Asmeniniai santykiai su Dievu kasdieniniame gyvenime PDF Spausdinti El. paštas
Pamokslai - Pastoriai
Trečiadienis, 06 Liepa 2011 13:10

Viešpats Jėzus Kristus yra gyvas. Tai yra nuostabu. Beveik visi religijų įkūrėjai kažkada gyveno ir numirė. Ačiū Dievui, kad Viešpats Jėzus Kristus mirė ir trečią dieną prisikėlė, Jis beldžiasi į kiekvieno širdį.

Šiandien noriu kalbėti apie asmeninius mūsų santykius su Dievu kasdieniniame gyvenime. Mes daug ką galime žinoti iš Šventojo Rašto, bet labai svarbu tą žinojimą perkelti į asmeninį gyvenimą. Kai žvelgiame į žmonių nuodėmes, mes turime suvokti, kad Dievas nepašaukė teisti šio pasaulio. Dažnai tai pamirštame.

1Korintiečiams 5,12 a: „Kam man teisti svetimus?“

Šis skyrius kalba apie discipliną. Kaip reaguoti į kitų tikinčiųjų nusižengimus. Mes kartais galvojame, kad Kristus atėjo tam, kad teistų. Bet taip nėra. Pirmiausia Jis atėjo tam, kad kviestų žmones prie Dievo.

 

Dažnai įsivaizduojame, kad Dievas uždėjo mums naštą, įvertinti kitų žmonių gyvenimus.

Jeigu atidžiai studijuotume Raštą, tai pamatytume, kad niekur Dievas nesiuntė mūsų smerkti pasaulio. Jis mus pašaukė eiti pas žmones ir kviesti juos prie Dievo. Jeigu norime kitus kviesti prie Dievo, tai turime pasižiūrėti, kokie mūsų santykiai su Juo. Dažnai galvojame, kad turėtume atgailauti, kai susirenkame sekmadienį, kai stovime prie Viešpaties atminimo stalo, ar švenčiame kokias nors šventes. Bet iš tikrųjų mes kiekvieną dieną turėtume apsivalyti. Užmirštame, kad nuodėmė beldžiasi į kiekvieno širdį. Mes jau skaitėme Rašte, kad nuodėmė guli prie mūsų durų. Ji niekur nepasitraukia.

Kai pas jus ateina kaimynas, jis pasibeldžia vieną, kitą kartą, o po to pasitraukia. Raštas sako, kad nuodėmė niekur nesitraukia. Mes kalbėjome, kas yra nuodėmė mūsų gyvenime, bet dar svarbiau suvokti, kas yra Dievas mūsų gyvenime. Kartais mes, kaip tikintieji, labai daug laiko skiriame knaisiojimuisi savo viduje, savo nuodėmėse. Dažnai save pasmerkiame. Sau negalime atleisti. Mes turime daugiau dėmesio skirti Dievui – koks Jis yra, kas Jis yra. Juk Jis nori, kad mes būtume į Jį panašūs, kad mėgdžiotume.

Mūsų vaikai intuityviai mus mėgdžioja: ar mes laikomės tvarkos, ar laikomės higienos. Kartais pykstame ant savo vaikų, bet juk jie yra mūsų veidrodis. Raginu jus nebijoti padaryti vieną žingsnį – sustoti ir pamąstyti, kas vyksta jūsų gyvenime.

Romiečiams 6,9-11: „Žinome, kad prisikėlęs iš numirusių, Kristus daugiau nebemiršta; mirtis jau nebeturi Jam galios. Kad Jis mirė, tai mirė nuodėmei kartą visiems laikams, o kad gyvena – gyvena Dievui. Taip ir jūs laikykite save mirusiais nuodėmei, o gyvais Dievui Kristuje Jėzuje, mūsų Viešpatyje.“

Mūsų gyvenime yra daug tikslų, norų, troškimų. Kartais Dievas imasi priemonių, kad mums parodytų, kad daug dalykų šiame pasaulyje yra laikini. Mums sunku tai pripažinti, nes aplinkui peršama nuomonė: „Jeigu tu nevažinėsi prabangiu automobiliu, tai šioje visuomenėje blogai jausiesi. Jeigu tu nepirksi garsių dizainerių rūbų, tai nebūsi kitų pripažintas.“

Žmonės net nepastebi, kaip jie tampa priklausomi nuo norų patenkinimo. Prisiriša prie automobilio, prie rūbų, ant kurių prisiūta tam tikra etiketė, prie nuolat reklamuojamų indų. Mes net nepastebime, kad tenkiname savo malonumus. Raštas nesmerkia, kad gyvename fizinį gyvenimą. Kas yra nuodėmė? Jei tiesmukiškai išverstume šį žodį, tai reikštų „nepataikyti į tikslą“.

Turime savęs paklausti: ar toks yra gyvenimo tikslas? Kad dirbtume tam, jog patogiai gyventume, gražiai apsirengtume. Iki tam tikro momento mums atrodo, kad tai yra svarbu. Kol neatsitinka kokia nors nelaimė, neužpuola liga. Tada mes visa tai pradedame kitaip vertinti.

Per paskutinius septynis metus turėjau tris atvejus, kai galėjau verkti, tai buvo dideli lūžiai mano asmeniniame gyvenime, kai galvojau: „Kodėl aš gyvenu? Ar kad skaniai pavalgyčiau? Kad gražiai apsirengčiau?“ Tada susimąstai, kad gyvenime daug vietos užima tie dalykai, kurie nėra labai reikšmingi. Atkreipkite dėmesį į 10-11 eilutes.

Pagalvojau, kad mūsų niekas nepersekioja, neišmeta iš darbo dėl to, kad esame tikintieji. Tai yra didelis malonės laikas. Tuo pačiu tai yra didelis išmėginimas. Ko Dievas iš mūsų tikisi? Kad mes laikytume save mirusiais nuodėmei, o gyvais Dievui, Kristuje Jėzuje.

Yra du kraštutinumai, kurie labai populiarūs žmonių tarpe. Vienas kraštutinumas – žmogus viską vertina kaip vartotojas. Perka daiktus, kurių jam net nereikia. Žmonės neįsivaizduoja kaip kitaip galima praleisti laisvalaikį, o tik eina į prekybos centrus, apžiūrinėja daiktus, nueina į kavines, ant ledo pačiuožinėja. Praeitą savaitę pašto dėžutėje radau penkis lankstinukus, kurie reklamuoja prekes. Einame į parduotuves ir perkame daiktus, pasidavę reklamai. Tai nėra gerai, nes mes tarnaujame geiduliams. Mūsų širdys nebesugeba džiaugtis tuo, ką turi. Nesidžiaugiame, kad esame pavalgę, apsirengę.

Vokietijoje yra žmonių, kurie į tam tikras parduotuves net neužeina. Aš nuėjau į tas parduotuves. Man pasiūlė palyginti prekių kainas. Prekės viena nuo kitos nesiskiria, bet kainos skirtingos. Tiesiog žmonės, kurie uždirba daugiau, neina į tas parduotuves, kur prekių kainos yra žemos. Tai parodo, kad žmonės tampa priklausomi. Mes kartais nė nepastebime, kaip tampame tik vartotojais, tarnaujame savo geiduliams. Kiek daug laiko tam paskiriame. Mes labai daug dirbame. Kartais net ir per daug. Mūsų spintos prigrūstos rūbų. Gyvenime buvo atvejis, kai viską, ką turėjau, išnešė. Man buvo labai gaila. Dievas davė galimybę pamąstyti: „Kur mano širdis?“ Po kurio laiko vėl pradėjau krauti ir krauti.

Yra kitas kraštutinumas, kuris nėra teisingas, kai nuo visko atsisakoma.

Šiandien net grįžtama prie to, kas buvo antrame, trečiame amžiuje – asketinis gyvenimas. Bandoma prie to sugrįžti ir pasakyti, kad tai yra būtent tas dvasiškumas, kurio iš mūsų nori Dievas. Apskurusiais rūbais rengtis, neprižiūrėti savęs, badauti.

Dievas liepė mums savo kūnus prižiūrėti. Todėl mums reikalingas vidurys. Kai mes susimąstome, tai suvokiame, jog rutina taip įsuka, kad nustojame gyventi dėl Dievo. Ar to nepastebėjote? Mes gyvename tiktai dėl savęs.

„Apaštalų darbų“ knyga yra nuostabi ir naudinga. Joje vis kartojais žodžiai: „kartu“, „drauge“. Brolis Algis manęs klausia: „Ar pastebėjai šiuos žodžius?“

Yra kitas dalykas, kurio taip pat turime išmokti – neleisti tuo piktnaudžiauti. Tikinčiojo gyvenimas dažnai turi du kraštutinumus – arba atvirą širdį, arba ją visiškai uždarytą. Dažnai žmonės piktnaudžiauja tais dalykais. Mes nenorime kitų įsileisti į savo gyvenimą, nes kartais žaizdos, kurias palieka tie, kurie mus išnaudoja, trukdo blaiviai įvertinti situaciją.

Ar jūs kada nors mąstėte, dėl ko gyvenate? Ar tik dėl to, kad pavalgytumėt, kad apsirengtumėt, kad vaikus užaugintumėt, kad namą pastatytumėt? Ateis diena, patikėkite ne manimi, bet Dievu, kai jūs pamatysite savo gyvenimo tuštybę, jeigu gyvenate tik dėl to. Ateis diena, kai jūsų vaikai paliks namus. Tai būna didelė krizė, o ypač tarp sutuoktinių, nes jie turi vėl atsigręžti vienas į kitą. Jie pamato, kad yra atitolę vienas nuo kito. Ateina diena, kai drabužiai tampa beverčiai. Ateina diena, kai sukaupti turtai tampa beverčiai. Ir dar baisiau, kai ateina diena, kai prieš mirtį žmogus atsigręžia į savo praeitį ir klausia: „O ką aš gero savo gyvenime nuveikiau?“

Krikščionio gyvenime neturėtų būti baimės dėl ateities. Jeigu mes mylime Viešpatį, jeigu priėmėme Kristų kaip savo asmeninį Gelbėtoją, tai neturėtume nieko bijoti.

Klausimas kitoks: „Dėl ko Kristus prisikėlė?“ Jis prisikėlė tam, kad mums prikeltų kitokiam gyvenimui. Tai suprasti mūsų gyvenime nėra lengva, nes mes visaip užmaskuojame savo savanaudiškumą. Aš pastebėjau, kad randu įvairių pretekstų pateisinti savo savanaudiškumą. Gal ir jūs tai pastebėjote savo gyvenime? Mes teisinamės įvairiais būdais, bet turėtume paklausti: „Ar Dievui iš tikrųjų to reikia?“ ir mes sakome: „Tarp mūsų nėra meilės. Nėra vienybės“. Nes neturime tikslo – gyventi dėl Dievo.

Romiečiams 6,11 eil. rašoma, kad būtume mirę nuodėmei, bet gyvi dėl Dievo. Kada kalbame apie gyvenimą dėl Dievo, tai mes atrandame, jog nenorime tokio gyvenimo.

Ką Dievas kalba apie pasninką? Ar tereikia tik nevalgyti? Ne. Tikrasis pasninkas – atiduoti savo maistą, ir pasiaukoti dėl kitų žmonių. To Dievas tikisi iš kiekvieno, bet mes tradiciškai to daryti nenorime. Mes tai ignoruojame ir tokiu būdu sutaupome, bet nedarome to, ko Dievas iš mūsų tikisi. Ir, kai žvelgiame į save, randame, kad ne tik to nenorime daryti, bet net neturime tokio tikslo.

Šiandien noriu atkreipti jūsų dėmesį į atgailą. Atgaila yra procesas, kuris yra asmeninis. Mes negalime atgailauti už ką nors kitą. Niekas negali atgailauti už mus. Tai yra mūsų apsisprendimas. Arba priimti Dievo vertybes į savo gyvenimą, arba jų atsisakyti. Kas įvyksta mūsų gyvenime, kai nenorime pripažinti Dievo vertybių, pripažinti, kad net neturime tokio tikslo? Mes norime amžinojo gyvenimo. Džiaugiamės gavę amžinąjį gyvenimą dovanai. Norime amžinai būti su Dievu. Taip mes tikėjimu turime ir apsivalyti. Nė vienas žmogus negali pakeisti savo širdies. Krikščionys dažnai daro tokią klaidą: jie galvoja, kad, kai jie įtikėjo į Viešpatį Jėzų Kristų, įgavo galią būti laisvais nuo nuodėmės. Taip, jie įgavo galią priešintis nuodėmei, bet visišką apvalymą gali duoti tik Dievas. Niekur Biblijoje jūs nerasite tokio parašymo, kad tikintysis pats savo jėgomis gali įveikti nuodėmę. Laikui bėgant mes išsiskiriame iš kitų, nes negeriame alkoholio, nerūkome, nepaleistuvaujame. Tai yra dalykai, kuriais mes galime didžiuotis ir džiaugtis. Gal kitų dalykų nedarome. Bet, kai mes apie save pradedame labai gerai galvoti, tada Dievas nori atkreipti mūsų dėmesį. 1 Korintiečiams 10,12: „Todėl, kas tariasi stovįs, težiūri, kad nekristų.“

Kada mąstome, kad viską galime, tada savo asmeniniame gyvenime pamatome, jog mes nieko negalime. Tada ateina pasirinkimo momentas: arba nuvertinti save, arba ateiti pas Dievą ir prašyti Jo jėgos. Tai nėra paprasta, nes mūsų savimeilė, mūsų išdidumas nenori pripažinti, jog esame nepajėgūs susitvarkyti su nuodėme. Tarp tikinčiųjų yra net tokie dvasiniai žaidimai, kai jie velnius išvarinėja, įsakinėja velniui. Manau, kad velnias iš jų šaiposi. Kodėl? Nes žmogus savyje neturi stiprybės tai padaryti.

Kaip ir nuodėmė. Mes ją išvarome už durų, bet toliau ji nepasitraukia. Nuo jos apvalyti gali tik Dievas. Mes galime labai gražiai moralizuoti: „Tu elkis taip. Tu elkis šitaip“. Dažnai būtent tai ir darome, bet ar nuo to pasikeičia mūsų gyvenimas? Ar tai liečia mūsų širdį? Romiečiams 7,14-24: „Nes mes žinome, kad įstatymas yra dvasiškas, o aš esu kūniškas, parduotas nuodėmei. Aš net neišmanau, ką darąs, nes darau ne tai, ko noriu, bet tai, ko nekenčiu. O jei darau tai, ko nenoriu, tada sutinku, kad įstatymas geras. Tada jau nebe aš tai darau, bet manyje gyvenanti nuodėmė. Aš juk žinau, kad manyje, tai yra mano kūne, nėra jokio gėrio. Gero trokšti sugebu, o padaryti – ne. Aš nedarau gėrio, kurio trokštu, o darau blogį, kurio nenoriu. O jeigu darau, ko nenoriu, tada nebe aš tai darau, bet manyje gyvenanti nuodėmė. Taigi aš randu tokį įstatymą: kai trokštu padaryti gera, prie manęs prilimpa bloga. Juk kaip vidinis žmogus aš gėriuosi Dievo įstatymu. Bet savo nariuose matau kitą įstatymą, kovojantį su mano proto įstatymu, ir paverčiantį mane belaisviu nuodėmės įstatymo, kuris yra mano nariuose. Vargšas aš žmogus! Kas išlaisvins mane iš šito mirties kūno!”

Apaštalas Paulius šį laišką rašo tikintiesiems. Jis rašo apie tai, kas kasdien vyksta mūsų gyvenime. Mes suvokiame, kas yra nuodėmė, bet naiviai galvojame, kad ji mus aplenks. Bet taip mūsų gyvenime nevyksta. Mes arba šaukiamės Dievo pagalbos ir taip įveikiame nuodėmę, arba bandome ją įveikti savo jėgomis.

Kartais galvojame, kad pagerėjęs gyvenimas yra mūsų nuopelnas. Tai nėra tiesa. Bandoma Dievo šlovę priskirti sau.

14-24 eilutėse apaštalas Paulius tris kartus pamini nuodėmę, bet jis čia nesustojo, nenuleido rankų, o rašo toliau. Romiečiams 7,25: „Bet ačiū Dievui – per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų! Taigi aš pats protu tarnauju Dievo įstatymui, o kūnu – nuodėmės įstatymui.“

Ką jis sako? Kad mes per Dievą galime įveikti nuodėmę, kad Dievas gali mus apvalyti, bet tai daro tik tada, kai pas jį ateiname asmeniškai.

Kada mes būname pilni savimeilės, kada manome, jog galime daugelį nuodėmių įveikti, tuomet Dievas siunčia išmėginimus, kad pažvelgtume į savo širdį. Būkime sąžiningi, ar mes meluojame? Taip. Ar mes trokštame blogo? Taip. Kada su tuo kovojame savo jėgomis, mes esame bejėgiai. Ką šiandien velnias bando įdiegti tikintiesiems? Kad jie savo jėgomis gali įveikti nuodėmę. Tada kam Kristus prisikėlė? Kam reikėjo Jo aukos? Jėzus tam ir prisikėlė, kad kiekvienas netikintis ir kiekvienas tikintysis galėtų ateiti ir tikėjimu susitaikyti su Dievu ir įveikti nuodėmės pasekmes.

Galatams 2,19-20: „Aš per įstatymą numiriau įstatymui, kad gyvenčiau Dievui. Esu nukryžiuotas su Kristumi. Ir daugiau ne aš gyvenu, o gyvena manyje Kristus. Ir dabar, gyvendamas kūne, gyvenu tikėjimu į Dievo Sūnų, kuris pamilo mane ir paaukojo save už mane.“

Ką mes galime savo gyvenime padaryti? Kaip mes galime numirti įstatymui? Kada mes ateiname pas Dievą su nuoširdžia atgaila ir sakome: „Dieve, aš nesu pajėgus įveikti. Aš nesu pajėgus įvykdyti visų šių reikalavimų, bet žinau, kad Tu gali man padėti.“ Dievas tada stebuklingu būdu ateina į pagalbą. Būtent tada mes mirštame įstatymui, o pradedame gyventi Dievui. Mes sakome: „Dieve, man reikia Tavo jėgos. Man reikia Tavo vadovavimo.“

Galatams 5,22-23: „Bet Dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, ramybė, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas. Tokiems dalykams nėra įstatymo.“

Ar čia kalba apie mano vaisius? Ne, Apie Dvasios vaisius. Kol nesišaukiame Dievo, tai Dvasia negali pasiekti tų rezultatų, kokių Ji nori mūsų gyvenime. Kūno darbai yra aiškūs. Jų nereikia įrodinėti. Ar tu jaunas, ar tu senas, nuodėmė lenda prie kiekvieno. Kada mes atsiremiame į Kristų, tada su Jo pagalba ją įveikiame. Toliau pasirinkimui reikalingas mūsų apsisprendimas. Juk mes galime sakyti: „Esu silpnas. Aš jau nuleidau rankas. Tos nuodėmės neįveiksiu“. Nepamirškime, kad Dievas pastoviai laukia mūsų atsisukimo į Jį, nes nė vienas be Jo negalime gyventi krikščioniško gyvenimo. O jeigu mes bandysime jį nugyventi savo jėgomis, tai bus labai skaudus gyvenimas, nes pamatysime, jog ateina pagundymai, puolimai. Kartais sukrenta net patys padoriausi žmonės. Kai žmogus pasakoja apie tai, kas dedasi jo gyvenime, tai sunkiai galiu tuo patikėti. Kartais krikščionims norisi prieš kitus pasipuikuoti: „Koks aš esu tobulas, koks šventas“.

Dievas to nenori. Bažnyčia yra ta vieta, kur mes ateiname tam, kad paskatintume vienas kitą ieškoti Dievo veido, veikiančio Dievo mūsų gyvenime. Ir Jis kitaip neveikia, kaip tik per mūsų šaukimąsi. Jis nė vieno neverčia ką nors daryti. Jis švelniai beldžia į širdį ir klausia: „Ar tau reikia manęs?“ To Jis klausia tikinčiųjų. Ar mums Jo reikia mūsų gyvenime? Ar mes galvojame, kad viską padarysime savo jėgomis. Į šį klausimą turime kiekvienas atsakyti, nes nuo to priklausys, kaip mes toliau gyvensime krikščionišką gyvenimą.

Jau esu minėjęs, kad didelis žinojimas veda į žiaurumą ir pasipūtimą. Ir tikėjimas be pasidavimo Dievui yra negailestingas. Kodėl? Kai mes manome, kad galime padaryti tą, tą ir tą, tai ką galvojame apie kitus žmones? Kad jie taip pat sugeba daug ką padaryti. O juk taip nėra. Jie gali nežinoti pačių elementariausių dalykų. Tai suvokus, mes melsimės už brolius ir seseris, norėsime jiems padėti. Kai mes konsultuojame, patariame žmonėms, kaip geriau pasielgti, bet jų nuodėmių neįveikiame. Mes suvokiame Dievo valią, skatiname žmones į atgailą, bet padėti jiems, kaip ir mums, tegali vienas Dievas.

Ką jūs pasirinksite, priklausys tiktai nuo jūsų. Mes galime suprasti savo ir kitų nuodėmių problemas, bet kovoti su jomis niekada neįstengsime. Štai dėl ko Dievas mums siuntė Šventąją Dvasią. Jis mus padrąsina, paguodžia. Ji mums primena dalykus, užrašytus Rašte. Kartais Ji kalba per brolius ir seseris, kurie net neįtaria, kad per juos tau Dievas kažką nori pasakyti. Visas Raštas yra tam, kad mes, kaip tikintieji, klaustume savęs: „Ar man reikia Dievo kiekvieną dieną?“ Mūsų tradicija, prie kurios esame pripratę, yra kitokia. Dievą garbina sekmadienį, o kitomis savaitės dienomis elgiasi taip, lyg Dievas būtų kažkur iškeliavęs.

Raštas moko, kad Dievo stiprybės mums reikia kiekvieną dieną.

Aš noriu jums palinkėti Jėzaus kiekvieną gyvenimo dieną. Veikiančio ir gyvo. Bet tai įmanoma tik tuomet, kai mes Jo šaukiamės, kad Jis būtų mūsų gyvenime.

Pranas Bielevičius

2009-04-19, Marijampolė

 
Marijampolės baptistų bažnyčia, Powered by Joomla! Theme made by SiteGround web hosting