Dievo garbinimas
Pamokslai - Svečių pamokslai
Antradienis, 23 Rugpjūtis 2011 11:15

Audrius Putvinskas: Mes ateiname sekmadienį, kad pagarbintume Dievą. Tai turėtų būti mūsų pagrindinis motyvas. Mes giedojome giesmes. Mes savo lūpomis ir širdimis garbiname Dievą.

Prisiminkime išminčius iš Mato 2 skyriaus. Jie atėjo pagarbinti kūdikėlio. Jie atėjo nusilenkti Karaliui. Kartais mes garbinimą suprantame taip, jog gieda ypatingomis dovanomis apdovanoti žmonės, kurie turi gražų balsą ir muzikinę klausą.

Tai yra garbinimo dalis. Aš nenoriu šį rytą kalbėti apie garbinimą siaura prasme. Aš noriu kalbėti platesne prasme. Žodis „garbinimas“ reiškia „vertas“. Ar Dievas yra vertas, kad mes Jam giedotume? Ar mes giedame dėl to, kad yra tokia tradicija? Ar dėl to, kad visi taip daro? Jis yra vertas. Tikras garbinimas nėra vien lūpomis tariami žodžiai. Tai yra širdies dalykas. Šiandien aš noriu kalbėti apie širdį. Garbinimo jėga kyla iš tyrumo ir santykių su Dievu.

Jono 4,20-24: „Mūsų tėvai garbino ant šito kalno, o jūs sakote, kad Jeruzalėje esanti vieta, kur reikia garbinti.“ Jėzus atsakė: „Moterie, tikėk manimi, jog ateina valanda, kada garbinsite Tėvą ne ant šio kalno ir ne Jeruzalėje. Jūs garbinate, ko nepažįstate, o mes garbiname, ką pažįstame, nes išgelbėjimas – iš žydų. Bet ateina valanda, - jau dabar ji yra, - kai tikrieji garbintojai garbins Tėvą dvasioje ir tiesoje, nes Tėvas tokių Jo garbintojų ieško. Dievas yra Dvasia, ir Jį garbinantys turi garbinti dvasioje ir tiesoje“.

Jėzus skelbdavo Evangeliją minioms. Man labai patinka, kad Jis atsitraukdavo nuo minių ir rasdavo laiko asmeniškai pasikalbėti. Jis susitinka su moterimi.

Senojo Testamento supratimą išreiškia moteris. Senojo Testamento laikais žmonės ateidavo į Jeruzalę, į šventyklą, kad pagarbintų Dievą.

Jeigu šiandien būtų Senojo Testamento laikai ir reikėtų vykti į Jeruzalę pagarbinti Dievą, tai kiek iš mūsų turėtų lėšų nukeliauti? Nedaugelis.

23 eil. Jėzus kalba apie naujus dalykus. Jis nurodo, kad garbinimas bus kitoks. Jeigu iki Kristaus atėjimo Dievas buvo garbinamas konkrečioje geografinėje vietoje – Jeruzalėje, tai „ateina valanda“, manau, jog ji yra, kai tikrieji garbintojai garbins Dievą dvasioje ir tiesoje.

Širdį paliečia 23 eil. antra dalis: „Nes Tėvas tokių Jo garbintojų ieško.“

Brangieji, šiandien yra ta diena, kai Dievas ieško Jo vardo garbintojų. Jis ieško, Jis laukia, Jam patinka tokie garbintojai. Jeigu Senojo Testamento laikais Dievas apsigyveno šventykloje, tai šiandien Jis apsigyvena žmogaus širdyje. Kiekvienas, kuris supranta, kad yra nusidėjėlis, kad bus atskirtas nuo Dievo amžinybėje, bet šaukiasi Kristaus, patiki Jo auka ant kryžiaus, priima Jį į širdį, amžinybę bus su Dievu. Dievas apsigyvena žmogaus širdyje. Ar sunku tai suprasti? Sunku. Aš negalėčiau jums suprantamai paaiškinti, kaip tai įvyksta. Ką tai reiškia? Visatos sutvėrėjas apsigyvena tavo širdyje, jei esi išgelbėtas, jei pripažinai, kad Kristus yra tavo Gelbėtojas ir Viešpats.

Šiandien tavo kūnas yra tavyje gyvenančios Šventosios Dvasios šventykla.

Jono 12,1-8: „Šešioms dienoms belikus iki Paschos, Jėzus atėjo į Betaniją, kur gyveno jo prikeltas iš numirusių Lozorius. Ten iškėlė Jam vaišes. Morta patarnavo, o Lozorius kartu su kitais sėdėjo prie stalo su Jėzumi. Paėmusi svarą labai brangaus tepalo iš gryno nardo, Marija patepė Jėzui kojas ir nušluostė jas savo plaukais. Namuose pasklido tepalo kvapas. Vienas iš Jo mokinių, Simono sūnus Judas Iskariotas, kuris turėjo Jį išduoti, pasakė: „Kodėl to tepalo neparduoda už tris šimtus denarų ir neatiduoda vargšams?“ Jis taip sakė ne todėl, kad jam būtų rūpėję vargšai, bet kad pats buvo vagis ir, turėdamas kasą, grobstė įplaukas. O Jėzus tarė: „Palik ją ramybėje. Ji tai laikė mano laidotuvių dienai. Vargšų jūs visada turėsite su savimi, o mane ne visuomet turėsite“.

Dievas panorėjo įdėti šias eilutes. Jis kažką mums per šią Rašto vietą nori pasakyti. Ką čia randame? Randame puikų krikščionių susibūrimą. Po Paschos buvo iškeltos vaišės, buvo smagus bendravimas, buvo daug žmonių. Kartu su jais buvo ir Lozorius, bet čia matome jauną moterį, kuri buvo pasiruošusi pagarbinti Jėzų. Aš manau, kad daugelis, kurie buvo atėję į šiuos namus, pasiruošė pamatyti stebuklą – pamatyti iš numirusių prikeltą Lozorių. Jeigu šiandien kažką iš jūsų artimųjų Dievas prikeltų iš mirusių, tai daug marijampoliečių ateitų pažiūrėti šio stebuklo. Jiems būtų įdomu pamatyti iš mirties prikeltą žmogų. Manau, kad ir tuo metu žmonės labai norėjo pamatyti prikeltąjį Lozorių. Bet mes pasižiūrėkime į jauną moterį. Marija ieškojo Mesijo, o ne žinios. Ji turėjo teisingą garbinimo objektą.

Kartais žmonės ateina paklausyti gerą pamokslą. Kartais jie ateina pasižiūrėti į didį pamokslautoją ar į neįprastai atrodantį užsienietį, bet Marijos tikslas buvo vienas – išaukštinti ir pagarbinti Kristų.

Ji mylėjo Jėzų. Noriu tavęs paklausti: su kokia širdies nuostata šį rytą atėjai į šią salę? Ar širdyje buvo nuostata – pagarbinti Dievą? Ar tavo širdyje buvo šis troškimas? Ar tu labai skubėjai, nes norėjai su Juo susitikti? Ar norėjai Jį išaukštinti šioje bažnyčioje? Ar Jis yra vertas tavo pagarbos, tavo giesmių, tavo atsidavimo, tavo nuolankumo?

Marija tai darė. Marija atėjo prie Jėzaus Kristaus duoti, o ne gauti.

3 eil. apie tai kalba. Ką Marija myli, Tą ir pagarbina. Jos motyvas teisingas. Nardo tepalas buvo labai brangus. Jaunos merginos jį laikydavo vienintelei savo gyvenimo akimirkai – vestuvių nakčiai. Ji patepa nardo tepalu Jėzui kojas. Tai buvo Marijai pats brangiausias, vertingiausias tepalas.

Yra tokia giesmė: „Viską Jėzui, viską Jėzui, atiduodu viską Jam.“ Aš pasakysiu jums sąžiningai, kai giedu šią giesmę, man būna nejauku. Ir tuos žodžius aš tariu nedrąsiai, nes ši giesmė man primena, ar aš iš tikrųjų Jam viską atiduodu, kad galėčiau šią giesmę giedoti. Marija Jėzui atidavė tai, kas jai buvo brangiausia.

Dažnai žmonės į bažnyčią ateina su tokiu motyvu: duodu tam, kad pats gaučiau. Einu į bažnyčią, atlieku ritualus, paaukoju dešimtinę ir aukas ir galvoju: „Gal Dievas mane palaimins.“ Taip, Dievas yra Tas, kuris laimina. Jo rankose yra viskas, ką mes galime regėti šiame pasaulyje, bet garbinimo motyvas yra neteisingas. Jeigu tu ateini pas Dievą tam, kad iš Jo gautum, tai nemanau, jog Dievas pasiruošęs duoti. Ateinu pagarbinti, kad kitą savaitę Dievas mane laimintų. Tai yra senos mintys, kurias turėtume išmesti. Toks motyvas įtikėjusiam žmogui neturėtų vadovauti. Tai yra savanaudiška ir kūniška.

Pavyzdys: santuokoje meilės objektas yra sutuoktinis, kuriam nori duoti tai, kas yra geriausia, bet santykiai pradeda nesiklostyti, kai kiekvienas ieško sau naudos. Ar ne tiesa? Jeigu tu man geras, ir aš būsiu geras. Jeigu tu man taip padarei, tai ir aš parodysiu savo principus. Tačiau šį motyvą mes turime išmesti, kaip seną šiukšlę. Vietoje to, kad prašytume: „Jėzau, duok man. Jėzau, palaimink mane. Jėzau, pagydyk mane. Dieve, palaimink mano šeimą. Dieve, padaryk taip, kad aš turėčiau darbą. Dieve, palaimink mano verslą“, pakeiskime nauju mąstymu: „Ką aš Dieve dėl Tavęs galiu padaryti, kuo patarnauti?“ Juk Dievas nėra Senelis Šaltis, kurio vaikai vis prašo: „Duok! Duok!“ Štai koks yra senas mąstymas ir koks yra naujas mąstymas.

Marijos motyvas buvo teisingas. Ji mąstė: „Dieve, visa, kas yra geriausia, Tau atiduodu“.

Dievas ieško tokių garbintojų. Dievas ieško tokių širdžių, kurios būtų pasiruošusios ne imti, bet duoti. Dievas nenori likučių.

Kai aš tarnavau Joniškėlio apylinkėse, po pamaldų mes pasilikdavome prie vaišių stalo. Ilgą laiką mes rinkdavomės dviejuose kaimuose. Kadangi pagyvenusius žmones sunku atsivežti, tai mes nusprendėme vieną sekmadienį rinktis vienuose namuose, o kitą – kituose. Kai atvažiuodavo svečiai, mums stigdavo indų, puodelių arbatai atsigerti. Nusprendėme, kas galime, atsinešti iš namų peilius, šakutes, puodelius, kad tai būtų bažnyčios indai. Įdomiausia, kad žmonės atnešdavo, bet du puodeliai būdavo rudos spalvos, trys puodeliai žalios spalvos. Kitaip tariant, geresnį servizą pasilikdavo namuose, kas yra natūralu, o puodeliai atlieka, tai juos galima atnešti į bažnyčią. Kartais žmonės į bažnyčią atneša likučius. Skaudu taip sakyti, bet taip yra. Aš noriu paklausti: ar Dievas yra vertas to, kad mes atneštume tai, kas lieka nuo mūsų buities? Ar Jėzus yra vertas, kad mes ateitume čia, sekmadienį ir sakytume: „Dieve, duok!, o grįžę namo lauktume buities praturtinimo? O sekantį sekmadienį vėl sakytume: “Dieve, duok.”

Ar Dievas tokių garbintojų ieško? Dievas ieško tokių Jo garbintojų, kurie ateitų sekmadienį į bažnyčią ir sakytų: „Dieve, ką aš galiu Tau duoti? Tu davei man labai daug. To aš negaliu suprasti savo menku protu. Tu davei man amžinąjį gyvenimą, davei man Šventąją Dvasią, davei dvasines dovanas, davei brolius ir seseris, kurie padrąsina, davei bažnyčią, į kurią galiu ateiti. Aš manau, kad tavo ir mano Viešpats yra vertas daug daugiau nei likučių.

Daugelis įtraukti į garbinimą: vieni garsiai gieda, kiti gal kiek tyliau gieda, bet, kaip jau sakiau, pats garbinimas yra širdies dalykas. Garbinimas yra individualus dalykas.

Marija buvo susikoncentravus ties Jėzumi. Tai nebuvo skirta visiems susirinkusiems. Tai buvo Jo ir jos asmeninis ryšys. Marija parodė meilę Tam, kuris ruošėsi už ją mirti.

Pažvelkime dar į vieną žmogų, kuris trukdė garbinimui.

4-5 eil. kalba apie Judą Iskariotą. Ar jis neatrodo iš pirmo žvilgsnio tobulas krikščionis? Juk jis pasiūlo nardo tepalą parduoti, o pinigus išdalinti vargšams. Atrodytų, kad jo pasiūlymas labai geras, nes Dievas sako: „Mylėk Dievą visa širdimi ir savo artimą, kaip save patį. Judo pasiūlymas – pasirūpinti vargšais. Lyginant su šiomis dienomis, Judas Iskariotas – tobulas krikščionis. Jis rūpinasi kitais. Ateina krikščionis prieš bažnyčią ir sako: „Parduokime tai ir tai, o gautus pinigus išdalinkime vargšams.“ Ar šiandien sutinkame tokių krikščionių? Gal ir taip, bet retai.

6 eil. Dievas mums atidengia jo širdį. Išore – tobulas krikščionis, o viduje – vagis ir savanaudis. Marijos garbinimo objektas – Jėzus Kristus. Judo Iskarioto garbinimo objektas – pinigai. Visiškai skirtingas garbinimo objektas. Marijos motyvas – duoti dėl Kristaus. Judo Iskarioto – pasiimti pinigų. Šiame tekste matome dvi širdis, du skirtingus priėjimus prie Dievo. Išore Judas yra pamaldus, bet širdyje – savanaudis.

Mes negalime matyti kitų tikinčiųjų širdies. Išoriškai tas krikščionis, į kurį tu žiūri, atrodo tobulai. Gal jis tarnauja bažnyčioje. Tarnystė yra svarbu, bet Dievui rūpi tavo širdis. Judas Iskariotas labiau mylėjo save nei Jėzų.

Mato 6,31-33: „Todėl nesirūpinkite ir neklausinėkite: ‚Ką valgysime?‘, arba: ‚Ką gersime?‘, arba: ‚Kuo vilkėsime?‘ Visų tų dalykų ieško pagonys. Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia. Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisumo, o visa tai bus jums pridėta.“

Dievas žino, ko tau šiandien reikia. Dievas žino visus tavo poreikius. Net ir tuos, apie kuriuos tu garsiai nekalbi. Mes turime įvairių emocinių, fizinių ir materialių poreikių. Mes raginami pirmiau ieškoti Dievo karalystės, o visa kita mums bus pridėta. Tai skiriasi nuo to, ką randame parašyta apie Judą.

31 eil. sakoma: „nesirūpinkite.“

33 eil. sakoma: „Pirmiausia ieškokite Dievo karalystės ir Jo teisumo.“

Ko pirmiausia turime ieškoti? Ar pirma turime ieškoti pavalgyti, rūpintis, ką vilkėsime? Aš nesakau, kad valgyti nėra svarbu, bet pirmiausia Dievas tave ragina ieškoti Jo karalystės ir Jo teisumo.

32 eil. sakoma, kad visų tų dalykų ieško pagonys. Pagonis sugretinčiau su neišgelbėtais žmonėmis. Ką daro pagonys? Krauna žemėje turtus, tarnauja netikram dievui – mamonai.“

Kai įvažiavau į Marijampolę, mačiau daug statybų. Daugelis statosi namus. Aš pats jau kelis metus dirbu prie statybų. Turėti gražų ir erdvų namą nėra blogai, bet gražus namas nėra pirminis dalykas. Daugelio pagonių širdies motyvas yra krauti sau turtus žemėje.

O ką sako Dievas? Po to, kai mes įtikėjome, sakoma: „Kraukite turtus danguje.“

Tai yra mūsų gyvenimo dalis. Mums reikalingi šie poreikiai, bet norėjau akcentuoti, kad šie dalykai nėra mūsų pagrindinis motyvas. Dievas skatina mane ir tave pirmiausia ieškoti Dievo karalystės ir Jo teisumo, o visa kita bus pridėta. Jeigu pasaulietis pirmiausia rūpinasi savimi, tai Biblija skelbia, kad tavimi pasirūpins Dievas. Sunku tuo patikėti? Taip. Sunku praktikoje tuo patikėti. Mumyse dar yra išlikęs senas mąstymas, kad aš turiu savimi pasirūpinti.

Grįžkime prie Judo Iskarioto. Kas buvo jo širdyje? Susirūpinimas savimi, savo gerbūviu. Išore jis buvo krikščionis, bet vidumi, kaip ir kiti neišgelbėti, pražuvę žmonės, kurie tarnauja svetimam dievui. Jis mylėjo save labiau nei Jėzų. Raštas sako: „Kur tavo lobis, ten bus ir tavo širdis.“

Jo garbinimo objektas buvo pinigai. Marijos garbinimo objektas buvo asmuo – Jėzus Kristus.

Pirmas Dievo įsakymas: „Neturėk kitų dievų šalia manęs“.

Brangieji, šis įsakymas galioja tau ir man, kad tavo ir mano širdyje Dievas būtų pirmoje vietoje. Tikrasis Dievas, Visatos Kūrėjas, Viešpats Jėzus Kristus.

Kad tavo širdies nepasigrobtų netikras dievas, neteisingas garbinimo motyvas. Aš pats save dažnai pagaunu, dirbdamas statybose, kad mano širdis ima krypti į materializmo dievą. Mano širdis užsidega troškimu turėti didelį ir gražų namą, kokį turi kiti žmonės. Jie statosi namus – ir man reikia. Galvoje pradeda suktis mintys, kaip reikia tai daryti. Juk tai nėra teisinga. Kas šiandien tau yra pirmoje vietoje?

Noriu tavęs paklausti: kas rytoj ryte, kai atsikelsi, tau bus pirmoje vietoje? Kas tau bus pirmoje vietoje antradienį, trečiadienį ir visą likusią savaitės dalį? Ar nuo pirmadienio iki sekmadienio tau pirmoje eilėje bus Dievas? Aš raginu ir skatinu, kad tavo širdies motyvas būtų toks, kaip Marijos, nes bet kuris kitas garbinimo objektas, išskyrus Dievą, yra stabmeldystė.

Ką dar galiu pasakyti apie Judą Iskariotą? Jis buvo religingas, tačiau neišgelbėtas. Išoriškai jis buvo tobulas krikščionis, tačiau viduje sugedęs.

Dievas nėra susidomėjęs tavo geru įvaizdžiu bažnyčioje. Dievas nėra susidomėjęs, kad tu statytum gerą tarnystę tam, kad atkreiptum žmonių dėmesį, tam, kad iškeltum save. Dievas nėra tuo suinteresuotas. Dievas laukia tavo širdies. Jis laukia tokios širdies, kokia buvo Marijos širdis. Marijos širdis buvo nuolanki. Marijos širdies motyvas – duoti. Judo Iskarioto širdies motyvas – gauti. Abi šios širdys gyvena mumyse. Tas senas žmogus, Judas Iskariotas, vis dar tebegyvena mumyse, tačiau Dievas ieško tokių garbintojų, kad tu ir aš garbintume Jį su ta Marijos širdimi.

Dievas laukia, kad mes pirmiausia Jį mylėtume, kad Jam atiduotume visą garbę ne tik giedant, bet ir visur kitur. Kokios gi pasekmės?

Grįžkime prie Jono 12 skyriaus. 3 eil. sakoma, kad Marija atnešė Jėzui tai, ką ji turėjo brangiausio. Tuo, kuo ji pasidalino, brangaus nardo tepalo kvapas pasklido visame kambaryje. Visi į tai atkreipė dėmesį. Jie klausinėjo: „Kas čia vyksta?“ Marijos motyvas nebuvo toks, kad kiti apie tai sužinotų. Kada tu ir aš iš tyros širdies garbiname Dievą, kiti atkreips dėmesį. Marija patikėjo ir suprato, kad Jėzus mirs, ir ji atidavė tai, kas jai buvo brangiausia.

Manau, kad kiekvienas, kuris buvo šiuose namuose, ne tik užuodė tą kvapą, bet nardo tepalo kvapo prisigėrė jų drabužiai. Po to, kai jie pabendravo ir išsiskirstė į savo namus, išsinešė Marijos garbinimo pėdsakus.

Jeigu tavo garbinimo motyvas yra meilė, jeigu šiandien atėjai su tyra širdimi, tai patrauks kitų dėmesį. Tavo tyrumas atkreips kitų dėmesį. Tokių garbintojų Dievas ieško, bet tuo pačiu tavo garbinimas palies ir aplink tave gyvenančius žmones.

Štai kodėl aš pradžioje sakiau, kad garbinimas nėra vien giedojimas. Tu Dievą pagarbinsi ir tuomet, kai neturi gero balso. Gal aplinkiniams tavo giedojimas kelia siaubą, bet, jeigu tu darai tai iš tyros širdies – pagarbinsi Jį. Dievas tave apdovanojo dvasinėmis dovanomis. Gal tu negali Jam šiandien giedoti, bet gali patarnauti Jam kitomis dovanomis, kitais būdais, kitais sugebėjimais, kuriuos tu turi. Daryk visa, ką gali daryti geriausia, ir Dievas bus pagarbintas. Jeigu tu šiandien dėl Dievo gali padaryti mažmožį – paskambinti draugams, pakviesti į bažnyčią, Dievas bus pagarbintas.

Kaip ir Marija, kuri atidavė Jėzui nardo tepalą, kurio kvapas palietė kitus, įsigėrė į jų rūbus, taip ir tavo tyros širdies nusistatymas palies kitus žmones. Marija atidavė tai, kas jai buvo brangiausia.

Klausiu tavęs: kas šiandien tau yra brangiausia? Mes visi turime mums brangių dalykų. Ar Jėzus yra vertas, kad Jam atiduotum tai, kas tau yra brangiausia? Aš manau, taip. Jis padovanojo daug daugiau, negu tu laikai brangiausiu. Bet Dievui rūpi ne tai, ką tu turi, bet tavo širdis. Tegul ji būna tokia kaip Marijos. Telaimina jus Dievas.

Audrius Putvinskas, Kauno „Gerosios Naujienos“ baptistų bažnyčios pamokslininkas

2008-06-22, Marijampolė

 
Marijampolės baptistų bažnyčia, Powered by Joomla! Theme made by SiteGround web hosting