Apie meilę PDF Spausdinti El. paštas
Pamokslai - Svečių pamokslai
Ketvirtadienis, 05 Sausis 2012 17:55

V. Kurjanovičius: Mes turime mėgstamas temas. Nepatinka, kai mus sujaudina, primena kaltes. Mums visiems patinka, kai kalbama apie meilę, bet negali apsieiti be kritikos, be kalčių priminimo. Jeigu mes nieko nepavogėme, tai nereaguosime, kai bus kalbama apie vagystes. Ko mums jaudintis? Jei nieko neužmušėme, tai ramiai klausome apie nusikaltusius. Juk sakoma: „Vagie, kepurė dega“. Mato 5,43-48: „Jūs girdėjote, jog buvo pasakyta: ‚Mylėk savo artimą‘ ir nekęsk savo priešo. O Aš jums sakau: mylėkite savo priešus, laiminkite jus keikiančius, darykite gera tiems, kurie nekenčia jūsų, ir melskitės už savo skriaudėjus ir persekiotojus, kad būtumėte vaikai savo Tėvo, kuris danguje; Jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų. Jei mylite tuos, kurie jus myli, kokį gi atlygį turite? Argi taip nesielgia ir muitininkai?

Ir jeigu sveikinate tik savo brolius, kuo gi viršijate kitus?Argi to nedaro ir muitininkai? Taigi būkite tobuli, kaip ir jūsų Tėvas, kuris danguje, yra tobulas“.

Čia rašoma, kad buvo skatinama nekęsti savo priešo, bet mes juk turime Dievo įsakymus. Turime laikytis Dievo paliepimų. Pats svarbiausias įsakymas: „Mylėk Dievą visa siela, visa širdimi, visu savo protu. Mylėk artimą, kaip save patį.“ Visur ir visada svarbu užduoti svarbius klausimas ir padaryti teisingas išvadas. Biblijoje išsireiškimai labai aiškūs. Juos lengva įsiminti, kad tie žodžiai išliktų atmintyje visą gyvenimą.

Prisimenu, vienas besimeldžiantis krikščionis kalbėjo: „Dieve, kaip lengva nusidėti ir kaip nelengva atgailauti“. O juk kartais nuodėmių net nepastebime, nes labai lengva nusidėti.

Atkreipkite dėmesį į žodžius: „Kaip save patį“. Čia nesakoma, kad artimą mylėtume puse širdies, bet taip, kaip myli save. Save mes mokame mylėti. Nereikia, kad kas nors mus pamokytų. Toliau Jėzus kalba, kad mylėtume savo priešus. Priešus mylėti yra sunku. Kartais net nesuprantame, kaip reikia mylėti priešus, kaip juos laiminti. Melstis už priešus dar galime, nes neįmanoma patikrinti, ar malda nuoširdi. Kartais už priešus meldžiamės šaltai. Parašyta Rašte, kad turiu melstis už priešus, tai taip ir darau.

Yra dalykų, kuriuos sunku padaryti. Kaip mums laiminti priešus, kurie mums kenkia? Kaip pamilti priešą? Gera mylėti tuos, kurie gyvena Pietų Afrikos Respublikoje. Aš taip pat labai myliu tą, kuris gyvena Australijoje. Kaip jo nemylėti? Labai lengva mylėti. O kaip mylėti tą, kuris tau po kojomis vis painiojasi, kenkia tau, kalba bjaurius dalykus? Štai kur sunki našta. Nežinome, kaip tempti tą naštą: ar nešti, ar mesti? O reikia nešti. Reikia priversti save ryte keltis ir eiti į surinkimą. Norisi pagulėti, pailsėti. Štai tokia mūsų natūra.

44 eilutėje rašoma: „Melskitės už savo skriaudėjus ir persekiotojus.“ Rašte yra pavyzdžiai, kaip mylėti priešus. Jėzus liepia pamaitinti savo priešus. Mes to nesuprantame. Kaip galima pamaitinti priešą? Meilė turi pasireikšti darbais, o ne žodžiais. Ką Kristus padarė, ko Jis atėjo į žemę? Kad atliktų Dievo Tėvo Jam pavestą darbą. Jis atliko darbą. Tuo įrodė savo meilę žmonėms. Meilę reikia veiksmu parodyti, o ne kalbėti apie ją. Meilės neieško, ją reikia įrodyti, parodyti kitam. Ir mes turime darbais rodyti savo meilę, mus supantiems žmonėms. Apie pamaitintus priešus pavyzdžių randame 2 Karalių 6,9-23: „Dievo vyras pasiuntė pas Izraelio karalių, sakydamas: „Saugokis, neik pro tą vietą, nes ten sirai“. Izraelio karalius pasiuntė į tą vietą, kurią jam nurodė Dievo vyras, ir saugojo ją. Taip jis saugojosi ne kartą ir ne du. Sirijos karalius dėl to labai nerimavo. Jis, pasišaukęs savo tarnus, tarė: „Sakykite, kas iš mūsų su Izraelio karaliumi?“ Vienas iš jo tarnų tarė: „Nė vienas, mano valdove karaliau. Bet pranašas Eliziejus, kuris gyvena Izraelyje, praneša Izraelio karaliui tai, ką kalba savo miegamajame. Jis įsakė savo vyrams: „Eikite ir sužinokite, kur jis yra, kad jį suimčiau“. Jam buvo pranešta: „Jis Dotane“. Jis pasiuntė raitelių, kovos vežimų ir didelę kariuomenę, kurie nakčia apsupo miestą. Dievo vyro tarnas, anksti atsikėlęs ir išėjęs, pamatė kariuomenę su raiteliais ir kovos vežimais, kurie buvo apsupę miestą. Tarnas sakė jam: „Vargas, mano šeimininke! Ką dabar darysime?“ Elizijus atsakė: „Nebijok, nes su mumis yra daugiau negu su jais“. Eliziejus meldėsi: „Viešpatie, atverk jo akis, kad matytų“. Viešpats atvėrė tarno akis, ir jis pamatė: štai kalnas buvo pilnas ugninių žirgų ir vežimų, supančių Eliziejų. Sirams artinantis prie jo, Eliziejus meldėsi: „Viešpatie, apakink juos“. Ir Jis apakino juos pagal Eliziejaus žodį. Tada Eliziejus tarė jiems: „Čia ne tas kelias ir ne tas miestas. Sekite mane, ir aš jus nuvesiu pas tą vyrą, kurio ieškote“. Jis juos nuvedė į Samariją. Jiems atėjus į Samariją, Eliziejus meldėsi: „Viešpatie, atverk jų akis, kad jie vėl matytų“. Viešpats atvėrė jų akis, ir jie pamatė esą Samarijos viduryje. Izraelio karalius, juos pamatęs, klausė Eliziejų: „Mano tėve, ar juos užmušti?“ Eliziejus atsakė: „Neužmušk. Argi tu žudai tuos, kuriuos paimi į nelaisvę savo kardu ir lanku? Duok jiems duonos ir vandens, kad pavalgytų ir atsigertų, o tada tegul eina pas savo valdovą“. Jis jiems paruošė dideles vaišes, ir, jiems pavalgius bei atsigėrus, paleido juos grįžti pas savo valdovą. Nuo to laiko Sirijos būriai daugiau nebepuldinėjo Izraelio.“

Jeigu karalius būtų įsakęs nužudyti priešus, tai būtų kilęs karas. Ir mes turėtume išmokti naudoti dieviškus, o ne žmogiškus metodus, kaip elgtis su priešais.

Dievas kantriai su mumis elgiasi.

Galime prisiminti Dievo vyrą Steponą.

Apaštalų darbų 7,57-60: „Tada, baisiai rėkdami, jie užsikimšo ausis ir visi kaip vienas puolė jį, išsitempė už miesto ir užmėtė akmenimis. Liudytojai padėjo savo drabužius prie kojų vieno jauno vyro, vardu Saulius. Taip jie mušė akmenimis Steponą, o jis šaukė: „Viešpatie Jėzau, priimk mano dvasią!“ Pagaliau suklupęs jis galingu balsu sušuko: „Viešpatie, neįskaityk jiems šios nuodėmės!“ Ir, tai ištaręs, užmigo.“

Pasakysiu vieną pastabą. Ginčijamasi, kaip reikia melstis: sėdint, stovint. Mes kartais sakome: „Nesvarbu kaip“. Nėra svarbu ligoniams, neįgaliems, silpniems, o sveikiems žmonėms yra svarbu. 60 eil. skaitome, kad Steponas atsiklaupė.

Šiandieną žmonių požiūris į Dievą yra nepagarbus, nėra jokios baimės. Dievą įsivaizduoja, kaip savo namo kaimyną. Tik Jis gyvena aukštu aukščiau. Bijokime Dievo. Be to negalima gyventi.

Tie žmonės, kurie užmėtė Steponą akmenimis, buvo jo priešai. Steponas prieš pat mirtį atsiklaupė ir prašė Dievo, kad neįskaitytų jo priešams šios nuodėmės. Jis mylėjo tuos žmones.

Vėl paskaitykime Mato 5,45. Dievas siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų. Senajame Testamente randame atvejį, kai Dievui panorėjus, ant vienų žemės sklypų lijo, o ant kitų nelijo. Dievas labai atsakingai elgiasi su žmonių sielomis. Kartais žmonės įsivaizduoja, kad Dievas kai kuriuos išsirinko, o kitus išbrokavo. Taip nėra. Visi turi vienodas galimybes. Dievas visiems parodė savo meilę. Žmonės pasirenka. Vieni atsako į parodytą Dievo meilę, kiti neatsako. Jeigu mes mylime tuos, kurie myli mus, tai iš Dievo nesulauksime jokios dovanos.

Kartais žmonės sako, kad svarbu į Dangaus karalystę patekti. Per slenkstį persiritai – ir viskas gerai. Lyg Dangaus karalystė būtų kokios nors gamyklos įėjimo kambarys. Kai pavėluoja darbininkas, tai gali perlipti tvorą ir atsidurs vietoje. Juk visi eina per įėjimo kambarėlį. Yra taisyklės, kurių reikia laikytis. Juk Dievas įteiks apdovanojimus už atliktą darbą.

Kai darbe visiems moka premijas, o mums nesumoka, jaučiamės nuskriausti, nelaimingi. O juk mes kalbame apie daug svarbesnius dalykus nei premija. Tada gailėsimės, kad galėjome padaryti, bet nedarėme. Sakėme: „Tegul daro kiti. Tik ne aš. Aš geriau pailsėsiu.“ Tuomet kiti už savo darbą bus apdovanoti. 48 eilutėje pasakyta: „Būkite tobuli.“ Būti tobulam reiškia mylėti priešus, juos laiminti, melstis už juos. Tobulumą kiti mumyse turi matyti. Šiandien mes turime būti geresni nei vakar, o rytoj turime būti geresni nei šiandien.

Apreiškimo 22,11 pasakyta: „Teisusis toliau tevykdo teisumą, ir šventasis dar tepašventėja.“ Ar neatgimęs gali šventėti? Ne. Mūsų noras – siekti tobulumo. Mes turime būti pavyzdžiu žmonėms. Mes turime būti šviesa, pavyzdžiu, laišku.

Kai aplinkiniai matys gerą mūsų pavyzdį, artinsis prie Dievo.

Viktoras Kurjanovičius, Archangelsko srities Severodvinsko miesto baptistų bažnyčios pastorius

2009-05-03, Marijampolė                                   

 
Marijampolės baptistų bažnyčia, Powered by Joomla! Theme made by SiteGround web hosting