė ir naujas dangus. To neneigiau. Ateistu nebuvau. Tikėjau, kad taip ateityje ir bus. Tai buvo vaikystėje. Šią Biblijos knygą mano jaunesnis brolis perrašė savo ranka. Ten buvo ir komentarai. Jis perrašė „Apreiškimą Jonui“. O aš tik skaičiau, bet jis daug vėliau atėjo prie Dievo nei aš.

Mano senelė buvo tikinti. Ji buvo baptistė. Aš jos nežinojau. Aš įtikėjau prieš tarnybą Armijoje. Mano mama tuo metu ieškojo Dievo. Aš lankiau bažnyčias Breste, Peterburge, Archangelske, kai ten gyvenau. Ko man trūko? Šiandien to trūksta tikinčių tėvų vaikams. Jie pastoviai girdi kalbant apie Dievą. Labai sunku nustatyti, kada jie atgailavo, kada atgimė, o kada ne. Aš taip pat blogai tai supratau. Kai skaičiau eilutę, kur Jėzus sako: „Aš atėjau šaukti ne teisiųjų, bet nusidėjėlių atgailai“, tai galvojau, kad šie žodžiai ne man skirti.

Aš negerdavau alkoholio, nerūkiau. Mano mama, senelis, dėdė negėrė, nerūkė. Mano sūnus taip pat nuo šito susilaiko. Svarbu, parodyti pavyzdį. Pats geriausias pavyzdys yra mūsų gyvenimas, o ne žodžiai, kuriuos kartais kitiems primetame. Tai labai svarbu. Aš atgailavau Baltarusijoje, po didele kriauše. Tai buvo pirma mano atgaila, o vėliau tai dariau bažnyčioje. Net neužfiksavau to momento, kada įtikėjau. Tik pastebėjau, kad trokštu melstis. Tai buvo Archangelske bažnyčioje. Priėmiau krikštą 1970 metais. Susituokiau 1977 metais. Aš esu labai turtingas, ne pinigų prasme, bet dėl to, kad turiu penkis sūnus ir dukrą. Šiuo metu du vaikai yra bažnyčios nariai, du meldėsi atgailos malda, o likusieji du artinasi prie Dievo, bet dar juos skiria atstumas. Mano vaikams nuo trisdešimties iki šešiolikos metų. Pirma dukra, o po to gimė penki sūnūs. Du iš jų vakariniame studijuoja universitete. Vienas sūnus dirba netoli Estijos Kingisepe. Jam dvidešimt šeši metai. Jis dirba dujų pramonės įmonės viršininko pavaduotoju. 2008 metais susituokė. Kiti sūnūs dar nesusituokę. Tas sūnus, kuris gyvena Kingisepe, 2008 metų spalio mėnesį pasikrikštijo. Kada savo vaikams mes esame pavyzdys, tai jie mus gerbia. Svarbu, kad tarp tėvų ir vaikų santykiai nebūtų įtempti. Sūnus man dažnai skambina į Archangelską, klausia dėl įvairių dalykų. Jis lanko Kingisepe bažnyčią ir dažnai iškyla įvairių klausimų. Įsivaizduokite, jam dvidešimt šešeri, o jis klausia tėčio patarimo. Šiais laikais tai labai retas reiškinys. Jis priima mano patarimus. Dabar maži vaikai nebepaklūsta tėvams.

Vienas sūnus, kuriam dvidešimt dveji metai, tarnauja Murmansko srityje. Jis per du tarnybos mėnesius parašė penkiolika laiškų. Kaip sakoma, pasiekė Gineso rekordą. Visa šeima nespėja jam atsakyti. Vienas sūnus studijuoja universitete dieniniame skyriuje. Šis sūnus visada elgėsi pavyzdingai. Niekada nuo pat vaikystės jo nereikėjo versti mokytis, versti dirbti. Ko besiimtų, viską padarydavo. Jis bus inžinierius. Jis gali būti teigiamu pavyzdžiu ir suaugusiems. Dar vienam sūnui šešiolika metų. Jis mokosi ir bus automechanikas.

Aš įtikėjau Severodvinsko mieste. Ten statomi atominiai laivai. Šis miestas yra Archangelsko srityje prie Baltosios jūros. Aš dirbau karinėje gamykloje. Patyriau daug išbandymų, nes gamyklos vadovybė galvojo, kad aš atskleisiu karines paslaptis. Aš dirbau pastoviai. Nesu padaręs nė vienos pravaikštos. Vieną Velykų dieną mane darbe išbandė. Nusiuntė dirbti kartu su dar dviem darbininkais. Juk jiems nepatogu vieną mane siųsti. Tuo metu aš lankiau bažnyčią Severodvinske. Kartu lankė ir Pavelas, kuris dabar gyvena Suomijoje. Tai buvo seniai. Toje gamykloje dirbau dvylika metų. Man įsakė išvykti iš Severodvinsko. Aš kurį laiką niekur nedirbau, o vėliau nusprendžiau Severodvinske prisiregistruoti pas vieną tikinčiąją seserį. Dokumentus padaviau, o jai nepavyko manęs priregistruoti. Ji pasakė, kad turiu pats nueiti. Nuėjau kur registruoja, ilgai laukiau. Jie nežinojo, ką su manimi daryti. Po to pasakė: „Daugiau į šį miestą neatvažiuok.“

Įdomu, kad nuo 1990 metų į šį miestą važinėjau į evangelizacijas. Tame mieste yra bažnyčia. Aš ir esu jos pastorius. Iš Severodvinsko mane išmetė, o dabar tarnauju ten pastoriumi. Archangelskas yra už keturiasdešimties kilometrų. Į Severodvinską važinėju autobusu.

Dar buvo toks atvejis: įsidarbinau vienoje Archangelsko gamykloje. Dirbu mėnesį. O manęs ir klausia: „Kada jums patogu atsiskaityti?“ labai mandagiai paklausė. Aš klausiu: „Kodėl?“ Man atsakė: „Tekintojai mums nereikalingi.“ Aš nuėjau į įdarbinimo agentūrą. Klausiu: „Ar šiai gamyklai reikalingi tekintojai?“ Atsakė: „Taip. Net ir paraiška yra.“ O mane, kaip nereikalingą po mėnesio atleido. Ką padarysi. Neišsilaikiau darbe, kur dirbau dvylika metų, tai ko čia man dabar laikytis. Juk tik mėnesį tedirbau.

Severodvinske nupirkome maldos namus. Atsikeliu anksti ryte ir šeštą valandą išvažiuoju autobusu iš Archangesko. Po dviejų valandų būnu vietoje.Šiuo metu vis rečiau lankiausi Archangelsko baptistų bažnyčioje. Vis daugiau dėmesio skiriu Severodvinsko bažnyčiai.

Nors tie laikai ir buvo sunkūs, bet bažnyčioje buvo išbandyti, patikimi žmonės.

1987 metais mums suteikė butą, kokį mažai kas turi. Bute yra šeši kambariai, du tualetai, dvi vonios. Balkonas didelis. Dievas taip viską sutvarkė, kad mes gyvename nuostabiame bute. Kai gyvenome labai mažame bute, aš rašiau laiškus į Maskvą Komunistų partijos Generaliniam sekretoriui Andropovui. Sunku net patikėti, bet gavome šį puikų butą. Net nesvajojome apie tai.

Severodvinske bažnyčioje yra 46 nariai. Archangelske – 86 nariai. Archangelsko bažnyčios veiklos pradžia 1967 metai. Novodvinske taip pat yra maža bažnyčia – 15 narių.

Darbo daug. Severodvinskas didelis miestas. Gyvena 250000 žmonių. Kartais sakoma: „Evangelizuokime Australijoje, Afrikoje.“ Pas mus sava Afrika, sava Australija. Daugelį aš pažįstu. Su daugeliu dirbau, su daugeliu gyvenau bendrabutyje. Bendrabutyje gyvenau dvylika metų. Gyvenimas, kaip sakoma, linksmas. O kad patiriame sunkumus, tai kas gi tokio. Be sunkumų negyvensi.

Pasakysiu eilėraštį. Ne aš pats jį sukūriau. Turiu gerą atmintį. Mėgstu nuo vaikystės mintinai mokytis eilėraščius. Labai mėgstu giedoti giesmes.

Eilėraštis apie žmogaus sielos būsena. ...

Archangelsko srities Severodvinsko miesto baptistų bažnyčios pastorius Viktoras Kurjanovičius

2009-05-03, Marijampolė

 

 

 
Marijampolės baptistų bažnyčia, Powered by Joomla! Theme made by SiteGround web hosting