Prieš savaitę lankiausi Ylakių bendruomenėje Skuodo rajone. Kitą sekmadienį vėl važiuosim. Švęsime padėkos šventę už derlių. Perduodu jums sveikinimus iš Ylakių.

Atvežiau vieną knygą, kuri bus jūsų bibliotekoje. Tai yra penkerių metų darbo rezultatai. Daug faktų žinojau ir prieš dešimt, dvidešimt ar trisdešimt metų. Ne viską fiksavau. Linkiu, kad pas jus būtų žmogus, kuris rašytų metraštį. Kada nors bus naudinga paskaityti ir pasimokyti iš praeities. Nesutinku su „Tautine giesme“, kad iš praeities mes galime pasisemti stiprybės. Manau, kad stiprybės galime pasisemti iš Dievo, bet išminties – taip.

Knygos pavadinimas „Po Jo sparnais...“ Pavadinimą paėmiau iš giesmės. Kitas variantas buvo toks: „Po Jo sparnais pasiliks mano siela, nors audra siaučia ir daros tamsu...“ Šioje knygoje užrašiau Lietuvos baptistų istoriją nuo 1841 metų iki 1990 metų. Iki to virsmo, kurį mes išgyvenome. Deja, Marijampolės baptistų istorijos čia nėra. Patys suprantate kodėl. Jūs parašykite bažnyčios istoriją. Gal ir nebūtinai istoriją, bet fiksuokite įvykius. Šioje knygoje beveik šimtas nuotraukų, autentiškų dokumentų kopijos, ištraukos iš kai kurių laiškų. Trumpos kai kurių veikėjų biografijos. Manau, kad bus naudos. Turiu atvirai prisipažinti, kai atėjo laikas parašyti šią knygą, man kilo abejonių. Kai kurie žmonės barė, kiti laikė kvailiu. Kartą paskambinau į Vokietiją vienam asmeniui, tai jis išbarė, nors tikėjausi, kad jis man daug padės: „Ko tu pats varginiesi ir kitiems galvą kvaršini? Kam reikia tokios knygos? Kas ją skaitys?“ Jis teisus. Mūsų laikų žmonių nedomina kitų patirtis. Mes labai esame į save susitelkę. Svarbu tai, ką aš darau, ką artimų draugų ratas daro, o visi kiti – nulis.

Mano viduje vyko kova: „Rašyti ar nerašyti.“ Reikia įdėti daug darbo ir lėšų.“ Norėjau sąžiningai parašyti apie įvykius. Faktai ir teiginiai turėjo būti patvirtinti bent dviem šaltiniais. Ar kam reikės? Buvo tokių, kurie mane palaikė. Ir galvojau: „Tokia Dievo valia.“ Aš negirdėjau Dievo balso. Norėjau išgirsti, bet supratau, kad tokia yra Dievo valia. Kam reikės, tas skaitys. Ir dar pagalvokime apie tai: „Ar svarbu tik tai, ką darau aš? Ar reikia vertinti ir tai, ką daro kiti? Ar ir tie, kurie gyveno iki manęs? Juk Dievas mus pašaukė tęsti estafetę.“ Juk mes turime tai perduoti kitiems. Čia yra Didysis Kristaus paliepimas. Tai ne vien tik žodžiais skelbti Evangelijos žinią, bet ir šventai gyventi.

Mes kalbame žmonėms, mes norime, kad jie klausytųsi. Kartais ką nors veikiame. Norime, kad kiti mus matytų. Svarbiausia – Viešpaties akivaizdoje užimti teisingą poziciją.

2009-10-11, Marijampolė