Aš, Maiklas Maass (Michael Maass), ir mano žmona Fausta Maass esame Tarptautinės Krikščionių Ambasados Jeruzalėje atstovai Lietuvai. Ar ką nors girdėjote apie tokią ambasadą? Įvairios šalys turi ambasadas Izraelyje.

Krikščionių ambasada yra tarsi tiltas, kuris siekia geresnio supratimo tarp krikščionių ir žydų tautos. Krikščionių ambasada yra su Izraeliu, palaiko Izraelio tautą, įvairiais būdais išreiškia meilę Izraelio tautai. Neseniai Izraelyje atidaryti namai holokaustą išgyvenusiems žydams. Jie yra labai seni ir jais reikia rūpintis.

Mes susitinkame su įvairiomis krikščionių grupėmis ir bendruomenėmis ir pasakojame apie Izraelio tautą.

Mes norėtume su jumis pasidalinti apie Dievo tautą – Izraelį.

Beveik kasdien „Naujienų“ programose yra minimas Izraelis. Jeruzalė yra minima dažniausiai. Ar žinote, kokio dydžio šalis yra Izraelis? Lietuvos teritorijoje tilptų trys Izraeliai ir dar liktų vietos, o juk Lietuva nėra didelė šalis. Izraelis užima labai mažą teritoriją. Tai yra vienintelė pasaulyje žydų valstybė. Jie apsupti iš visų pusių musulmoniškų tautų jūra, kurie net negali pakęsti minties, kad Izraelis egzistuoja. Daugelis turi svajonę – nustumti Izraelį į jūrą.

Šiandieną visame pasaulyje antisemitizmas yra pasiekęs aukščiausią lygį. Ne vien tik tarp radikalių musulmonų, bet ir krikščioniškoje Europoje.

Mums, kaip krikščionims, labai svarbu, ką Dievas sako apie Izraelį. Aš noriu matyti Izraelį taip, kaip jį mato Dievas, bet ne tokį, ką apie jį skelbia „Naujienos“.

Neseniai mes buvome Kaune ir šnekėjome krikščionių bendruomenėje. Po tarnavimo viena moteris priėjo prie mūsų. Ji buvo labai nustebusi ir susigėdusi. Ji pasakė: „Šiuos dalykus, apie kuriuos jūs kalbėjote, man labai sunku priimti, nes esu lietuvė. Aš skaitau laikraščius, žiūriu televizorių.“

Kiek iš jūsų esate girdėję negatyvių dalykų apie žydų tautą? Mes visi apie tai girdėjome. Kiek esame girdėję juokingų ir žydų tautą žeminančių pasakojimų? Daug. Visi esame girdėję.

Jūs gyvenate Marijampolės mieste. Ar žinote iš kur kilęs šis pavadinimas? Iš Marijos vardo. „Marijos miestas“. Jūs gyvenate mieste, kuris pavadintas žydų moters vardu. Marija pagimdė žydų Mesiją. Jis yra viso pasaulio Mesijas.

Prieš keturis tūkstančius metų žemė buvo pripildyta nuodėmių ir stabmeldystės. Tada nebuvo žydų. Nebuvo ir krikščionių. Nebuvo nei musulmonų, nei budistų. Visas pasaulis buvo pagoniškas. Bet Dievas nusprendė, kad dabar yra laikas save apreikšti pasauliui. Jis pasirinko vieną vyrą, kuris buvo pagonis. Jis kilo iš stabų šlovintojų šeimos. Jo vardas buvo Abramas. Po to Viešpats pakeitė jo vardą į „Abraomas“. Šis vardas reiškia „Daugelio tautų tėvas“, nes Abraomas yra visų tikinčiųjų tėvas. Pradžios 12,1-3: „Viešpats tarė Abramui: „Palik savo šalį, giminę, tėvų namus ir eik į kraštą, kurį tau parodysiu. Aš padarysiu tave didele tauta, tave laiminsiu ir padarysiu tavo vardą garsų; ir tu būsi palaiminimu. Aš laiminsiu tuos, kurie tave laimina, ir prakeiksiu tuos, kurie tave keikia, ir tavyje bus palaimintos visos žemės giminės.“

Kaip Dievas galėjo per Abraomą palaiminti visas pasaulio gimines?

Galatams 3,8: „Ir Raštas, numatydamas, kad Dievas tikėjimu išteisins pagonis, iš anksto paskelbė Abraomui Evangeliją: „Tavyje bus palaimintos visos tautos“. Pakartota 3 eilutė, kurią skaitėme. Dievas iš anksto Abraomui paskelbė Evangeliją. Dievas skelbė Gerąją Naujieną apie Mesiją, kurį Jis atsiųs. Dievas turėjo omenyje, kad per Abraomo palikuonis Jis atsiųs Mesiją.

Dievas pasirinko Izraelio tautą kaip priemonę visam pasauliui išgelbėti, ir visus mus. Dievas, pradedant Abraomu, du tūkstančius metų nuolat bendravo su Izraelio tauta. Juos laimino, juos mokė, juos auklėjo, paruošdamas Mesijo atėjimui. Viešpats kalbėjo apie Izraelį: „Kas paliečia Izraelį, tas paliečia mano akies obuolį.“ Dievas pamilo Izraelį amžina meile. Jis pažadėjo, kad niekada iš Izraelio nepaims savo mielės.

Kartais Dievas skaudžiai izraelitus auklėjo, bet niekada jų neatstūmė.

Romiečiams 11,1: „Tad aš klausiu: ar Dievas atstūmė savo tautą? Jokiu būdu! Juk ir aš izraelitas, iš Abraomo palikuonių, iš Benjamino giminės.“

Dievas paaiškina 11 skyriuje, kad ant Izraelio tautos yra dalinis aklumas, kol įeis pagonių visuma. Tai reiškia, jog tie dalykai yra laikini. Dievas turi planą dėl Izraelio ateities, kada visas Izraelis bus išgelbėtas. Net, kada žydai neatpažino Mesijo, Viešpats laukia, kada Jis galės, nors ir paskutinėmis dienomis, Izraeliui save apreikšti.

Dievas panaudojo Izraelį, kad mes pažintume tikrąjį Viešpatį. Senasis Testamentas parašytas hebrajų kalba.

Kaip jūs manote, kaip Dievas į Izraelį žiūri šiandien? Po to kai dauguma žydų neatpažino Jėzaus kaip Mesijo, jie buvo išsklaidyti po visą pasaulį. Apie tai Dievas kalbėjo. Per pranašus Dievas kalbėjo, kad Jis vėl žydus sugrąžins į jų žemę. Jis pažadėjo, kad sugrąžins juos pas save. „Laiške Romiečiams“ kalbama apie tai, kad vieną dieną visas Izraelis bus išgelbėtas, kad tai bus diena, kada Viešpats nuims jų nuodėmes.

Tai buvo toks Dievo planas, kurį ne visada bažnyčia suprato. Kai kurie ankstyvosios bažnyčios tėvai apie Izraelio tautą rašė labai blogus dalykus. Kai kurie teigė, kad kiekvieno krikščionio pareiga – nekęsti žydų. Ši doktrina giliai įsišaknijo. Jėzus sakė, kad niekas neatima Jo gyvybės. Jis atiduoda ją pats. Toks buvo Dievo planas, kad Kristus mirtų kaip auka už mūsų nuodėmes. Jėzus turėjo mirti. Jei to nebūtų įvykę, šiandieną mes nebūtume išgelbėti.

Dievas nenori, kad mes kaltintume žydus dėl to, kas atsitiko prieš 2000 metų.

Neseniai popiežius parašė naują knygą, kurioje detaliai analizuoja, kodėl mes negalime kaltinti žydų dėl Kristaus mirties. Žinoma, jis yra teisus.

Kryžiuočiai viduramžiais žygiuodavo po Europos miestus, surinkdavo žydų bendruomenes ir juos visus išžudydavo. Ant jų apsiaustų buvo pavaizduotas kryžius. Žydus žudydavo su šūkiu: „Tai Dievo valia! Tai Dievo valia!“ Jie tai darė dėl vienos priežasties. Jie galvojo, kad keršija dėl Kristaus mirties.

Inkvizicijos laikotarpis truko penkis šimtus metų. Žydai buvo metami į kalėjimus, kankinami, deginami, kaip Dievo priešai.

Daug melų buvo paskleista apie žydus. Aš pasakysiu tik vieną. Kalbama, kad žydai pagrobia krikščionių vaiką, jį nužudo ir kraują naudoja macų Paschai kepimui. Kiek iš jūsų girdėjo šį melą? Šis melas šimtmečius yra kartojamas visoje Europoje.

Mes kalbėjome su žydų bendruomenės vadovu Lietuvoje. Paklausėme: „Ar Lietuvoje jis jaučia kokį nors antisemitizmą?“ Jis papasakojo, kad prieš kelis metus jis gydėsi ligoninėje ir girdėjo kalbant dvi gydytojas: „Tu žinai tuos žydus. Jie žudo vaikus ir naudoja jų kraują macų gamybai.“ O juk tos gydytojos – išsilavinusios moterys.

Jeigu tu tiki, kad tai yra tiesa, tai manai, kad žydai yra baisūs ir pavojingi visuomenei. Tai pagimdo neapykantą ir norą juos žudyti.

Aš paskaitysiu citatą apie žydų tautą. Noriu, kad jūs atspėtumėte, kas tai pasakė. „1. Jų sinagogos turi būti padegtos. 2. Jų namai turi būti sugriauti. 3. Iš jų turi būti atimtos Toros ir visos maldos knygos. 4. Mirties bausme prigrasinti jų mokytojams, kad jie nemokytų. 5. Jų pasai ir kelionės privilegijos turi būti atimtos.“ Dažniausiai žmonės sako: „Hitleris“. Hitleris spausdino ir platino šiuos žodžius, bet juos parašė Martynas Liuteris. Mes apie jį žinome, kaip apie reformatą. Jis išmokė mums, kad žmogus išgelbstimas tik per tikėjimą į Jėzų Kristų, į pralietą Jo kraują už žmonių nuodėmes. Jis teisingai kalbėjo apie išgelbėjimą, bet klydo, kalbėdamas apie žydus. Bet ši doktrina padarė protestantams didelę įtaką. Mes žinome, kad Vokietijoje buvo liuteroniška šalis.

Kai vokiečių armija žygiavo Europos miestuose, žudydami žydus, ar žinote, kas buvo parašyta ant jų diržų sagčių? - „Dievas su mumis“. Mes pažįstame vieną žydę, kuri buvo pakliuvusi į kelias koncentracijos stovyklas. Kareiviai mušdavo žydus ir sakė: „Jėzus tavęs nekenčia! Jėzus liepia man tave mušti!“ Liūdniausia, kad tie žmonės tikėjo tuo, ką jie sakė.

Krikščionių bažnyčia neturi geros santykių su žydais istorijos. Mes turėjome klaidingą Biblijos supratimą. Aš noriu paminėti, kas atsitiko Lietuvoje holokausto metu. Šimtmečius Lietuva buvo žydų gyvenamoji vieta. XIV a. Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas pakvietė žydus apsigyventi Lietuvoje. Jis suteikė žydams privilegijas. Tai patvirtina jo pasirašyti dokumentai. Žydai apsigyveno Lietuvoje ir jie čia klestėjo. Istorikai patvirtina, kad tuo metu klestėjo ir Lietuva. Tą laiką vadina aukso amžiumi.

XVIII a. pabaigoje čia, Marijampolėje, iš visų jos gyventojų 82% sudarė žydai. 1940 metais žydų gyveno 18 %, bet vis tiek žydų bendruomenė Marijampolėje buvo labai aktyvi. Žydams labai gerai sekėsi verslas. 1931 m. Marijampolėje buvo 146 parduotuvės. 121 parduotuvė priklausė žydams. Visos maisto ir gėrimų parduotuvės priklausė žydams. 16 iš 17 parduotuvių, buvusių Marijampolėje, priklausė žydams. Daugeliui žmonių nepatiko, kad žydams sekasi verslas. Žydai gyveno su lietuviais, rusais, lenkais kaip kaimynai.

1941 m. birželio 23 d. vokiečių armija įžygiavo į Marijampolę. Dėl įvairių kaltinimų daugelis žydų iš karto buvo suimti ir daugelis nužudyti. 1941-07-15 Lietuvos gubernatorius išleido įsakymą, kuris suvaržė žydų bet kokias teises. Žydai ant rūbų turėjo prisisiūti geltonas žvaigždes, turėjo atnešti visas knygas ir jas sudegino. Jie turėjo susirinkti į vieną aikštę prie sinagogų, o vokiečiams buvo lengviau pasisavinti jų turtą. Kareiviai naktimis išnaudojo žydų jaunas moteris.

Vyrams buvo liepta iškasti griovius už kariuomenės barakų prie Šešupės. Žydai žinojo, kam jie kasa tuos griovius. 1941 rugsėjo 1 d. jiems buvo liepta ateiti prie tų barakų. 10 valandą ryto prasidėjo Marijampolės ir kitų miestelių žydų žudynės. Buvo nužudyti aštuoni tūkstančiai žydų. Pradėjo šaudyti vyrus, po to moteris, o po to vaikus. Visiems liepdavo nusirengti. Vaikus iki penkių metų amžiaus, taupant kultas, užmušdavo šautuvų buožėmis, daužė per jų galvas. Girdėjosi baisūs šauksmai. Šaudė vokiečiai, bet buvo pasitelkti ir lietuviai. Kai kurie buvo moksleiviai. Liudininkai sakė, kad dar tris dienas po žudynių žemė judėjo.

Lietuvos žydų bendruomenės vadovas parašė šiuos žodžius: „Žydų širdyse yra gili žaizda. Tai žaizda, kuri negyja. Tai yra holokausto žaizda.“

Mes susitinkame su įvairių Lietuvos miestų žydų bendruomenėmis. Jie klausia: „Kodėl mūsų taip nekentė?“ Mes, ištyrinėję priežastis, supratome dvi priežastis, kodėl žydų taip nekentė: 1. Skleidžiama propaganda teigė, kad visi žydai yra komunistai. 2. Žydai buvo vadinami Kristaus žudikais.

Ar jūs galite įsivaizduoti, kad tuos mažus vaikus galima buvo kaltinti dėl Kristaus nužudymo prieš du tūkstančius metų.

Jėzus pasakė: „Jeigu tu ateini aukoti auką ir prisimeni, kad tavo brolis turi kažką prieš tave, tai palik auką ir eik susitaikyti su broliu. Tik tada aukok auką.“

Mes tikime, kad žydai yra dvasiniai mūsų broliai, net jei jie yra dvasine prasme akli. JAV gyvena mano brolis, kuris nėra tikintis. Tai nereiškia, kad jis man ne brolis. Aš jį myliu, už jį meldžiuosi. Aš tikiu, kad Dievas nori, jog mes mylėtume žydus. Melskimės už juos.

Mes dažnai lankome žydų bendruomenes visoje Lietuvoje. Mes dalyvaujame susitaikymo vakaruose. Su mumis kartu dalyvauja krikščionys. Mes sakome žydams: „Mylime jus.“ Mes prašome, kad jie atleistų už mūsų senelių nusikaltimus. Tai atneša gilų susitaikymą, išgijimą.

Fausta: Prieš ketverius metus mes su vyru pirmą kartą atvykome į Lietuvą. Dalyvavome Kauno žydų chasidų bendruomenės renginyje. Jie paprašė pasidalinti, kodėl mes juos lankome, nes pas juos neatvyksta krikščionys į svečius. Mano vyras pasidalino, kad jis yra iš JAV ir atstovauja milijonams krikščionių, kurie gerbia ir myli žydų tautą. O kai atėjo mano eilė kalbėti, aš galvojau, ką galėčiau jiems pasakyti. Kaip visada, norėjau jiems kalbėti apie mūsų Viešpatį, bet Dievas paragino pasakyti tai, kas man atsitiko, kai buvau 7 metų. Aš esu gimusi ir augusi Kaune. Kai man buvo 7 metai, namuose radau tėvelio paslėptą knygą „Masinės žudynės Lietuvoje“. Ten yra tikra statistika apie žudynes, kaip buvo žudomi žydai, apie Kauno getą. Aš pirmą kartą sužinojau, kad žmonės yra labai žiaurūs. Supratau, kad man niekas neįrodys, jog tie vaikai nusipelnė mirties. Ir aš daviau sau žodį, jeigu kada sutiksiu žydus, pasakysiu, kad juos myliu. Praėjo daug metų. Apkeliavau daug šalių ir savo gimtame mieste Kaune man buvo suteikta proga tai pasakyti. Aš jiems pasakiau: „Aš jus myliu.“ Viena sena žydė pradėjo labai graudžiai verkti. Ji sakė: „Aš visą gyvenimą norėjau tai išgirsti nors iš vieno lietuvio.“

Maiklas: Mes dalijamės šia žinia ne dėl to, kad lietuvius pasmerktume. Aš tikiu, kad tai yra vilties, meilės žinia. Aš tikiu, kad Dievas kalba į mano ir į lietuvių širdis. Jis nori, kad mes eitume pas sužeistas Izraelio avis, kad mes juos gerbtume, nes Dievas juos myli. Jis nemyli jų labiau nei myli mus, bet jiems reikia žinoti apie Dievo meilę. Jie turi patirti, parodytą per mus Mesijo meilę.

Mes dalyvavome Vilniuje įvykusiame krikščionių ir žydų susitaikymo vakare. Po šio susitikimo prie manęs priėjo pagyvenusi žydė ir pasakė: „Tai yra pati laimingiausia diena mano gyvenime.“

Mes susitikome su pastoriumi, atvykusiu iš Vokietijos. Viešpats įdėjo į jo širdį troškimą padėti susitaikyti su žydų tauta, juos mylėti ir gerbti. Ir jis pradėjo tai daryti. Viešpats laimina jo tarnystę stebuklingais būdais. Jis pradėjo organizuoti renginius, kurie vadinasi „Gyvenimo maršas“. Jis surinkdavo šimtus krikščionių, kurie buvo vokiečiai. Jų seneliai buvo Vokietijos armijos kareiviai. Jie susitikdavo su žydais masinių žudynių vietose. Jie žygiuodavo iš šių vietų atgal į miestus ir atsiprašydavo už savo senelių, prosenelių nuodėmes. Jie sakė: „Mes vėl pasikviečiame žydų gyvybę į miestus.“ Šią tarnystę Dievas labai palaimino.

2010 metais jie sulaukė pakvietimo iš Ukrainos. Juos pakvietė atvykti į Ukrainą ir suorganizuoti „Gyvenimo maršą.“ 2010 metų vasarą septyniolikoje Ukrainos miestų įvyko „Gyvenimo maršas.“ Žygyje dalyvavo 4000 žmonių. Iš Vokietijos atvyko 200 žmonių ir prašė atleidimo už patirtą skriaudą.

Vienas vokietis pasakė: „Mano senelis buvo SS būryje. Jis išgarsėjo savo žiaurumu. Aš atsiprašau už jo elgesį. Prašau atleidimo už mano senelio kaltę, kurios jis niekada nepripažino. Iki pat savo mirties niekada taip ir neatsiprašė.“

Vienas Ukrainos žydas pasakė: „Mano mama man kartojo ir kartojo: „Tu turi nekęsti vokiečių iki pat savo gyvenimo pabaigos. Niekada jiems neatleisk.“ Bet šiandien aš sakau: „Aš noriu atleisti“.

Vokiečio apgailestavimas padėjo tam Ukrainos žydui atleisti. Aš tikiu, kad dabar yra tas laikas, kai Dievas primena holokausto tragediją, nes tai yra susitaikymo ir išgydymo laikas.

Mes Lietuvoje rengsime žygį. Tikriausiai šis įvykis bus rugsėjo viduryje. Krikščionys iš Vokietijos atvyks į Lietuvą. Mes buvome susitikę su žydų bendruomene Lietuvoje ir jiems apie tai kalbėjome. Jie džiaugėsi, kad toks žygis įvyks.

Mes norėjome jums apie tai papasakoti. Ačiū pastoriau, kad sutikote ir galėjome kalbėti jūsų tarpe, nors mes paskambinome tik prieš dvi dienas. Tikiu, kad mes ir vėl susitiksim. Tikime, kad jūs pasimelsite dėl šio renginio, o gal ir jame dalyvausite.

 2011-03-27, Marijampolė