Irmantas Beržinis: Mes dažnai meldžiamės: „Dieve, atleisk man tą, atleisk aną, atleisk šitą.“ Ar Dievas visada atleidžia? Gali ir neatleisti.

1 Jono 1,9-10: „Jeigu išpažįstame savo nuodėmes, Jis ištikimas ir teisingas, kad atleistų mums nuodėmes ir apvalytų mus nuo visų nedorybių. Jei sakome, kad nesame nusidėję, darome Jį melagiu, ir nėra mumyse Jo žodžio.“

Dievas iš savo pusės visada yra pasiruošęs mums atleisti.

Mums reikalingi asmeniniai santykiai su Dievu. Tik tada, kai gyvename artybėje su Juo, Dievas gali mus naudoti.

Jeigu mums Dievas neatleido, tai nesame su Juo artybėje.

Mato 6,14-15: „Jeigu jūs atleisite žmonėms jų nusižengimus, tai ir jūsų dangiškasis Tėvas atleis jums, o jeigu jūs neatleisite žmonėms jų nusižengimų, tai ir jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų“. Dievas pasiruošęs mums suteikti atleidimą ir apvalymą, bet kartais gali būti kliūčių tai padaryti.

Atrodytų, jog šios dvi eilutės parašytos ne toje vietoje, kur turėtų būti. Nuo 9 eilutės Jėzus moko apie maldą, nuo 16 eilutės kalba apie pasninką, o 14-15 eilutės lyg ir įsiterpia į paaiškinimus. Kodėl jos čia įdėtos?

Šios eilutės įdėtos prie maldos „Tėve mūsų“. Jėzus kalbėjo mokiniams ir daugybei žmonių. Kai ko žmonės galėjo ir nesuprasti, todėl reikalingas paaiškinimas.

Mato 6,9-13: „Todėl melskitės taip: ‚Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas tavo vardas, teateinie tavo karalystė, tebūnie tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje. Kasdienės mūsų duonos duok mums šiandien ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. Ir nevesk mūsų į pagundymą, bet gelbėk mus nuo pikto; nes Tavo yra karalystė, jėga ir šlovė per amžius. Amen‘.

Jėzus neaiškino apie Dievą, kuris yra danguje, apie Jo karalystę neaiškino, bet vieną dalyką paaiškino – apie atleidimą. Jis paaiškino 12 eilutę. Tai yra labai svarbu, nes pabrėžta. Norime, kad Dievas atleistų mums nuodėmes, tada gerai jaučiamės. Bet Dievas iškelia sąlygą. Jeigu jūs, ar aš, nenorėsime kitiems atleisti, tai Dievas sulaikys jums ir man atleidimą. Toks yra Dievo žodis. Ką Dievas sako, tą Jis ir darys. Štai kaip aš turiu elgtis, jeigu noriu gauti Dievo atleidimą: turiu būti kitiems atleidęs. Rašte randame parašyta, kad turiu nuoširdžiai būti atleidęs. Logika labai paprasta: kitiems atleisite, tai gausite Dievo atleidimą. Jeigu neatleisite, tai ir Dievas jums neatleis.

Kartais žmogus sako: „Aš tau neatleisiu.“ Mes nieko negalime padaryti.

Koks gyvenimas, kai neturime dangiškojo Tėvo atleidimo? Nuodėmės kaupiasi. Jeigu sulaukiame Dievo malonės, tai visos mūsų nuodėmės, kurias padarome nuo gimimo iki paskutinio atodūsio, yra atleidžiamos. Bet mes esame tik žmonės ir dažnai nusidedame. Nuodėmės traukia, jos mums malonios, bet sulaukiame pasekmių. Dievas suteikia galią priešintis nuodėmei. Pats žmogus, įnikęs į nuodėmę, iš jos išsivaduoti nesugeba. Nuodėmės gali kauptis ant pečių, mus slegia ši našta, nutrūksta asmeniniai ryšiai su Dievu, prarandamas džiaugsmas Šventojoje Dvasioje, prarandama ramybė. Mes prarandame Dievo malonę. Kas yra Dievo malonė? Kai gauname dalykus, kurių nenusipelnome.

Hebrajams 12,15-16: „Žiūrėkite, kad kas neprarastų Dievo malonės, kad neišleistų daigų kokia karti šaknis ir nepadarytų vargo, suteršdama daugelį; kad neatsirastų ištvirkėlių ir bedievių kaip Ezavas, už valgio kąsnį pardavęs pirmagimio teises.“ Turime stebėti savo gyvenimą, kad neprarastume Dievo teikiamų malonių, kad širdyje neatsirastų apkartimas.

Mato 18,15-22: „Jei tavo brolis tau nusidėtų, eik ir pasakyk jam apie jo kaltę prie keturių akių. Jeigu jis paklausys tavęs, tu laimėjai savo brolį. O jei nepaklausytų, pasiimk su savimi dar vieną ar du, kad, dviejų ar trijų liudytojų parodymais būtų patvirtintas kiekvienas žodis. Jeigu jis jų nepaklausytų, pranešk bažnyčiai. O jei neklausys nė bažnyčios, tebūna jis tau kaip pagonis ir muitininkas. Iš tiesų sakau jums: ką tik jūs surišite žemėje, bus surišta ir danguje, ir ką tik atrišite žemėje, bus atrišta ir danguje“. Ir dar sakau jums: jeigu du iš jūsų susitars žemėje prašyti bet kokio dalyko, jiems mano dangiškasis Tėvas jį suteiks. Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir Aš esu tarp jų“. Tuomet Petras priėjo ir paklausė: „Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusideda? Ar iki septynių kartų?“ Jėzus jam atsakė: „Aš nesakau tau iki septynių kartų, bet iki septyniasdešimt septynių“.

Petras buvo pasiruošęs atleisti iki septynių kartų. Jėzus paaiškino, jog reikia atleisti labai daug kartų. Net skaičių galime pamiršti beskaičiuodami.

Dažnai 22 eilute ir baigiame skaityti apie atleidimą. Reikia skaityti toliau. Mato 18,23-35: „Todėl su dangaus karalyste yra panašiai kaip su karaliumi, kuris sumanė atsiskaityti su savo tarnais. Jam pradėjus apyskaitą, atvedė pas jį vieną, kuris buvo jam skolingas dešimt tūkstančių talentų. Kadangi šis neturėjo iš ko grąžinti skolą, valdovas įsakė parduoti jį, jo žmoną ir vaikus bei visą jo nuosavybę, kad būtų sumokėta skola. Tada parpuolęs tarnas jį pagarbino ir tarė: ,Turėk man kantrybės! Aš viską tau sumokėsiu‘. Pasigailėjęs to tarno, valdovas paleido jį ir dovanojo skolą. Vos išėjęs, tas tarnas sutiko vieną savo tarnybos draugą, kuris buvo jam skolingas šimtą denarų, ir nutvėręs smaugė jį, sakydamas: ‚Atiduok skolą!‘ Puolęs ant kelių, draugas maldavo: ‚Turėk man kantrybės! Aš viską sumokėsiu‘. Bet tas nesutiko, ėmė ir įmetė jį į kalėjimą, iki atiduos skolą. Matydami, kas nutiko, kiti tarnai labai nuliūdo. Jie nuėjo ir papasakojo valdovui, kas įvyko. Tada, pasišaukęs jį, valdovas tarė: ‚Nedorasis tarne, visą tavo skolą aš tau dovanojau, nes labai manęs prašei. Argi neturėjai ir tu pasigailėti savo draugo, kaip aš pasigailėjau tavęs?!‘ Užsirūstinęs valdovas atidavė jį kankintojams, iki jis sumokės visą skolą. Taip ir mano dangiškasis Tėvas pasielgs su jumis, jeigu kiekvienas iš širdies neatleisite savo broliui jo nusižengimų“. 34 eilutėje baigėsi palyginimas. 35 eilutėje Jėzus paaiškina: Dangiškasis Tėvas įmes į dvasinį kalėjimą, kol mes atleisime broliui.

Kai bažnyčioje neatleidžiame vienas kitam, tuomet atsiranda daug sunkumų.

Luko 11,1-4: „Kartą Jėzus vienoje vietoje meldėsi. Jam baigus melstis, vienas iš Jo mokinių paprašė: „Viešpatie, išmokyk mus melstis, kaip ir Jonas išmokė savo mokinius“. Jėzus tarė jiems: „Kai meldžiatės, sakykite: „Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas Tavo vardas. Teateinie Tavo karalystė. Tebūnie Tavo valia kaip danguje, taip ir žemėje. Kasdienės mūsų duonos duok mums kasdien ir atleisk mums mūsų kaltes, nes ir mes atleidžiame kiekvienam, kuris mums kaltas. Ir nevesk mūsų į pagundymą, bet gelbėk mus nuo pikto“. 4 eil. sakoma: „Nes ir mes atleidžiame kiekvienam, kuris mums kaltas“. Ši eilutė skiriasi nuo Mato 6,14-15, nes čia mokiniai paprašė Jėzaus juos pamokyti melstis. Mato 6 skyriuje Jėzus kalbėjo mokiniams ir visiems žmonėms, kurie buvo susirinkę toje vietoje. Tai rodo, kad mokiniai atleidžia. Tokia turi būti mokinių savybė. Kristus nedarė klaidų, nuodėmių. Jam nereikėjo Tėvo prašyti atleidimo, o mokiniams tai yra labai svarbu.

Lengva pasakyti: „Atleisk“, o kaip tai padaryti praktiškai?

Aš pastebiu, kad ir Kaune, ir šioje bažnyčioje nuolat pasitaiko apkartusių narių, teisiančių kitus. Su neatleidimu ateina ir teisimas. Žmonės papuola į „kalėjimą“, kuriame nėra grotų, durų, bet tai „kalėjimas“.

Jei nesi atlaidus, jei užkietini savo širdį ir nenori atleisti, vietoje meilės vienas kitam, gausis neapykanta. Patys nepatiria atleidimo, nes dažniausiai neprašo Dievo: “Dieve, nusidėjau. Negaliu atleisti, padėk.“, bet: „visi kiti kalti, tik ne aš“. Toliau sakoma: „aš myliu Dievą“. O ką Raštas sako 1Jn 4,20? Bažnyčioje tarp brolių ir seserų reikalingas atleidimas. Jei aš vienam neatleidžiu, kitam neatleidžiu, tai kas įvyksta? Aš mąstau: „Kam man į bažnyčią eiti?“

Ar mes esame tobuli? Ne. Mes esame tobuli tik Kristuje. Mes visi turime silpnybių, ydų. Tas ydas atsinešame į bažnyčią. Kai ateinu tik sekmadienį, tai visi man būna geri. Kai ką nors veikdami praleidžiame kartu daugiau laiko, kai sprendžiame įvairius klausimus, išlenda daugybė ydų, kurių ankščiau nematėme. Ir natūralu, kad mums jos nepatinka. Kuo ilgiau kartu, tuo daugiau pastebime. Tada arba izoliuotis vienas nuo kito, arba Dievo meilėje vienas kitą pataisyti, prašyti atleidimo vienas kito, atleisti vienas kitam ir toliau darbuotis vienas su kitu. Ką rinksimės?

Ką labai sunku atleisti? Besikartojančias klaidas. Prisiminkime Petrą, kuris buvo pasiruošęs atleisti iki septynių kartų. Sunkiausia atleisti įvairius charakterio bruožus. Kas jus labiausiai erzina kituose žmonėse? Atsakymai: „Kai manęs negirdi. Kai slepia tiesą, ką apie mane galvoja. Tuščiai kalba. Teisia kitus. Gerai kalba apie save. Išdidus žmogus.“

O kokie žmonės jums patinka? Atsakymai: „Tie, kurie kalba švelniai.“

Jus erzina tie, kurie kalba stačiokiškai. Ar būna, kad žmonės kalba per švelniai?

Atsakymai: „Nepatinka saldžialiežuviai.“ „Klastinga širdis nepatinka.“

Gal žmogus turi poreikį pasikalbėti. Jei jis, būdamas greitakalbis, kalbėsis su lėtu žmogum, tai abu liks nepatenkinti, jie vienas kito nesupras. Jei kalbėsis abu greitakalbiai, poreikis bendrauti bus patenkintas. Kai susitinka abu lėti asmenys, jie taip pat sutars, lėtai pasikalbės. Išsiskirs abu patenkinti vienas kitu, informacija bus perduota.

Mes visi esame skirtingi. Galvojame apie kitus: „Jei jis ne toks kaip aš, tai jau blogas. Reikia greitai kalbėti. Gaišina mano laiką. Kodėl nedaro taip, kaip aš sakau? Kodėl manęs neklauso? Kodėl jis kalba taip lėtai.“ Tai yra problema. Šiuos dalykus viduje taip pat turiu atleisti.

Ar aš galiu pakeisti kitą žmogų? Ne. Dievas gali pakeisti. Mane užgauna kito elgesys, kuris man nesuprantamas. Ar jūsų neužgautų? Užgautų. Ką man daryti? Gal dalintis bažnyčioje į greitakalbius ir lėtakalbius, subrendusius ir nesubrendusius. Galime taip pasidalinti, bet gali būti, kad aš liksiu vienas.

Kaip žmonės ilsisi? Vienas pailsi pabuvęs vienas. Kitas asmuo pailsi bendraudamas su kitais. Jam reikia bendravimo su draugais, reikia, kad jį išklausytų. Tokie santykiai gali būti ir tarp šeimos narių. Kiekvieno charakteris vis kitoks, poreikiai skirtingi.

Didelius prasižengimus labai sunku kitiems atleisti. Kokie būna dideli prasižengimai? Avarijos, mirtis, sužalojimai. Ir pastorių šeimoje yra buvę atvejis, kai su dukra blogai pasielgė. Reikėjo tai ištverti ir atleisti. Dievas duoda sunkius išbandymus ir brandiems tikintiesiems, kad galėtų juos dar labiau lavinti. Nėra lengva.

Atleidimas ir bausmės pašalinimas nėra tas pats. Patarlių 17,15: „Kas išteisina nedorėlį ir kas pasmerkia teisųjį, abu yra pasibjaurėjimas Viešpačiui.“

Aš atleidžiu, kai žmogus prašo atleidimo, bet to įvykio pasekmė gali likti.

Pavyzdys: Jei paprašo kartu pavežti ryte į darbą, sutariate susitikti 7 val, o ateina 7:20 ir sako: „atsiprašau, pavėlavau“. Sakome: „atleidžiu“ ir perspėti, jog negalite ilgiau laukti kaip 5 min. Tai nereiškia, jog esate neatleidę, bet kad negalite tiek ilgai laukti, o žmogus gali rinktis, kaip elgtis.

Mes turime atleisti, bet turime ir imtis tam tikrų priemonių. Atleidimas nemoko pridengti negeroves. Aš turiu iš širdies atleisti ir jo nesmerkti, bet jam padėti. Kartais, kai atleidžiama ne iš širdies, tai sakoma: „Aš su tuo žmogumi nenoriu bendrauti. Geriau nieko bendro neturėti.“ Jei kalbėtume apie santykius bažnyčioje, tai jei nebus atleidimo iš širdies, tada prisėlins mintis: „Man tas brolis ar sesuo nepatinka. Geriau, jo bažnyčioje nebūtų“. Kai vieną kartą atleidi, kitą kartą atleidi, o brolis ar sesuo ir vėl įskaudina, nusideda, tai galvoji, jog jis ar ji yra veidmainiai. Sunku tokiu žmogumi patikėti. Pagal Raštą turiu atleisti iki septyniasdešimt septynių kartų ir taip turiu daryti. Bet kaip atskirti tikrai atsiprašantį nuo veidmainiaujančio? Reikia imtis tam tikrų priemonių. Jei žmogus nuoširdžiai atsiprašo, nori pasikeisti, tai jis priims jūsų pagalbą, patarimą, kaip išvengti problemos. Pavyzdžiui, patarsite 15 minučių atsikelti anksčiau. „Taip, pasistengsiu“- galite išgirsti. Jei jis kalba tik dėl vaizdo, tai pagalbos nepriims. Jis tada sako: „Jūs privalote atleisti, pasilaikykite savo patarimus sau, o aš darysiu ką noriu.“

Kokia nauda atleidus? Gauname iš Dievo atleidimą, draugystę su juo, ramybę, džiaugsmą Šventojoje Dvasioje. Dievas nuolat ir nuolat šioje srityje mus lavina.

Jeigu gyvenime susiklosto aplinkybės, kada turime atleisti, tai gali būti, jog tai skirta mūsų pagerinimui, mūsų lavinimui.

Pasigėrėkime mūsų Viešpačiu, Jis mums geriausias, sektiniausias pavyzdys:

Luko 23,33-34: „Atėję į vietą, kuri vadinasi „Kaukolė“, jie nukryžiavo Jį ir du piktadarius – vieną iš dešinės, antrą iš kairės. Jėzus tarė: „Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką daro“. O jie, mesdami burtą, pasidalino Jo drabužius.“ Jėzus prašė pas Tėvą atleidimo kareiviams, kurie tyčiojosi iš Jo, plakė, kalė prie kryžiaus, kurie Jo akivaizdoje metė dalybų burtą. Jis buvo ir yra kupinas atleidimo ir supratimo.

Kolosiečiams 3,13: „Būkite vieni kitiems pakantūs ir atleiskite vieni kitiems, jei vienas prieš kitą turite skundą. Kaip Kristus atleido, taip ir jūs atleiskite“.

Irmantas Beržinis, Marijampolės baptistų bažnyčios pastorius

2011-03-06