Nijolės Pučkovienės liudijimas
Pakeisti gyvenimai - Krikščionių liudijimai

Aš įtikėjau brandaus amžiaus. Man buvo penkiasdešimt penkeri metai. Labai gaila, kad taip vėlai įtikėjau. Jei tai būtų įvykę anksčiau, tai daugelį dalykų savo gyvenime būčiau dariusi kitaip. Aš, kaip ir visi, iki 1991 metų buvau katalikė. Šventojo Rašto neturėjome. Mes gyvenome pagal tai, kaip mus auklėjo tėvai, kokią sąžinę jie turėjo ir perdavė mums. Religiniame gyvenime man visada buvo daug neaiškumų, buvau nusiteikusi skeptiškai. Išpažintis man visada buvo nesuprantamas dalykas. Kaip žmogus gali atleisti nuodėmes? Kalbėjau poterius, bet nesupratau žodžių. Ateidavau į katedrą ir vis ieškojau, kur Dievas. Altorių daug, statulų daug. Nesupratau, kuri iš jų svarbesnė.

Aš ištekėjau už rusakalbio žmogus, kuris augo vaikų namuose, tai jo supratimas apie Dievą buvo pagal kariškio nuostatas. Jis pripažino tik jėgą, smurtą. Katalikų akyse buvau paleistuvė, atskirta nuo artimųjų, nes nebuvau bažnyčioje priėmus santuokos sakramentų. Toks liūdnas buvo mano gyvenimas.

Metai ėjo. 1990 metais mirė mama. Pagal katalikų tradicijas reikia užpirkti mišias. Kai atėjo laikas eiti išpažinties, nors mūsų vaikų ir daug, bet nebuvo kam eiti išpažinties. Tą dieną mums niekas nieko nesakė, bet laidotuvių dieną kapinėse mus išdirbo į „šuns dienas“. Man prislėgė širdį kaip akmuo. Man tuomet buvo priešinfarktinė būsena. Kaimynė patarė nueiti į bažnyčią, kurioje kunigavo Ričardas Mikutavičius. Aš ten ir nuėjau ieškoti pagalbos. Aš pradėjau verkti. Pasakiau, kad daug metų nebuvus bažnyčioje. Jis manęs nieko neklausinėjo ir sakė: „Sese, mes visi su sulaužytais gyvenimais ir praeitim.“ Nešk savo nuodėmes prie Jėzaus kryžiaus.“ Jis mane guodė. Tai buvo pirma nuoroda.

1991 metais ruošė katechetus. Kaimynė sakė: „Tu domiesi, tai ir nueik. Paskaitos buvo viešos. Kai pasibaigė mokymai, mokė moteris, ir paklausė: „Gal kam reikia Naujųjų Testamentų“. Aš pasakiau, kad neturiu ir man jį davė. Nustebau, kad tai buvo 1992 metai, o Naujasis Testamentas išleistas 1972 metais Meksikoje. Tai reiškia, kad Lietuvoje Dievo žodis nebuvo spausdinamas.

Tokia buvo pirma pažintis su Dievo žodžiu. Daug kas man tebuvo pasakos, kadangi uždengta, bet kai kurie dalykai tapo aiškūs.

Jėzus sakė: „Ateikite pas mane visi, kurie esate apsunkinti ir Aš jus atgaivinsiu.“ Tai buvo nuostabūs žodžiai. Aš supratau, kad visi žmonės yra nusidėjėliai. Labai patiko „Evangelijos pagal Joną“ 3 skyrius. Aš niekada negirdėjau katalikų bažnyčioje cituojant šį skyrių ar paraginimą, kad jums reikia atgimti. Aš pradėjau tyrinėti skaitinius. Pasirodo, kad šis skyrius neskaitomas.

1992 metų sausio mėnesį marčios Ramunės mama man skelbė Evangeliją. Ji sakė: „Nereikia eiti pas kunigą išpažinties.“ Bet aš vis eidavau į Vytauto bažnyčią, nes kunigas Ričardas Mikutavičius su vargonininku giedodavo duetu. Tas duetas mane kerėjo. Toje bažnyčioje nuolat vykdavo įvairūs koncertai. Aš ten lankiausi nuo sausio iki rugpjūčio mėnesio.

Duktė birželio 6 dieną ištekėjo, būdama 20 metų. Rugpjūčio 2 dieną išleidau į žento pusseserės vestuves. Širdis buvo labai nerami, kažkoks sunkumas spaudė, nors turėjau džiaugtis. Žentas rėžėsi į storą medį. Mano dukrai lūžo kaukolė, pažeistos smegenys, koja sugipsuota, visa stiklais subraižyta. Tos vestuvės turėjo būti už Joniškio. Dukra visą mėnesį gulėjo Joniškio ligoninėje. Žento motina pasakė: „Kai nuvažiuosi į ligoninę, tik tu neverk.“ Aš sakau: „Moku laikytis. Kai pamačiau dukrą, tai ji atrodė lyg trejų metų sunkiai sergantis vaikas. Rėkė, nieko neatsiminė. Buvo klaiku žiūrėti į savo užaugusį vaiką, kurio tokia būsena. Aš galvojau: „Jeigu sveikata neatsistatys, tai ir jos šeima iširs.“ Kada nuėjau pas chirurgą, jis pasakė: „Mamyte, kaktytę susiuvau, kojelę sugipsavau, o smegenys yra ne žmogaus kompetencijoj.“ Tai buvo dar vienas postūmis link Dievo. Tuomet viskas labai aišku pasidarė. Nebedelsiau nė dienos. Pirmą rugpjūčio sekmadienį bėgte nubėgau į bažnyčią. Su ašaromis šaukiausi Dievo Gelbėtojo ir daug meldžiausi. Dukrai negalėjo duoti jokių vaistų, kad ant smegenų nesirinktų vanduo, kad netintų smegenys. Pradėjo duoti antibiotikus, o ji jų negali priimti. Liko vien tik Dievo malonė. Meldėsi daugelis bendruomenių. Šiandien ji turi tris vaikus. Jos pasveikimas įvyko iš Dievo malonės. Kai ji po pusantrų metų pastojo, ji atėjo prie Dievo.

Sūnus tarnauja bendruomenės pastoriumi. Aš pati studijuoju Biblijos koledže.

Taip ir einu su Dievu, semiuosi iš Jo jėgų. Dievas sakė: „išbandykite mane.“ Aš Jį vis bandau. Aštuoniolika metų bandau Viešpatį ir dėkoju už Jo malonę ir gailestingumą. Dėkoju, kad Jis mane moko, kad veda per išbandymus. Esu Jam labai dėkinga. O per tuos aštuoniolika metų perėjau per ugningus išbandymus ir nenusivyliau Dievu nė vieną dieną. Linkiu ir jums pasitikėti Dievu. Jis yra mūsų Patarėjas.

Dabar vėl turime išbandymą – marčios Ramunės liga. Kaune vyko koncertas. Atėjo Ramunės bendradarbė. Per pertrauką aš jai liudijau ir sakau: „Ramunė laikosi maldų dėka.“ Bendradarbė atsakė: „Ir mes tai matome. Jeigu būtų netikintis žmogus, tai su tokia liga jam reikėtų psichologo patarimų.“

Mes pasitikime Dievo malone. Bus taip, kaip Dievas numatė.

Nė vieną dieną nesuabejojau, kad Dievas yra nuostabus, maloningas. Linkiu jums savo gyvenime tai patirti.

Nijolė Pučkovienė iš Kauno "Gerosios Naujienos" baptistų bažnyčios

2010-09-12, Marijampolė

 

 

 
Marijampolės baptistų bažnyčia, Powered by Joomla! Theme made by SiteGround web hosting