Pranas Bielevičius: Ko turėtume laukti? Mes laukiame savo gimtadienių, laukiame įvairių švenčių, laukiame naujų metų, bet turėtume laukti svarbesnių dalykų, ko Dievas iš mūsų tikisi. Pirmas dalykas, ko mes turėtume laukti – tai Viešpaties sugrįžimo.

1 Petro laiške, 1 laiške tesalonikiečiams parašyta, kaip yra svarbu laukti Jo sugrįžimo, nes mes galime pavargti laukti. Galime klausti: „Kada gi Jėzus ateis? Prieš du tūkstančius metų Jėzus žadėjo, kad Jis ateis.“ Rašte skaitome, kad Dievas vis dar laukia atgailaujančių sielų.

Įsivaizduokime, kaip mums būtų liūdna, jei Jis būtų atėjęs tada, kai dar Jo nepažinome. Mes turime būti kantrūs ir laukti Viešpaties sugrįžimo. Ta viltis turėtų mus palaikyti.

Situacija šalyje vis blogės ir blogės. Nuolat girdime apie tai kalbant. Kai buvau vaikas, žmonės nuolat kalbėjo, kad gyventi darosi vis sunkiau. Daugelis dalykų eina vis blogyn. Dabar girdžiu tas pačias kalbas. Mūsų vaikai ateityje taip pat sakys: „Gyvenimas vis blogėja.“

Taip ir turi būti, nes visuomenė nusisuka nuo Dievo, žmogus nusisuka nuo Dievo. Pirmiausia noriu jus padrąsinti: nenustokime laukti Viešpaties. Kodėl taip svarbu Jo laukti? Nes išsipildys tai, ką Dievas pažadėjo – mūsų kūnai bus išgelbėti. Bus užbaigtas mūsų išganymas. Mes gausime naują kūną, kuriame nebus ligų, nesensime. Bus išgelbėta mūsų dvasia, siela ir kūnas. Mūsų kūnas rodo, kad einame senyn. Tai yra nuodėmės pasekmė.

Mums sunku įsivaizduoti žmones, kurie gyveno devynis šimtus metų, aštuonis šimtus metų. Mes, sulaukę penkiasdešimties, jaučiamės labai pavargę. Širdyje jaučiamės jauni, bet kūnas primena nugyventus metus.

Romiečiams 8,14-18: „Visi, vedami Dievo Dvasios, yra Dievo vaikai. Jūs gi gavote ne vergystės dvasią, kad vėl bijotumėte, bet gavote įsūnystės Dvasią, kuria šaukiame: „Aba, Tėve!“ Pati Dvasia liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai. O jei esame vaikai, tai ir paveldėtojai. Dievo paveldėtojai ir Kristaus bendrapaveldėtojai, jeigu tik su Juo kenčiame, kad su Juo būtume pašlovinti. Aš manau, jog šio laiko kentėjimai nieko nereiškia, lyginant juos su būsimąja šlove, kuri mumyse bus apreikšta.“

Matome, kaip yra svarbu laukti Viešpaties atėjimo. Daugelis žmonių laukia naujų metų, kaip kokio stebuklo. Kažkas galvoja, kad šiais metais išspręs savo problemas, kažkas nori savo tikslus pasiekti. Tai yra naujas atskaitos taškas, kuris vis kažką žada.

Bet čia Dievas mums suteikia tikrą viltį. Jis sako, kad ateityje mes su Kristumi būsime bendrapaveldėtojai, būsime pašlovinti. Kas nenorėtų savyje patirti visos Dievo tobulybės? Aš norėčiau. Nereikėtų sirgti, nereikėtų save kontroliuoti, nereikėtų nusidėti. Tada Dievas pašalins nuodėmės įtaką iš žmonių gyvenimo.

Romiečiams 8,19-23: „Kūrinija su ilgesiu laukia, kada bus apreikšti Dievo sūnūs. Mat kūrinija buvo pajungta tuštybei, - ne savo noru, bet pavergėjo valia, - su viltimi, kad ir pati kūrinija bus išlaisvinta iš suirimo vergijos ir įgis šlovingą Dievo vaikų laisvę. Juk mes žinome, kad visa kūrinija iki šiol dejuoja ir tebėra gimdymo skausmuose. Ir ne tik ji, bet ir mes patys, turintys pirmuosius Dvasios vaisius, - ir mes dejuojame, kantriai laukdami įsūnijimo, mūsų kūno atpirkimo.“

Dievas nori pasakyti, kaip svarbu mums suvokti, kad ateityje Dievas duos naują fizinį kūną. Šiandien daugelis svarsto, kaip jis atrodytų. To mes nežinome. Žinome, kad Jėzus ėjo per sieną. Tai sunku suprasti. Mums sunku įsivaizduoti, kad kas nors ateitų per uždarytas duris.

Mes turime suprasti ir tikėti, kad Dievas ateityje žada daug malonių ir nuostabių dalykų. Tai yra mūsų tikroji viltis.

Jeigu galvosime: „Jeigu aš turėčiau daug pinigų, tai būtų mažiau rūpesčių.“ Tai nėra tiesa. Kuo daugiau pinigų žmogus turi, tuo daugiau rūpesčių jis patiria, daugiau turto turi, planų ir norų, kaip turtą padvigubinti. Atsakomybė dar labiau padidėja. Tas, kuris turi mažai pinigų, neplanuoja atostogų egzotiškose šalyse, į kurias reikia skristi lėktuvu, ilsėtis prie jūros, ar dar daugiau turto įsigyti.

Jeigu Viešpats neateis iki mūsų mirties valandos, tai mums ją teks patirti, bet tai nėra pats blogiausias dalykas. Ateityje Dievas suteiks mums naują kūną, kuris bus tobulas.

Romiečiams 8,24-25: „Šia viltimi mes esame išgelbėti, bet regima viltis nėra viltis. Jeigu kas mato, tai kam jam viltis? Bet jei viliamės to, ko nematome, tada laukiame ištvermingai.“

Mums reikalinga ištvermė. Ar kam nors teko stovėti ilgoje eilėje? Kiekvienam teko. Jei ta eilė greitai juda, tai dar pusė bėdos. Jeigu eilė lėtai juda, labai nusibosta.

Dievas nepasakė, kiek mums reikės laukti, bet Jis tikrai įgyvendins, ką yra sumanęs. Ta viltis yra tikra. Dievo malonės visiems užteks. Dievas nė vieno neapleis, jei esame Jo vaikai.

Jei atidžiai paskaitytume „Laišką Titui“, „Laišką Timotiejui“, rastume, kad apaštalas Paulius rašo apie tikėjimo laivo sudužimą. Kodėl jis taip kalba? Kada mes pametame tikslą, kad Viešpats ateis, tada pametame ir tikslą, dėl ko turėtume dievotai gyventi. Tada pradedame gyventi taip, kaip kas norime. Mums, kaip tikintiesiems, labai svarbu gyventi su Dievo duota nuostabia viltimi. Jis iš mūsų laukia kitokio gyvenimo nei esame įpratę gyventi. Kiekvienas iš mūsų nenori keisti savo įpročių, bet Dievas ragina pasikeisti.

Paskutiniu metu skaičiau „Patarlių knygą“, kurioje gausu praktinių patarimų. Kai netenkame vilties, Dievas mus drąsina.

Viltis, kad Dievas suteiks mums kitokį kūną, skatina gyventi kitokį gyvenimą nei esame įpratę.

Kitas svarbus dalykas – Dievas mus pasiims kartu su savimi.

Hebrajams 11,11-16 „Tikėjimu ir pati Sara – nevaisinga ir nebe to amžiaus – gavo galios pastoti ir pagimdė vaiką, nes ji laikė ištikimu Tą, kuris pažadėjo. Todėl iš vieno vyro, ir dar apmirusio, gimė palikuonys, gausūs tartum dangaus žvaigždės ir nesuskaitomi kaip jūros pakrantės smiltys. Jie visi mirė tikėdami, dar negavę pažadėtųjų dalykų, bet iš tolo juos regėdami, buvo įsitikinę jais ir priėmė juos, išpažindami, jog jie žemėje svečiai ir keleiviai. Kurie taip kalba, parodo, kad ieško tėvynės. Jeigu jie būtų minėję aną, iš kurios iškeliavo, jie būtų turėję laiko sugrįžti atgal. Bet dabar jie siekė geresnės tėvynės, tai yra dangiškosios. Todėl Dievas nesigėdija vadintis jų Dievu: juk Jis paruošė jiems Miestą!“

Tai yra labai didelis padrąsinimas mums. Dievas pažada mums buveinę, kurioje yra Jis pats, kaip sakoma „Apreiškimo Jonui“ knygoje. Tai yra nuostabi viltis, kurią Dievas nori mums suteikti. Kai žmogus dirba, jis laukia atlygio. Tai yra natūralu.

Perskaitėme, kad Saros ir Abraomo gyvenime veikė Dievas. Ar šiandieną mūsų gyvenime Dievas neveikia? Veikia. Kokiu tikslu Dievas mūsų gyvenime daro kai kuriuos dalykus? Jis nori padrąsinti tikėti ateities viltimi, kurią Jis yra davęs.

Kada Dievas ima veikti ir kažką daryti mūsų gyvenime, tada lengviau patikėti tuo, ko nematome ir negalime pačiupinėti.

13 eil. sakoma, kad visi jie mirė tikėdami, dar negavę pažadėtųjų dalykų. Ar daug šiandieną tikinčiųjų, kurie nesulaukė tų pažadėtų dalykų? Taip. Jie mirė ir to nesulaukė. „Apreiškimo Jonui“ knygoje skaitome apie Dangiškąją Jeruzalę, kurios gatvės yra auksinės. Sunku tai įsivaizduoti. Žmonės nebus godūs.

Žmonės dėl materialių dalykų dažnai pameta svarbiausių dalykų siekius. Mums reikia materialių gėrybių, bet jų iš šio pasaulio nė vienas neišsinešime.

13 eil. rašo: „...bet iš tolo juos regėdami.“ Kaip galime regėti? Kada skaitome Dievo žodį ir tikėjimu žvelgiame į ateitį.

Labai svarbu suvokti, kad mes esame Dievo vaikai. Mes, kaip tikintieji, dažnai užmirštame, kad Dievas yra kartu su kiekvienu iš mūsų. Dievas pažadėjo mūsų nepalikti ir neapleisti.

Hebrajams 13,5b: „Niekad Aš tavęs nepaliksiu ir nepamiršiu“.

Kada kasdieną matai Dievą, veikiantį gyvenime, kaip Jis saugo, kaip Jis aprūpina, kaip Jis globoja, tada ateina įsitikinimas, kad Dievas įgyvendins pažadėtus ateities įvykius.

Hebrajams 11,13 eil. sakoma „priėmė juos“. Tai yra labai svarbu. Mes galime tai atmesti, galime pasirinkti kažkuo kitu tikėti, bet jie pasirinko tikėti ir priimti tai, kaip savo. To Dievas ir iš kiekvieno mūsų šiandieną tikisi.

Mums asmeniškai Dievas yra davęs pažadą. Šiandien kalbama apie Kristaus atėjimą, mirtį ant kryžiaus, prisikėlimą. Supranta, kad Jis mirė už visų žmonių nuodėmes, bet niekaip negali suasmeninti, kad tai skirta būtent man.

Sara ir Abraomas tai pasisavina. 13 eil. dar rašomas kitas svarbus dalykas: „Išpažindami, jog jie žemėje svečiai ir keleiviai.“ Jie pasirinko ne tik tikėti, bet ir viešai pripažinti. Dievas mus padrąsina žvelgti į ateitį. Mes nežinome, kas laukia šiais metais. Gal džiaugsimės, gal liūdėsime, ar patirsime sunkumus, ar vargą, bet turime viltį, kad Dievas mūsų niekada neapleis. Dažnai mes, kaip tikintieji, murmame dėl ateities, nes galvojame, jog Dievas mus apleido ir paliko. Nebijokime ateities, nors ji gali būti pilna sunkumų. Ne veltui „Patarlių knygoje“ pasakyta: „Kvailas yra tas žmogus, kuris ryte giria ateinančią dieną, nes jis nežino, kas jo laukia.“ Gal vakare patirs skausmą.

Kai kalbame apie Dievą žinome, kad Jis niekada nepasikeis, kad ir kas beįvyktų mūsų gyvenime.

Baigdamas noriu jus padrąsinti: „Kad ir kas beatsitiktų jūsų gyvenime, Dievas niekada nepaliks, jeigu tikrai tikite, jog Jis laikosi savo žodžio.“ Tai nėra mano garantas. Aš to garantuoti negaliu. Dievas pats už save garantuoja, jog Jis paruošęs šlovingą ateitį, kurios gal šiandien mes nematome. Galime pamatyti ją tik tikėjimu. Galime viltis ja ir jos laukti. Todėl nepykime ant Dievo, nemurmėkime, o su viltimi žiūrėkime į ateitį.

Ir mums patiems bus lengviau gyventi ir bus lengviau kitiems pasakoti apie tą viltį. To reikia ne tik mums, bet ir kitiems žmonėms.

Pranas Bielevičius

2011-01-02, Marijampolės baptistų bažnyčios pastorius