Ko gero pasakysite, kad skiriasi ritmas, skiriasi žodžiais. Tai yra tiesa, bet tai nėra pagrindinis skirtumas. Dainą žmogus dainuoja žmogui, o giesmę  gieda ir Dievui.

Kai kas klausia: „Kur tas Dievas yra? Aš negaliu Jo matyti, negaliu Jo pačiupinėti. Ko aš negaliu pačiupinėti, ko aš negaliu matyti – man tiesiog neegzistuoja.“ Bet yra daug dalykų, kurių mes negalime matyti. Kartais juos galime jausti. Pučia vėjas, jo nematome, bet matome jo poveikį. Yra elektromagnetinės bangos. Tų bangų negalime pačiupinėti ar pamatyti.

Kadangi abu esame muzikantai, su jaunimu daug giedojome, pažįstami klausdavo, kada ką nors išleisite pasiklausyti. Sakėme: “melskitės dėl to“. Tas truko kelis metus. Kartą pasitaikė galimybė per  žinomą muzikantą Arnoldą Jalianiauską susipažinti su nuostabiu prodiuseriu, kuris ir ėmėsi šios kompaktinės plokštelės leidimo. Nuvažiavome į Vilnių, pasitarėm ir prasidėjo darbas. Darbas buvo tikrai sunkus, prireikė ir mums ir su mumis dirbusiam prodiuseriui labai daug kantrybės, nes vokaliai mes nesame profesionalai.

Marijampolės baptistų bažnyčios  pastorius Irmantas Beržinis:

Iš Rašto žinome, kad yra Dievo kūriniai ir yra Dievo vaikai. Turėtume žinoti, koks tarp jų skirtumas. Ne visi žmonės, kurie gyvena žemėje, yra Dievo vaikai. Mums tai nėra naujiena, bet daugelis žmonių galvoja, kad visi yra Dievo vaikai. Raštas išskiria, kad kiekvienas žmogus yra Dievo kūrinys, bet ne kiekvienas yra Dievo vaikas.

Dar vienas pavyzdys: kiekvienas, kuris pasitikėjo Kristumi kaip Gelbėtoju, yra šventasis. Tai yra pozicinis šventumas. Rašte randame ir asmeninį šventumą. Ir šiuos abu dalykus reikia taip pat išskirti.

Marijampolės baptistų bažnyčios pastorius Pranas Bielevičius: Dažnai būna sunku suprasti Dievą, kodėl mūsų gyvenime vyksta tam tikri įvykiai, kodėl ne taip greitai išsipildo pažadai, kuriuos Dievas duoda. Kartais mes tiesiog pavargstame laukti. Tai nėra paprasta.

Atsiverskime „Laišką hebrajams“. Jis parašytas tikintiems hebrajams, kurie po įtikėjimo patirdavo daug persekiojimų ir sunkumų. Dėl ko? Pirmiausia jie netekdavo savo namiškių. Jie būdavo išmetami iš sinagogų, jų niekas nenorėdavo samdyti. Jų gyvenimas buvo dar blogesnis nei ateivių. Įsivaizduokime save: jūs įtikite į Kristų kaip savo Gelbėtoją, o namiškiai jūsų atsisako. Visuomenėje jūs niekam nereikalingi ir tampate pasibjaurėjimu. Ir jūsų tikėjimas, pakliuvus į tokią situaciją, gali susvyruoti.

Pastaruoju metu galime matyti daug filmų apie Kristaus kančias, nukryžiavimą. Kristaus mirtis parodė, kaip labai Jis mus myli, nes dėl Jo mirties mes gavome išteisinimą. Evangelijose akcentuojama, kad Kristus praliejo savo brangų kraują, kuris nuplovė mūsų nuodėmes ir nusikaltimus. Mes skelbiame, kad Kristus myli žmones, nes Jis yra pasakęs: „Nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti.“ Evangelijos žinia nesibaigia vien Kristaus mirtimi. Jėga yra Jo prisikėlime.

Šeimoje nei tėvai lankė bažnyčią, nei mane vertė lankyti. Močiutė prašė nueiti į bažnyčią išpažinties prieš Velykas ir prieš Kalėdas. Eidavau, kad patikčiau tėvams, kad patikčiau močiutei, su kuria buvo labai geri santykiai. Eidavau, bet aš ten nieko nesuprasdavau. Nesupratau, kodėl žmonės vis klaupiasi. Pasižiūrėdavau į senutes ir dariau tą patį, o iš tikrųjų viskas buvo neaišku.

Lietuvoje buvo Atgimimo laikotarpis.  1991 metais į Lietuvą atvažiavo Vytautas Cibas iš JAV. Tada aš mokiausi vienuoliktoje klasėje. Mano bendraklasis Gintaras lankėsi Vytauto Cibo evangelizaciniuose renginiuose pas mus, Veisėjuose.