Rašte daug kalbama, kad mes turime būti dėkingi savo tėvams, turime rodyti jiems pagarbą. Dažnai mes to nevertiname. Kartais turime dėkoti gydytojams, draugams. Dievas nori, kad mes būtume dėkingi. Pirmiausia turime dėkoti Dievui. Tai reiškia, kad turime palikti seną gyvenimą, senus įpročius, nuodėmes ir garbinti Dievą.

Dievo tikslas – ne tik mus į dangų nusivesti, be ir čia, žemėje, duoti laisvę nuo nuodėmių. Jėzus yra pasakęs, kad ten, kur Jis yra, yra laisvė. Ta tikroji laisvė, kad nebūtume prislėgti nuodėmės, nebūtume kankinami ir varginami. Dažnai nuodėmė ateina labai gražiu pavidalu.

Mes dažnai nesuprantame, kiek daug Dievas dėl mūsų yra padaręs. Mes suprantame Dievo malonę ir gailestingumą tiek, kiek mums yra atleista, kiek mums dovanota, ko esame verti. Jeigu nesuvokiame, kiek dėl mūsų yra padaręs Kristus, tai po kurio laiko tampame religingi. Einame į bažnyčią, skaitome Bibliją. Bet Dievas nori, kad mes įsipareigotume, kad už viso to stovėtų tikrasis motyvas. Tikrasis motyvas yra mūsų dėkingumas Dievui. Apaštalo Jono laiške parašyta, kad ne mes pirmi pamilome Dievą, bet Jis mus pirmas pamilo. Ta meilė pasirodė Jo Sūnuje.

Korintiečiai dažnai nesuvokė, ką dėl jų yra padaręs Kristus. Jeigu kažkoks žmogus dėl jūsų paaukotų gyvybę, jūs būtumėte labai dėkingi. Jeigu kažkas jums dovanotų didelę skolą, ar jūs nebūtumėte dėkingas? Būtumėte. Ilgą laiką tą žmogų prisimintume, gražiai apie jį kalbėtumėte.

2 Korintiečiams 3,5-6: „Ne todėl, kad būtume patys tinkami ką nors sumanyti tarytum iš savęs, bet mūsų tinkamumas iš Dievo, kuris padarė mus tinkamus būti Naujosios Sandoros tarnais – ne raidės, bet Dvasios, nes raidė žudo, o Dvasia teikia gyvybę.“

Kada širdis pilna dėkingumo, mums nesvarbu nei kaina, nei kas nors kita. Mes pasiruošę būti dėkingi.

Daugelį dalykų mes darome iš pareigos. Ar visada jūs norite ryte eiti į darbą? Ne, bet einate.

2 Korintiečiams 6,1-18: „Būdami Jo bendradarbiai, jūsų taip pat prašome, kad nepriimtumėte Dievo malonės veltui! Nes Jis sako: „Aš išklausiau tave priimtinu metu ir išgelbėjimo dieną Aš padėjau tau“. Štai dabar išgelbėjimo diena! Mes niekuo neduodame akstino pasipiktinti, kad mūsų tarnavimas nebūtų peiktinas. Bet visame kame pasirodome Dievo tarnai: su didele kantrybe, skausmuose, sunkumuose, suspaudimuose, plakimuose, įkalinimuose, pasninkuose; tyrumu, pažinimu, pakantumu, gerumu, Šventąja Dvasia, neveidmainiška meile, tiesos žodžiu, Dievo jėga, teisumo ginklais iš dešinės ir kairės; gerbiami ir negerbiami, šmeižiami ir giriami, laikomi apgavikais ir teisiais, nepažįstamais ir gerai žinomais, laikomi mirštančiais – bet štai mes gyvi; esame baudžiami, bet nenužudomi, mus liūdina, bet mes visada džiaugiamės, esame skurdžiai, bet daugelį praturtiname, neturime nieko – ir valdome viską. O korintiečiai! Mūsų lūpos atvirai jums prabilo, mūsų širdis plačiai atverta. Ne mumyse jums ankšta; ankšta jūsų pačių širdyse. Tad atsimokėkite tuo pačiu, - kalbu kaip vaikams, - ir taip pat atsiverkite. Nevilkite svetimo jungo su netikinčiais, kas gi bendro tarp teisumo ir nusikaltimo? Ir kas bendro tarp šviesos ir tamsos? Kaipgi galima gretinti Kristų su Beliaru? Arba kokia dalis tikinčio su netikinčiu? Ir kaip suderinti Dievo šventyklą su stabais? Juk jūs esate gyvojo Dievo šventykla, kaip Dievas yra pasakęs: „Aš gyvensiu juose ir vaikščiosiu tarp jų; būsiu jų Dievas, ir jie bus manoji tauta“. Todėl: „Išeikite iš jų ir atsiskirkite, - sako Viešpats, - ir nelieskite to, kas netyra, ir Aš jus priimsiu ir būsiu jums Tėvas, o jūs būsite mano sūnūs ir dukterys, - sako visagalis Viešpats“.

1 eilutėje Paulius prašo korintiečių nepriimti Dievo malonės veltui. Kai mums kas nors ką nors duoda, tai mes stengiamės atsilyginti tuo pačiu. Kai žvelgiame į Kristaus kryžių, turime matyti tai, ką Jis dėl mūsų padarė. Dievas nori, kad savo širdimi Jam būtume pasidavę iš dėkingumo.

Kai skaitome Raštą, sužinome Dievo valią mūsų gyvenime. Dievas nori mus apvalyti nuo nuodėmių. Bet kaip Jis gali apvalyti, jeigu mes įsikirtę laikomės. Kartais galvojame, kad mūsų praeitis yra labai brangi, kad nuodėmės brangios. Bet taip nėra. Dievas nori, kad mes paliktume nuodėmes ir pradėtume gyventi kitokį gyvenimą.

Kaip dažnai mes nesuprantame, ką Dievas dėl mūsų yra padaręs. Mes meldžiamės: „Dieve, padėk!“ Ir Jis padeda. Ką mes toliau darome? Užmirštame ir sakome: „Taip turi būti.“

Kai mes kažką gauname iš žmonių, dėkojame. Vėliau tai laikome įprastu dalyku, nes prie to davimo priprantame.

Kartais mes, kaip tikintieji, darome tokią klaidą: reikalaujame iš Dievo. O juk turime suprasti, kad tai yra Jo malonė.

Mes prašome Dievo. Jis mums padeda. Tai labai gerai matyti iš maldų sąsiuvinio. Užsirašykite atsakytas maldas. Kai mums bus sunku, pasiimkite tuos užrašus ir skaitykite. Iš to sąrašo suprasime apie Dievo meilę mums. Mes nesame nelaimingi, vieniši. Dievas kiekvieną išklauso. Jis rūpinasi mūsų gyvenimu.

Nuo 3 iki 10 eilutės apaštalas Paulius kalba apie tai, kad gyvename atsidėkodami Dievui. Dėl ko aš tai darau? Kokia mano motyvacija? Dievas visada manimi rūpinasi, nepalieka manęs. Ir aš negaliu Jo ignoruoti. Ir aš turiu įsiklausyti į tai, ką Dievas nori pasakyti.

13 eil. randame įdomią frazę: „Kalbu kaip vaikams“. Suaugusiems nepatinka, kai juos vadina vaikais. Paulius ragina būti dėkingais. Kviečia mus atsiversti. Atsivertimas yra susijęs su tuo, kad aš einu į vieną pusę, o Dievas nori, kad eičiau link Jo. Paulius sako: „Atsigręžkite į Dievą ne tik savo širdimi, protu, bet ir poelgiais.“

Jis kviečia mus tai daryti. Kviečia tai daryti ne dėl pastoriaus, ne dėl mokytojo, bet dėl to, ką padarė Kristus.

14 eil. jis pabrėžia, kad nevilktume svetimo jungo su netikinčiais.

Dievas užrašė savo valią. Jeigu aš tos valios laikysiuos, tai Dievas išmokys mane būti teisiu žmogumi. Ne tik Dievo akivaizdoje per Kristaus kraują aš tampu teisiu, bet net ir žmonių akivaizdoje.

Mes mėgstame filmus apie turtingus žmones, apie prabangų gyvenimą. Mes taip pat esame labai turtingi, nes esame Dievo vaikai. Mūsų prabanga yra kitokia. Turime suprasti, jog tik Dievas turi patį geriausią receptą, kaip mūsų gyvenime pasiekti laimę. Pradžioje ta laimė mums būna nepriimtina, bet vėliau įsitikiname, kad ji yra ta tikroji. Tikinčiajam svarbu atsisakyti nuodėmių, nes tikinčiojo kelias vienas, o nuodėmės kelias kitas.

Skaičiau knygą apie prostitutes. Nustebau, kaip lengvai nuodėmės įtraukia žmones į baisų liūną. Tos moterys norėjo gražaus gyvenimo, norėjo sukurti šeimas, susilaukti vaikų, bet greitai tapo niekam nereikalingos, sergančios, nelaimingos.

16 eil. Paulius aiškina korintiečiams, kad jie yra gyvojo Dievo šventykla.

Ką Dievas mums yra pažadėjęs? Pažadai užrašyti 17 ir 18 eilutėse. Čia nepasakyta, kad mums reikia išeiti iš šio pasaulio, bet reikia išeiti iš nuodėmės įtakos, nedaryti to, ką daro kiti žmonės. Ne dėl savęs, ne dėl savo perdėto maldingumo, kad pasirodytume: „Koks aš esu“, bet dėl dėkingumo, ką dėl manęs Kristus padarė.

Todėl noriu jus paraginti: nusirenkime savo religingumo drabužį ir jį išmeskime, nes mums jo nereikia. Mums reikia Dievo. Mums reikia prie Jo ateiti, bet turime būti Jam dėkingi. Tas dėkingumas turi savo išraišką. Dievas nori, kad paliktume nuodėmes, kad į jas nesiveltume, kad Dievas galėtų mus laiminti, kad galėtume džiaugtis teisumo vaisiais. Tada mums nebus svarbu ko kiti žmonės siekia savo gyvenime, o bus svarbūs mūsų asmeniniai santykiai su Dievu. Nuo jų viskas priklauso.

Šiandien mes pasirinkome ateiti čia, nors galėjome nuvažiuoti prie ežero maudytis. Mes pasirinkome paklusti Dievui. Jei pasirinkome Jam paklusti vienoje srityje, tai pakluskime ir kitose srityse.

Kai nuodėmė beldžiasi į mūsų gyvenimą, neleiskime jai rasti jame vietos. Nuspręsti turime kiekvienas. Nei pastorius, nei kas nors kitas negali stovėti šalia ir sakyti: „Nedaryk šito.“ Mes galime vienas kitą paraginti.

Būkime dėkingi Kristui. Tuomet ir motyvacija bus kita. Rinkitės Dievo tiesą dėl to, ką Jis dėl jūsų yra padaręs, o ne tam, kad išaukštintumėte save. Tegul būna išaukštintas Dievo vardas.

Pranas Bielevičius, Marijampolės baptistų bažnyčios pastorius

2010-08-15, Marijampolė